PARTIZANO  ANTANO  KRAUJELIO  ŠMEIŽIMO  KLAUSIMU                                                                
                                                                                                             Signatarų ir rezistentų pareiškimas   
Daugiau apie A. Kraujelį                                          

Gintaras Šidlauskas

Lietuvos partizano Antano Kraujelio nužudymo byla buvo nagrinėjama Panevėžio apygardos teisme ir perduota Konstituciniam Teismui tikslu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Baudžiamajame Kodekse ne per plačiai dėstoma genocido sąvoka.

Susidaro įtikinamas įspūdis, kad baudžiamoji byla, kurioje pareikšti kaltinimai dėl partizano Antano Kraujelio nužudymo, yra neeilinė ta prasme, kad dėl kitų atvejų, kai asmenys buvo kaltinami prisidėję naikinant partizanus, tokio poreikio (šmeižti žuvusį partizaną viešoje erdvėje, stabdyti bylą kreipimosi į KT pretekstu) iki šiol nebuvo.

Antanui Kraujeliui kaltinimą „už akių“ pateikusios institucijos – KGB nepriklausomumas ir nešališkumas neįmanomas dėl šios institucijos turėto statuso okupuotoje ir aneksuotoje Lietuvos Respublikoje.

                

                               Sodyba, kurioje žuvo Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis ir memorialinis paminklas

A.Kraujelį šmeižiantieji besąlygiškai remiasi okupacinio režimo represinės institucijos sufalsifikuotos bylos duomenimis, kurie pagal galiojantį teisės aktą ir elementarų protingumo kriterijų be papildomo ir išsamaus ištyrimo negali būti pripažinti įrodymais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksu papildomo ištyrimo metu asmens nusikalstama veika turi būti nustatyta ir patvirtinta, o ne tiesiog pažodžiui perrašyta (neva legalizuota) iš KGB dokumentacijos į Lietuvos Respublikos dokumentaciją, pikdžiugiškai tikintis, kad toks perrašymas tuos duomenis paverčia įrodymais.

NKVD-NKGB-MGB-KGB savo dokumentuose, jų duomenyse, o agitpropo įstaigos savo kontroliuojamuose sklaidos priemonėse sąmoningai šmeižė laisvės kovotojus, juos apibūdindami šitaip: banditai, priklausą gaujoms, taikių gyventojų žudikai, masinių žudynių organizatoriai ir vykdytojai, buržuaziniai nacionalistai, plėšikai.

Argi gali būti laikomi objektyviais ir įrodomąją vertę turinčiais duomenys, jeigu jie pateikti institucijos, naudojusios tokią šališką terminologiją?

A.Kraujelį apibūdinančiuose KGB duomenyse apstu sovietinės ideologijos, kildinamos iš vadinamos klasių kovos doktrinos, stereotipų.

Teisę A.Kraujeliui pareikšti kaltinimą turėjo ne vien tiktai okupacijos sąlygomis galėjusi veikti KGB, o teisėtas ir nepriklausomas teismas. Toks teismas galėjo būti tik Lietuvos partizanų Karo lauko teismas.

Jokių duomenų, kad dėl A.Kraujelio partizaninių veiksmų partizanų vadovybė būtų vykdžiusi tyrimą ir tyrimo medžiagą nagrinėjimui perdavusi Lietuvos partizanų Karo lauko teismui, nėra.

Pagrindinis A.Kraujeliui „už akių“ čekistinėje byloje pareikštas kaltinimas – valstybės išdavimas. Pagal tuo laiku galiojusią tokio kaltinimo sampratą, tai yra sąmoningas veiksmas, kuriuo įvykdyta priešiška Sovietų Sąjungai veikla, kuria siekta pažeisti Sovietų Sąjungos valstybinę nepriklausomybę, teritorinį neliečiamumą, silpninti karinę galią.

Pasakytina, kad kolaborantai nei partizanų teisės, nei Lietuvos Respublikos teisės aktų požiūriu nėra taikūs, niekuo dėti, visų atžvilgiu pozityviai ar neutraliai nusiteikę gyventojai. Kitaip įstatymai neįpareigotų, siekiant atitinkamo statuso valstybėje, informuoti visuomenę apie savo kadrinę tarnybą KGB, sąmoningą bendradarbiavimą su KGB. Kitaip kolaboravimas nebūtų laikomas baudžiamuoju nusikaltimu. Kitaip Lietuvos Respublika, atkurdama valstybinę nepriklausomybę, nebūtų uždraudusi KGB veiklą.

Asmenys, prisidėję vykdant kolektyvizaciją, nacionalizaciją, sovietizaciją, ateizaciją, sudarinėję tremiamųjų sąrašus, išdavę partizanus ir jų rėmėjus, padėję įtvirtinti okupaciją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinę neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, savo tokiais veiksmais nebuvo taikūs ir negali būti laikomi tokiais. Tai jokia taika ir jokia civilinė veikla.

Primintina, kad A.Kraujelis vykdė ginkluoto pasipriešinimo struktūros padalinio Žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. Ši pareigybė įpareigojo partizaną rinkti žinias apie sovietinio saugumo agentus ir informatorius, jų agentūrinę (t.y. partizanams priešišką) veiką, sovietinių pareigūnų (kolaborantų) nusikalstamus darbus.

Prieš A.Kraujelį buvo nukreipta čekistinė-karinė specialios paskirties operatyvinė grupė, įvykdžiusi čekistinę-karinę operaciją: blokavimą, paiešką, likvidaciją.

Pažymėtina, kad A.Kraujelio nužudymo čekistinėje-karinėje operacijoje buvo įvykdyta ir daugiau galimų veikų, kurios nefigūruoja Panevėžio apygardos teismui pateiktame kaltinamajame akte.

Čekistai ir kariškiai, apsupę Antaną Kraujelį, atidengė į Pinkevičių sodybą ugnį, nepaisydami, kad gali būti tiesioginiuose koviniuose veiksmuose nedalyvaujančių asmenų aukų.

Čekistinės-karinės operacijos prieš A.Kraujelį metu fiziškai sunaikintas ne tik laisvės kovotojas – partizanas, tačiau taip pat neginkluotas civilis asmuo – sodybos šeimininkas Antanas Pinkevičius.

Be orderio ir nepareiškę oficialiaus kaltinimo čekistai sulaikė sodybos šeimininką A.Pinkevičių ir fizine jėga bei grasinimais privertė jį prieš savo valią dalyvauti partizano ir čekistų-kariškių karinėje akistatoje įkaitu-gyvuoju skydu.

Atpažinus žuvusio partizano A.Kraujelio lavoną, jis nebuvo atiduotas artimiesiems palaidoti, nors buvo partizano tėvas, seserys, žmona, sūnus. Palaikai buvo išgabenti ir iki šiol nesurasti. Tokia veika galimai atitinka Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 103 str. normą, t.y. nežmonišką elgesį su nukautojo (priešo) palaikais okupacijos ir aneksijos sąlygomis, palaikų išniekinimą.

Žuvusio partizano A.Kraujelio daiktų (byloje yra jų aprašas) pagrobimas kautynių lauke galimai laikytinas marodieriavimu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 113 str.

Antanas Kraujelis buvo ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis – partizanas, karys savanoris, pelnęs Lietuvos valstybės apdovanojimą, įgijęs Lietuvos Respublikos karinį laipsnį.

Jo nužudyme dalyvavę asmenys laikytini ginkluotais nelegalais, nes okupacinės armijos ir KGB veikimas buvo neteisėtas ir įmanomas tik okupacijos sąlygomis.