Vytauto Bačiaus romanas „Sutrypti metai“

Mielas jaunime, jeigu dabar Tėvynei prireiktų tokio pasiaukojimo, ar būtumėte pasiryžę žengti kančių keliu?

Prieš okupantus Lietuvos partizanų kova, gyventojų visapusiškai remiama, pareikalavo labai didelių aukų. Sovietų triumfavimas, jog praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pirmoje pusėje šis ginkluotas pasipriešinimas bolševikams jau palaužtas, buvo trumpalaikis. Iš laisvės kovotojų estafetę perėmė mūsų jaunimas, matęs ir kartu su suaugusiais pergyvenęs tų dienų įvykius. To paties tikslo –Tėvynės Laisvės ir Nepriklausomybės – jaunieji siekė kitaip.

... Jų buvo penketas: šešiolikmečiai, draugai nuo mažens progimnazijos moksleiviai
vienaklasiai. Vaikinukai pasiryžo partizanų pradėtą išsivaduojamąjį žygį tęsti iki galutinės pergalės. Vienas iš šitų romano herojų, nenorėdamas paklusti bolševikams, ketino prasiveržti pro „geležinę uždangą“ ir iš laisvųjų Vakarų valstybių paprašyti paramos Lietuvai, vienai prieš vieną kovojančiai su mūsų šalį pavergusia bolševikų imperija. Jis buvo nušautas SSRS-Suomijos pasienyje. Antrasis iš šešiolikmečių, patekęs saugumiečiams ir kankinamas tardant, palūžo dvasiškai. Likusieji trys iškentėjo pragariškas kančias saugumo požemiuose, kalėjimų bei lagerių karceriuose, bet nieko neišdavė ir liko ištikimi savo duotai priesaikai Tėvynei. Jų šeimos, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių šeimų, vargo Sibiro tremtyje, patys vaikinukai ilgėjosi nepatirtos pirmosios meilės, Tėvynės padangės ir nė akimirkai neprarado tikėjimo, kad mūsų šalis bus Laisva.

Buvusieji moksleiviai SSRS kalėjimuose ir lageriuose, akmens anglies, asbesto, aukso ir urano kasyklose ieškojo bendraminčių rusų, ukrainiečių, estų, latvių, uzbekų ir kitų tautybių kalinių, kūrė jų pogrindines organizacijas, leido pogrindinius lapelius, dalyvavo kalinių streikuose. Jaunieji lietuviai ir jų sutikti brandesnio amžiaus nuteistieji tėvynainiai turėjo viltį, kad agresyvios bolševikų imperijos pavergtos ir kitos tautos pakils į išsivaduojamąją kovą, ir ši kova prieš bendrą visų okupuotų valstybių priešą bus laimėta.

Mielas jaunime, jeigu dabar Tėvynei prireiktų tokio pasiaukojimo, ar būtumėte pasiryžę žengti kančių keliu, kurį 1948-1958 metais likimas lėmė jūsų seneliams ar tėvams? O gal jūs tą kovą šiandien pavadintumėte nepasiteisinusia?

Mieli senjorai, mieli rezistentai, kurie atvedėte Lietuvos Respubliką iki Nepriklausomybės atstatymo, gal jums atgijo sunkios, bet pergalingos kovos epizodai, gal romano puslapiuose atpažinote save arba savo bendražygius?


Edvardo Buroko recenzija

Vytautas Bačius (g. 1932 m. Ukmergės r.) per savo tuometinės paauglystės prizmę savo tik ką parašytame romane „Sutrypti metai“ žvelgia į 1948–1958 metus, į tų laikų  Lietuvos gyvenimą, žmonių lūkesčius, jaunimo romantines kovų svajones ir jų, pagal sugebėjimą, antisovietinę veiklą. Tai apibendrinta visa Lietuva mažoje Paužuolių vietovėje, su visos Lietuvos jaunuolių prototipais: Lapkų Mindaugais, Tutkais, Koverais, Valėmis ir kitais, pagal savo išgales, jaunalietuviškai kovojusiais už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.

Visiems jiems buvo lemta gyventi to meto Lietuvoje, kovoti su kolchozų priverstiniu kurpimu, sabotuoti komunistų utopijas, priešintis okupantų ir Tėvynės išdavikų piktiems kėslams, melui, žmonių taikstymuisi su blogiu, tikint ateisiančia Laisve ir Lietuvos Nepriklausomybe, suktis mėsmalėje ir išlikti arba žūti tyrais, skaisčiais savo bręstančiais kūnais ir siela laisvės kovotojais.

V. Bačiaus herojai laviravo ties prarajos kraštu, laikydami pusiausvyrą, stengėsi nesužeisti savo dvasios ir, jei reikėjo kristi, – krito, žuvo kūnu, bet ne dvasia. Liko skaistūs, teisingi, nenusižeminę ir nepraradę savo „Aš“, likę ištikimi savo idealams, svajonėms ir Lietuvai – amžini kovotojai už Laisvę.

Pakliuvę sovietiniams budeliams į rankas, jie nepasimetė, tęsė kovą toliau. Paliegę, alkani, tik tvirtos valios dėka išgyveno, ir laisvės priešaušryje išėjo su aukštai pakelta dvasia, kaip šventieji kankiniai, kaip Lietuvos didvyriai, kaip dievai, į kuriuos tarsi galima melstis, prašant sau ir Lietuvai malonių.

Kas šiuos, anų laikų didvyrius įvertins, nušvies jų kovas, pasiaukojimą, kančias, artimųjų netektis ir skausmus, kas nubrauks ašaras, sušildys nukankintus jų kūnus, kas užmerks jų akis, visą laiką tematančias Lietuvos laisvę, rankas, nesuspėjusias pasiekti „Laimės žiburio“... Kas?!

Iš tikrųjų, tai pabandė atlikti Vytautas Bačius, mano kraštietis, savo istoriniame romane, – Lietuvos Laisvės kovų etapo epopėjoje. Visi jo teigiami herojai nepikti, pilni žmogiškumo ir net dieviškosios meilės. Jie tarsi skruzdėlytės kiekvieną savo polėkį neša ant tėvynės aukuro ir kasdien aukoja save vardan kitų, Lietuvos, pasaulio, Dievo ir kviečia kovoti už Laisvę kasdien, nes ši kova dar nebaigta ir gal nebus baigta niekada.