2013 m. sausio 22 d. sukanka 150 metų 1863-iųjų metų sukilimui


Inga Mataitytė. 1863 metų sukilimas ir sukilėliai kalboje 

Lietuvos istorijoje yra aštuoni įvykiai, vadinami sukilimais. Pirmiausia, kadangi prūsų nebeliko, mūsų istorijai atiteko Didysis prūsų sukilimas prieš kryžiuočius (1260–1274). Paskui keturis šimtus metų vyko maištai, bendroje su Lenkija valstybėje – rokošai, bet sukilimų nebuvo. XVII a. įvyko vienas – Lietuvių sukilimas prieš švedus (1656). Nuo XVIII a. – po du sukilimus per šimtmetį: 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių ir 1794 m. Kosciuškos sukilimai; 1831 ir 1863 metų sukilimai; 1923 m. Klaipėdos ir 1941 m. Birželio sukilimai. Šiemet minime 1863 metų sukilimo 150-ąsias metines. Paties sukilimo metu skelbti lietuviški atsišaukimai, XIX ir XX a. pradžios spauda, grožinė ir kitokia literatūra, prieškario kraštotyrininkų užrašyti senų žmonių atsiminimai ir žodynų medžiaga rodo, kad sukilimas ir sukilėliai lietuvių kalboje buvo vadinamas įvairiai. Straipsnyje apžvelgsime, ką pavyko rasti.

Vida Girininkienė. Zigmantas Sierakauskas: kapitonas ir sukilėlis

1863 metų gegužės 8 dieną ties Gudiškių vienkiemiu (dabar Biržų rajonas) Z.Sierakausko ir Boleslovo Kolyškos vadovaujami sukilėliai neatsilaikė prieš gerai ginkluotą ir kur kas didesnę generolo Ivano Ganeckio vadovaujamą rusų kariuomenę. Gegužės 10-ąją sukanka 150 metų, kai buvo suimtas sukilimo vadas Z.Sierakauskas.  Jis buvo įkalintas Vilniuje, Šv. Jokūbo ligoninės kariniame skyriuje (dabar Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetas, M.K.Čiurlionio g. 21). Šiems įvykiams atminti Z.Sierakausko vardu pavadinta gatvelė tarp M.K.Čiurlionio ir V.Kudirkos gatvių.

Aldona Prašmantaitė.
1863 metų sukilimas ir Romos katalikų dvasininkija: Vilniaus bernardinų vienuolynas

Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincija ir Lenkijos institutas Vilniuje Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos dieną pakvietė į atminimo vakarą, skirtą 1863 metų sukilimo 150-osioms metinėms paminėti. 2013 m. gegužės 3 d. šv. Mišias koncelebravo Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras kun. Astijus Kungys OFM Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios rektorius kun. Marekas Dettlaffas OFM Conv. Renginyje dalyvavo dainininkė Irena Višnevska, Bernardinų bažnyčios choras „Langas“. Publikuojame renginio metu habil. dr. Aldonos Prašmantaitės (Lietuvos istorijos institutas) skaitytą pranešimą „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje ir 1863 m. sukilimas: vienuolijų  vaidmuo“.

Kultūros žurnalas „Aidai“, 1975, Nr. 6, 7, 8
Juozas Vaišnora. 1863 M. SUKILIMAS IR DVASIŠKIJA

1863 m. sukilimas tiek savo eiga, tiek ypač savo pasekmėmis yra labai giliai palietęs ir sukrėtęs Lietuvos ekonominį, kultūrinį ir religinį gyvenimą. Apie tą sukilimą ir jo pasekmes galima kalbėti įvairiais atžvilgiais. Čia pasitenkinsiu paliesti tik vieną sukilimo aspektą — dvasiškijos jame dalyvavimą ir sukilimo pasekmes Lietuvos religiniam gyvenimui. Mat, dvasiškija labai aktyviai dalyvavo sukilimo rengime ir jo vykdyme, todėl daugiausia dėl jo nukentėjo. Dėl dvasiškijos dalyvavimo, tiesiogiai ar netiesiogiai, 1863 m. sukilime krito caro režimo smūgiai katalikų Bažnyčiai ir turėjo labai skaudžių pasekmių visam religiniam Lietuvos gyvenimui. Bet, iš kitos pusės, persekiojimas sužadino atsparą, draudimai pastūmėjo veikti nelegaliai (tik prisiminkime spaudos draudimą ir prieš jį reakciją, kuri sužadino tautinę sąmonę, stiprino religinį atsparumą). Prasidėjusi žūtbūtinė kova išugdė kovotojus-didvyrius, net kankinius, kurių kraujas, dvasia ir pavyzdys yra ir šiandien lietuvių tautai tas kapitalas, iš kurio ji gali semtis stiprybės sunkiose valandose.

Ieva Šenavičienė. Į 1863 metų sukilimą valstiečiai raginti lietuviškai

1863 metų sukilimas Lenkijos Karalystėje ir Lietuvoje (po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Rusijos imperijos prisijungtose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse) turėjo tikslą atkurti XVIII a. pabaigoje panaikintą Lenkijos ir Lietuvos valstybę arba, kaip tada ji buvo vadinama, „Lenkiją“. Jau apie 1858 m. Lenkijos Karalystėje prasidėjo sukilimą pranašaujantis patriotinis sąjūdis. Įspūdingiausia jo dalis buvo gyventojų patriotinės manifestacijos, kurios 1861 metų pavasarį Varšuvoje baigėsi žmonių aukomis. Po tragiškų Varšuvos įvykių patriotinis pakilimas apėmė ir Lietuvą. Lietuvoje prasidėjusių manifestacijų tikslas buvo pademonstruoti užuojautą lenkams, istorinę bei dvasinę sąjungą su Lenkijos Karalyste ir palaikyti bendros valstybės atkūrimo siekį. XIX a. viduryje Lietuva savo politinės ateities dar neįsivaizdavo be Lenkijos.

 „Amerikos balso“ archyvas.
Pokalbis su istoriku Sauliumi Sužiedėliu
apie „Aušrą“ ir 1863 metų sukilimą

1863 m. sukilimas buvo paskutinis įvykis, kuriame lietuviai ir lenkai kartu kovojo už senosios, vadinamosios Žečpospolitos unijinės valstybės atkūrimą. Paskui lietuvių ir lenkų istoriniai ryšiai pamažu iširo. Tai buvo tam tikras baigiamasis etapas, tačiau ir naujo etapo pradžia, išryškinusi valstiečių luomo iškėlimą. Žinoma, jis vyko pamažu, bet valstiečių įteisinimas ir jiems duota žemė buvo svarbūs aspektai. Be to, sukilimas lėmė, kad rusų vyriausybė į lenkus ėmė žiūrėti kaip į pagrindinį savo priešą. Norėdami sunaikinti lenkybę ir lietuvius atskirti nuo lenkų, jie ir sumanė į lietuvių kalbą įvesti kirilicą, graždanką. Manau, kad tuo laiku, 1863–1865 m., rusai neketino sunaikinti lietuvių kalbos ir galvojo, kad yra labai humaniški. Bet kirilicai pasipriešino Motiejus Valančius ir pasipriešinimas suteikė tam tikrą tautinį atspalvį, lietuviai ir ukrainiečiai Rusijos imperijoje buvo vienintelės tautos, kuriems buvo uždraustas savas raštas. Mūsų aušrininkai ir varpininkai (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka) sukilimo metu buvo maži vaikai, todėl šie įvykiai juos ir formavo.

2013 m. sausio 25 d. Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje buvo atidaryta kilnojamoji 1863 metų lietuvių ir lenkų sukilimui prieš Rusijos caro valdžią skirta paroda, leisianti į šį istorinį įvykį pažvelgti sukilimo amžininko akimis.


Didžiausią nepasitenkinimo bangą 1863 m. Lietuvoje ir Lenkijoje kėlė prievartinis jaunuolių varymas ilgalaikei tarnybai į Rusijos kariuomenę.

 Priklausomai nuo interesų, kito ir 1863-iųjų sukilimo interpretacija

Po 1863-iųjų sukilimo ne tik griebtasi brutalių represinių priemonių prieš sukilime dalyvavusius ir jį rėmusius žmones, bet ir imtasi radikalių visuomenės pertvarkymų. Taip teigia istorikas dr. Darius Staliūnas, paklaustas apie sukilimo reikšmę bei įtaką to meto visuomenei.

Darius STALIŪNAS. 1863 metų sukilimas – Abiejų Tautų Respublikos tradicijos tąsa

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2013-aisiais sukanka 150 metų nuo 1863-iųjų metų sukilimo ir pažymėdamas istorinę bei kultūrinę šio sukilimo reikšmę lietuvių, baltarusių ir lenkų tautoms, nutarė paskelbti 2013-uosius 1863-iųjų sukilimo metais. Ką žinome apie šį sukilimą, kas tai buvo – nacionalinio išsivadavimo judėjimas, socialinis judėjimas, o gal kova už Lietuvos laisvę – pasiteiravome istoriko dr. Dariaus Staliūno (Lietuvos Istorijos institutas). Caro laikų istoriografijoje – „lenkų sukilimas“, sovietmečiu – „valstiečių“ sukilimas, kaip 1863-iųjų sukilimas vertinamas šiandien, nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip keitėsi šio įvykio vertinimas Lietuvos istoriniame pasakojime?

Irena PETRAITIENĖ. 1863-iųjų sukilimas: Žemaičių vyskupo M. Valančiaus drama


Sukanka 150 metų, kai Varšuvoje sausio 22 d. Centrinio tautos komiteto paskelbtu manifestu ir atsišaukimu buvo duotas signalas 1863-iųjų metų sukilimui Lietuvoje. Epochos istorinis įvykis mokslininkų buvo ir bus tyrinėjamas. Tačiau kasdienis buvimas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus namuose, kur jis iš Varnių atkeltas gyveno (1865–1875m.) ir kur dabar įkurtas Kauno arkivyskupijos muziejus, kyla vidinis poreikis prisiliesti prie to, kas brangu, kam reikia atminimo.
 

Baltarusiř istorikas: „1863 m. baltarusiai palaikë ne Lenkijŕ ir Kalinovská, o Rusijŕ ir carŕ“
Историк: "В 1863 году белорусы поддержали не Польшу и Калиновского, а Россию и государя"