Edvardo Buroko rezistencinė biografija

Edvardas Burokas gimė 1933 m. Ukmergėje. 1950 metais, besimokydamas Ukmergės berniukų gimnazijoje, jis drauge su bendraminčiais subūrė pogrindinę antisovietinę organizaciją “Keršytojai už Tėvynę”, kuri vėliau buvo pavadinta “Lietuvos patriotas” ir jai vadovavo. Palaikė ryšius su partizanais. 1951 metais, mokydamasis Kaune, įkūrė “Lietuvos patrioto” pogrindinės organizacijos grupę “Tėvynės patriotas”, kuriai priklausė 24 nariai. Jie spausdino ir platino antisovietinius atsišaukimus, teikė žinias partizanams apie kariuomenės judėjimą, aprūpindavo juos spausdinimo popieriumi bei vaistais. Už šią veiklą Edvardui Burokui LGGRT centro generalinio direktoriaus 2003 m. spalio 1 d. įsakymu Nr.1V-129 yra pripažintas laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

                      1952 m. kovo mėn. Edvardas Burokas buvo paimtas į sovietinę armiją. 1952 m. spalio 4 d. Vladivostoke jis buvo suimtas ir 1953 m. sausio 21 d. nuteistas 25 m. griežto režimo kalėjimo. Edvardas Burokas buvo atvežtas į Vorkutos lagerį, šachtą Nr. 1. Jis iškart įsitraukė į kalinių pogrindinę veiklą. Kovojo su skundikais ir parsidavėliais. Už tai buvo kalinamas karceriuose, o 1953 m. rudenį išvežtas į Vorkutos šachtą Nr.7 (lagerio antrasis skyrius), kurioje dirbo iki 1954 m. sausio mėn. Čia jis tampa J.Žilinsko ir Z.Paldavičiaus vadovaujamos pogrindinės grupės nariu. Vasario mėn. buvo įtartas prisidėjęs prie diversijų, susprogdinant šachtos elektros pastotę, todėl  6-7 mėnesiams buvo uždarytas į baudos izoliatorių, iš kurio grąžintas atgal į šachtą Nr.7 (antrąjį skyrių).

                      1954 m. rudenį iš Ajač Jagos šachtos atkeliami du aktyvūs lietuviai – Vl.Šiška ir Vyt.Vaineikis, kurie pasiūlo E.Burokui įsijungti į Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungą ir pamėginti pabėgti iš lagerio arba surengti Vorkutoje dar vieną streiką. Bandant įgyvendinti šiuos planus, buvo kasamas tunelis, buriami aktyvistai į LLKS organizaciją, ruošiamasi ateities kovoms. Buvo bandoma susisiekti su kitomis šachtomis. Tokie ryšiai užmezgami per laisvai samdomus tremtinius. Pradedami leisti atsišaukimai ir laikraštėliai rusų kalba. Šį darbą atlieka Edvardas Burokas su bendraminčiais.

                      Įskundus apie tunelio kasimą, bet nepavykus įrodyti kaltės Edvardas Burokas buvo perkeltas į šachtą Nr.4, o jo bendražygis Vytautas Vaineikis – į šachtą Nr.12.

                      Šachtoje Nr.4 Edvardas Burokas sustiprina pogrindinę organizaciją, sukuria naujas grupes, numato būsimas diversijas šachtoje, demaskuoja skundikus. Išdavus Edvardą Buroką, jis po kalinimo karceryje 1955 m. kovo mėn. išvežamas į spec. ypatingojo režimo lagerį Nr.62. Čia jis susitinka su 1953 m. politinių kalinių sukilimo organizatoriais ir kitais aktyvistais.

                      Per pasigamintą detektorinį radio imtuvą buvo sužinota apie Jaltos konferencijos 1945 m. nutarimus ir nutarta organizuoti visuotinį Vorkutos sukilimą. Su 1953 m. politinių kalinių sukilimo vadais ir dalyviais buvo ruošiamasi 1955 m. visuotiniam Vorkutos sukilimui. E.Burokas buvo atsakingas už saugumą ir ryšius su kitais lageriais bei kitų tautybių atstovais. Stasys Laskauskas palaikė ryšius tarp lagerio Nr.62, kur kalėjo E.Burokas (ir buvo pagrindinis štabas) ir kitų lagerių. Buvo organizuotas laikraštėlių “Severnoje sijanije”, “Protėvių takais” spausdinimas, ruoštas “Varpo” rankraštinis leidimas, atspausdinta daug atsišaukimų.

                      Sukilimą organizavo “Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga”. Buvo parengtas planas, įsteigtas komitetas. Sukilimui vadovavo visos Vorkutos politinių kalinių komitetas (pirmininkas - Stasys Ignatavičius). Edvardas Burokas buvo komiteto narys, atsakingas už saugumą ir ryšius. Buvo numatyta veiksmus pradėti 1955 m. liepos 21 d. Šią datą žinojo tik Centrinis komitetas ir kitų lagerių komitetų pirmininkai. Tačiau 4-ojoje šachtoje įvyksta priešlaikinis streikas. Kaliniai dėl nesutarimo su konvojumi negrįžta į gyvenamąją zoną, o čia, nesulaukdami grįžtančiųjų, neišeina į darbą kiti. Delsti nebuvo laiko. Reikėjo ankstinti sukilimą. Auštanti 1955 m. liepos 19-oji diena ir tapo visuotinio Vorkutos sukilimo diena, čekistų pavadinta “Pabaltijiečių streiku”.

                      Tą pačią dieną iš įkalinimo buvo išleisti šachtos Nr.7 kaliniai. Po 2 savaičių paleisti šachtų Nr.3 ir 4 kaliniai, o kitose šachtose į darbą leista eiti be sargybos. Aktyviausi dalyviai (ir Edvardas Burokas) buvo išgabenti į Vladimiro uždarąjį kalėjimą, kiti aktyvesni dalyviai – į Taišeto lagerius.

                      Po neramumų Vladimiro kalėjime, kuriuos surengė iš Vorkutos atvežti kaliniai, kaliniams buvo leista pasirinkti kameros draugus. E.Burokas su kameros draugais parašė LLKS manifestą ir statutą, iš rusų kalbos išvertė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. 1956 m. rugpjūčio 25 d. komisijos Vladimiro kalėjime Nr.2 sprendimu Edvardui Burokui bausmė sumažinta iki 5 m. lagerio, kaip teistam nepilnamečiui.

                      Iš Vladimiro kalėjimo Edvardas Burokas grąžintas į Vorkutos lagerį. Po mėnesio, už šv. Kalėdų šventimo organizavimą, jis buvo perkeltas į Intos baudžiamąjį lagerį. Čia jis kartu su kitais kaliniais organizuoja pogrindinę veiklą, leidžia laikraštį “Varpas”.

                     1957 m. KGB išsiaiškino, kad Vorkutlage veikė pogrindinės organizacijos: “Pabaltijo komitetas”, “Lietuvių komitetas”, “Laisvės kovotojų sąjunga” ir kad E.Burokas, būdamas aktyviu organizacijos nariu, dalyvavo lageryje Nr.62 kas savaitę rengiant susirinkimus, kuriuose aptardavo Lietuvos, tarptautinę padėtį, reikalus lageriuose organizuojant laikraščio “Varpas” leidimą, lapelių perrašinėjimą, kviečiant streikuoti, sabotuoti, Vladimiro kalėjime parašė LLKS manifestą ir statutą. Todėl iš Intos lagerio Edvardas Burokas buvo atvežtas tardyti į Vilnių.
Pritrūkus įkalčių, Edvardas Burokas grąžintas į Vorkutą, o po 2 savaičių 1957 m. rugsėjo 17 d. jis iš įkalinimo paleistas be teisės grįžti į Lietuvą, turėjo vykti į Černiachovskio m. Kaliningrado srityje.
Atvykęs slaptai į Lietuvą jis per pažįstamus prisiregistravo ir įsidarbino Ukmergėje, tačiau SSSR ATP panaikinus sprendimą dėl pirmalaikio Edvardo Buroko paleidimo iš įkalinimo, jis buvo suimtas. Jam buvo palikta sena bausmė ir jis vėl sugrąžintas į Vorkutlagą. Čia jis organizuoja pogrindinę kovos prieš bolševikus mokyklą ir pats mokosi. Mokykla veikė iki 1958 m. pavasario, kol buvo likviduotas lageris, o kaliniai išvežti į Taišeto lagerius.

                      1958 m. Edvardas Burokas buvo pervežtas į Taišeto lagerį. Jis aktyviai dalyvauja pogrindžio veikloje, baudžia skundikus, spausdina atsišaukimus kareiviams, gamina pistoletus, planuoja pabėgimą. Po išdavystės uždaromas vieneriems metams uždarame Vichorevkos kalėjime.

                      1960 m. likviduojamas Taišeto lageris ir Edvardas Burokas pervežamas į Mordovijos lagerį, uždaromas kalėjime Nr.14. 1961 m. perkeliamas į Sosnovkos lagerį. Su kitais organizuoja laikraščio “Nepriklausoma Lietuva” (ar “Laisva Lietuva”) leidimą, dalyvauja išaiškinant skundikus ir už tai perkeliamas į Javas lagerį, iš kurio 1962 m. gruodžio 21 d. paleidžiamas į laisvę.

                      E.Burokas, grįžęs į Lietuvą, stiprina LLKS veiklą, leidžia pogrindinį laikraštį “Varpas”, kaupia ginklus.

                      KGB 1973 m. jam užvedė operatyvinio stebėjimo bylą. Jis buvo nuolat stebimas darbovietėje, lagerio draugų laidotuvėse, lagerio draugų susirinkimuose.

                      Edvardas Burokas reabilituotas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. rugpjūčio 14 d.

                      Edvardas Burokas įrašytas į Vorkutos sukilimų dalyvių (LLKS narių ir kt. pasipriešinimo aktyvistų) sąrašą.

                      Apie Edvardo Buroko kalinimą Vorkutos šachtose Nr.4 ir Nr.7, jo aktyvų dalyvavimą ruošiant 1955 m. politinių kalinių sukilimą, dalyvavimą jame, išvežimą į Vladimiro uždarąjį kalėjimą informaciją LGGRT centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai pateikė jo buvę bendražygiai Ignas Uogintas, Jonas Pratusevičius, Valentinas Stasiulis, Eligijus Smetona, Liudas Bručas, Edvardas Svilainis, Povilas Zagreckas, kuriems jau yra pripažintas kario savanorio teisinis statusas.

                      Apie Edvardo Buroko pasipriešinimą sovietiniam režimui lageriuose ir kalėjimuose, apie jo aktyvų dalyvavimą organizuojant 1955 m. pasipriešinimą rašoma politinių kalinių išleistoje memuarinėje literatūroje, atskiruose dokumentų rinkiniuose:

                      LLKS sujungė visų tautų kalinių judėjimą į “Laisvės kovotojų sąjungą” ir sukėlė 1955 m. “Pabaltijiečių streiką”. “Pabaltijiečių streiko” komitetas (62-ajame lagpunkte), remdamasis Jaltos konferencijos nutarimais, iškėlė reikalavimus SSSR vadovybei dėl neteisėto Baltijos šalių perdavimo SSSR. Aktyviausiai dalyvavo lietuviai. LLKS buities pagerinimo reikalavimus susiejo su politiniais reikalavimais, sukūrė internacionalinius pakomitečius, išplėtė veiklą ir tarp laisvai samdomų darbininkų už lagerio ribų, vadovavo vietos komitetams, organizavo diversijas. Daugelis sukilimo organizatorių pateko į Vladimiro kalėjimą. Tarp aktyvių sukilimo dalyvių minimas E.Burokas – Šventupys.

                      1953 m. balandžio pabaigoje E.Burokas buvo atvežtas į Vorkutlagą ir jis įsijungė į pogrindinę veiklą. Vorkutos lageriuose veikė kovos grupės, kurios vykdė diversijas. E.Burokas priklausė LLKS CK. LLKS užmezgė ryšį su visais Vorkutos lageriais, išsiuntinėjo veikimo planus ir įstatus. Lageriuose susikūrė LLKS komitetai. Ruošiantis sukilimui pradėta bendradarbiauti su kitų tautybių politinių kalinių grupėmis, buvo leidžiami laikraščiai, atsišaukimai. Sukilimas prasidėjo 1955 m. liepos 19 d. (V.Vaineikis. Neplėšykim istorijos puslapių. - Apžvalga. Nr.50. 1992-12-18 –12.23; A.Šaučiulienė. Kovotojams už Lietuvos kaisvę. – XXI amžius. Nr.64. 2002; A.J. Kujalis. Jaunystė – lageriuose. Juodųjų dienų sakmės. V. 2001; V.Korsakas. Vorkutos politinių kalinių atsiminimai. V.1998; Kelias į laisvę, Laisvės kovų archyvas, Nr.34.2003).

                      Pats Edvardas Burokas-Šventupys prisiminimuose rašo, kad būdamas visos Vorkutos komiteto nariu, atsakingu už saugumą ir ryšius, 1955 m. balandžio mėn. parašė 3 slaptus laiškus patikimiems žmonėms, kuriuose teiravosi apie pranešimus dėl Jaltos konferencijos dokumentų. Prasidėjus sukilimui, administracija iškart ėmė daryti nuolaidas: iš bokštelių pašalino sargybinius, į darbą leido eiti be sargybos, daug kam buvo sutrumpintas bausmės laikas, daug kalinių buvo paleisti į laisvę. Keturi lageriai buvo išlaisvinti (viso Vorkutlage buvo 19 skyrių). Įvairiose šachtose sukilimo trukmė buvo skirtinga. E.Burokas ir kiti aktyvūs organizatoriai buvo išsiųsti į Vladimiro kalėjimą (E.Burokas. Pūtėme prieš vėją. 2 d. Sukilimas.V.2008).

                      Pagal iš anksto parengtas instrukcijas kiekviename lageryje 5 val. ryto ginkluoti peiliais aktyvistai atėjo į gyvenamuosius barakus ir perspėjo, kad niekas neitų į darbą. Tai pasiekus, visos lagerių zonos perėjo į karinį režimą, budėjo kalinių sargyba vengiant administracijos provokacijų. Visos vidaus tarnybos dirbo normaliai. Visuotinis Vorkutos pasipriešinimas prasidėjo 1955 m. liepos 19 d. Buvo užimta lagerio radijo stotis, perduotas kalinių pranešimas, pareikalauta komisijos iš Maskvos.

                      Kaliniai negrįžo į gyvenamąją zoną, neišėjo į darbą, iškėlė reikalavimus. Administracija sustiprino sargybą, laikinai nutraukė maisto, vandens tiekimą. Kaliniai pagrasino susprogdinti šachtas, tam tikslui buvo parengti sprogmenys.

                      Kraujo praliejimo išvengta. Vienoje šachtoje vyko derybos su atstovais iš Maskvos, kaliniai reikalavo patenkinti 1953 m. sukilimo reikalavimus. Komisija beveik su viskuo sutiko: peržiūrėti bylas, leisti į darbą be sargybos, sušvelninti vidaus tvarką ir pan.

                      Prasidėjus pasipriešinimo veiksmams, lagerio administracija ėmė daryti nuolaidas: iš bokštelių pašalino sargybą, į darbą leido eiti be jos, daug kam sutrumpino kalinimo laiką, daug kalinių paleido. Keturi lageriai buvo visiškai išlaisvinti. Įvairiose šachtose pasipriešinimo trukmė buvo skirtinga.

                      Kalinių pasipriešinimo veiksmai buvo labai gerai organizuoti.

                      Yra išlikę dalis LLKS, kitų lageryje veikusių organizacijų dokumentų, taip pat streiko-sukilimo laikotarpio dokumentų-atsišaukimų. Šiuose dokumentuose užfiksuoti šūkiai: "Visi už kovą dėl laisvės, Šalin vergiją, Mūsų laisvė mūsų rankose, Reikalaukite laisvės visiems, Nei vienos tonos anglies, Šalin santvarką, Tegyvuoja laisvė, Maskvoje valdo tie, kurie sėdi ant sprando milijonams nelaimingų žmonių, Nusikaltėlių valdžia ministerijų krėsluose, Netikėkite melaginga propaganda, Sugriaukite bolševikinės klikos planus, Mirtis bolševikiniams tironams".

                             Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2008 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje (protokolo Nr. 2PD-178), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, pateikė išvadą – pasiūlyti LGGRT centro generalinei direktorei pripažinti Edvardui Burokui Kario savanorio teisinį statusą, kaip GULAG’o politinių kalinių sukilimo Vorkutos pataisos darbų lageryje (Komijoje) 1955 m. liepos mėn. organizatoriui ir dalyviui, po sukilimo perkeltam į uždarąjį kalėjimą.

                      Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2008 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1V-142 Edvardui Burokui yra pripažintas Kario savanorio teisinis statusas ir išduotas Kario savanorio teisinio statuso pažymėjimas Nr. 6592.

 

2013 04 09

 


Bernardinai.lt: Mirė laisvės kovotojas sovietmečiu, rašytojas E. Burokas

2013 04 09 mirė rašytojas, politinis kalinys, tremtinys, karys savanoris, Laisvės kovotojas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas EDVARDAS BUROKAS (g. 1933 m.). Pokario metais gimnazistas E. Burokas Ukmergėje, vėliau Kaune, vadovavo jaunimo pogrindinėms organizacijoms, kurios platino atsišaukimus prieš sovietus, palaikė ryšius su partizanais, padėjo jiems planuoti ir vykdyti žygius prieš sovietų valdžią, valdininkus, jų pagalbininkus. Sakoma, kad tame laikotarpyje Lietuvoje veikė šimtai tokių pogrindinių organizacijų. Po gimnazijos E. Burokas buvo paimtas į Raudonąją armiją. Tuo pat metu buvo susekta buvusi gimnazistų pogrindinė grupė, ir E. Burokas buvo išduotas. Sovietų saugumas pasivijo jį jam tarnaujant tolimuosiuose rytuose, Vladivostoke. Iš ten tardyti į Vilnių jį vežė per Sibiro platumų kalėjimus, per Chabarovską, Irkutską, Novosibirską, Sverdlovską ir Maskvą. Nuteistas E. Burokas praleido 11 savo jaunystės metų kalėjimuose ir lageriuose, kuriuose visą laiką dalyvavo pogrindinėje veikloje. E. Buroko žymiausia knygų serija - Pūtėme prieš vėją, pasakojantį apie sovietinės okupacijos baisumus ir kovą prieš okupantus.

 

Valentinas Juraitis. Atsisveikinant su Edvardu Buroku

VORUTA: Mirė Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, LLKS narys Edvardas Burokas
Alkas.lt:
Mirė Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, LLKS narys Edvardas Burokas
Delfi.lt: Mirė Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, LLKS narys E. Burokas


 

 

Netekom Edvardo Buroko!
 

Dieve, suteik jam Tavo Ramybę ir Šlovę!

      Liūdnoka, bet vis gi galime pasidalinti Edvardo Buroko paskutiniais 12 puslapių knygos, kurią jis turėjo viltį iki mirties parašyti. Įdedu ir paskutines nuotraukas, padarytas su juo 80 metų jubiliejaus proga. Manau, tiek draugams, tiek skaitytojams bus idomu. Priminsiu, kad tie 12 puslapių jam kainavo daug fyzinių jėgų ir kančių, kaip jis sakė: prieš mirtį parašyti dar bent vieną knygą man yra didelis stimulas kabintis į gyvenimą.

 

Brolis Paulius Dainius Vaineikis

Paskutinės Edvardo Buroko nuotraukos

 

 

Palydėtas į amžino poilsio vietą

 

Į paskutinę žemišką kelionę balandžio 11 d. buvo palydėtas Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos narys, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Edvardas Burokas.
Prie Šv. Ignoto bažnyčios esanti šarvojimo patalpa sunkiai talpino velionio pagerbti atvykusius žmones. Karstas paskendo vainikuose ir gėlėse, velionį pagerbė ir įvairių patriotinių organizacijų vėliavos, kariškių ir bendražygių garbės sargyba.
Lietuvos Kariuomenės Šv. Ignoto bažnyčioje už Edvardo Buroko vėlę šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė LLKS kapelionas kunigas Paulius Vaineikis OFM. Vilniaus Sudervės kapinėse, prie greta velionio tėvų paruoštos duobės taip pat susirinko minia žmonių.
Velionį įnešant į kapinių teritoriją nuaidėjo pirmoji pagarbos šūvių salvė.
Karstą, uždengtą Trispalve, atnešė kariškiai. Religines apeigas atliko  kun. brolis Paulius, velionio krikšto sūnus.  Prie kapo duobės kalbėjo „Varpo“ redaktorius Algimantas Zolubas, velionio bendražygis Zigmantas Vašatkevičius, nuoširdžią užuojautą velionio artimiesiems išreiškęs atsargos pulkininkas Jonas Gečas.
Nuleidus karstą į duobę, nuaidėjo trys pagarbos šūvių salvės. Sugiedotas Lietuvos himnas.

 

 

Į savo bendražygį kreipėsi „Varpo“ redaktoriaus Algimantas Zolubas:

 

„Įsidėmėjau Tave, Edvardai, patriotiniuose renginiuose senokai, tačiau artimiau nepažinojau, o prieš vienuolika metų, taip palankus likimas man ir Tau lėmė, prie Šv. Jono Bosko bažnyčios Lazdynuose Tu paėmei mane už rankos ir nebepaleidai. Pasakei, kad turėsiu redaguoti Tavo leidžiamą „Varpą“. Vienuolika metų ėjom koja kojon, ranka rankon, kol Tu mano ranką dabar paleidai. Per tuos metus beveik kasdien bendravom, Lietuvos reikalais gyvenom, vienas kitam padėdavom. Nelengvas buvo Tavo gyvenimo kelias, lagerių dygliais nubarstytas, tačiau Tu ėjai, per erškėčius broveisi, kovojai, kad ne sau, o Tėvynei laisvės vėliavą parneštum.
Kai nelaisvės grandines sutraukei, pastatei rašytinį paminklą penkių knygų pavidalu prie savo gyvenimo kelio. Įamžinai laisvės kovas ir aukas. Pasitiks todėl Tave tie, kurie buvo nukankinti, kurie kovose žuvo. Pasitiks Tave politinių kalinių kolonos Amžinybėje, už kurių laisvę kovojai, pasitiks į Amžinybę išėję bendražygiai, artimieji. Prie šio paminklo ateis gyvieji, jaunimas, kurie Tavo gyvenimo ir kovos pavyzdį dės į galvas ir į širdis kaip priesaką už laisvę kovoti ir kovą laimėti.
Po sunkios kelionės atėjo atilsio metas. Priimk, Vilnijos kalneli, karį savanorį, man broliu tapusį Edvardą. Jo vėlę tepasitinka Dangaus angelai. Amžiną Atilsį ir Amžinąją Šviesą suteik jam, Viešpatie.“

 

Laidotuvių organizatorių padėka

Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga ir Krašto apsaugos bičiulių klubas išreiškia nuoširdžią padėką visiems asmenims ir organizacijoms, sunkią velionio Edvardo Buroko šeimai valandą, maldomis ir pagarbos ženklais palydėjusiems velionį į amžino poilsio vietą.

 

Padėka

Iš visos širdies dėkojame visiems maldomis ir pagarbos ženklais palydėjusiems velionį Edvardą Buroką į amžino poilsio vietą, užuojautos žodžiais palengvinusiems netekties skausmą.

                                                                                      Žmona, dukra, anūkė, broliai, artimieji

 

Gintaras Šidlauskas. PASKYRIMAS EDVARDUI BUROKUI
Kovotojo mobilizacija į Ten,
kur prisakyta amžinai gyvent.
Čia laisvės kelias įveiktas bėgom.
Bėgiko net mirtis nepasivijo.
Tik atšaukė paaukštinimo pareigom
į kitą išrinktųjų kareiviją.
Tavai Tėvynei niekas nenutiks:
joks globalizmas, katastrofa, diena X.
GULAG‘o nugalėtojau uolus,
pasaulis pastatytas ant Uolos.

 

 

Petras  Girdzijauskas. Pro memoria Edvardui Burokui

Einame su Edvardu, Gedimino prospektu nuo Katedros iki Seimo, imame iš jo rankų jo globojamą „Varpą“. Visuomet jis dosnus, visuomet jis kuo nors pradžiugins, visuomet pasakys, kiek užsienio šalių piliečių aplankė jo globojamą Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos internetinę svetainę, visuomet jis greta, tačiau ... Jau išėjo.
Didelė netektis Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungai, „Varpo“ redakcijai, LLKS internet
o svetainės redakcijai, labai skaudi netektis šeimai, artimiesiems, bendražygiams Lietuvoje ir užsienyje.
Palydėjome Tave, Edvardai, su garbės šūvių salvėmis, o dabar ilsėkis ramybėje Vilniaus kalnelyje.
Tavo neblėstantį šviesų atminimą saugosime širdyse.
 

 

 

 

 

Mirus kariui-savanoriui, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriui, LLKS nariui EDVARDUI BUROKUI, sunkią valandą padėjusiems reiškiame gilią, nuoširdžią padėką.

Žmona, dukros šeima, brolių Antano ir Jono šeimos

 

Mirus Lietuvos Laisvės kovotojui, žurnalo "Varpas" leidėjui EDVARDUI BUROKUI nuoširdžią užuojautą jo artimiesiems reiškia Lietuvos Sąjūdžio taryba.

eiškiame gilią užuojautą artimiesiems,bičiuliams ir bendraminčiams mirus iškiliam kovotojui už Lietuvos laisvę vorkutiečiui, Vladimiro kalėjimo kaliniui,Vyčio kryžiaus ordino kavalieriui
EDVARDUI BUROKUI.

                                                                                                  LPKT BENDRIJOS Telšių filialo Valdyba

 

Dėl Edvardo Buroko mirties nuoširdžiai užjaučiame jo brolius Joną ir Antaną, artimuosius ir visą LLKS bendruomenę. 
Te paguodžia viltis, kad neišnyks dvasia, kad liks darbai, sumanymai, svajonės.
TS-LKD Vilniaus r. skyrius

 

Balandžio 9 dieną po ilgos ir sunkios ligos mirė aktyvus Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys, Vorkutos gulago kankinys, penkių knygų serijos „Pūtėme prieš vėją“ autorius, žurnalo „Varpas“ ir LLKS svetainės įkūrėjas, Vyčio ordino kavalierius ukmergiškis Edvardas Burokas.
Pokario metais mokydamasis gimnazijoje Ukmergėje, vėliau – Kaune E. Burokas  vadovavo jaunimo pogrindinėms organizacijoms, kurios platino atsišaukimus prieš sovietus, palaikė ryšius su partizanais, padėjo jiems planuoti ir vykdyti žygius prieš sovietų valdžią. Po gimnazijos E. Burokas buvo paimtas į Raudonąją armiją. Sovietų saugumas pasivijo jį jam tarnaujant Tolimuosiuose rytuose, Vladivostoke. Iš ten tardyti į Vilnių jį vežė per Sibiro platumų kalėjimus, Maskvą. Nuteistas E. Burokas praleido 11 metų kalėjimuose ir lageriuose, kuriuose visą laiką dalyvavo pogrindinėje veikloje.
Jo gilus ir nuolatinis rūpestis saugant Tautos atmintį ir telkiant žmones prasmingai veiklai – kilnus pavyzdys mums visiems. Jis buvo tikras ir nepalaužiamas Lietuvis patriotas, pasišventęs Tėvynai, iki galo atlikdavęs konkrečius, prasmingus darbus. Tokie šviesuoliai kaip Edvardas puoselėja Tautos gyvybę, kuria geresnę Lietuvą, laiduoja saugią jos ateitį.

Giliausia užuojauta žmonai Jadvygai, dukrai Bogulinai, anūkei Agnei, broliams Jonui ir Antanui, bendražygiams.

 

Lietuvos laisvės kovų sąjungos Ukmergės skyriaus nariai –

Zigmas Vašatkevičius, Gražina Šaulienė, Romas Petras Šaulys, Antanas Mažeikis, Algirdas Blauzdys

 

 

Visos Ukrainos susivienijimas „Svoboda“ („Laisvė“)
išreiškia užuojautą mirus Edvardui Burokui – vienam iš Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos lyderių

Š. m. balandžio 9 d., eidamas 81 metus, mus paliko Edvardas Burokas – rašytojas, visuomenės veikėjas, sovietų koncentracijos stovyklose politinis kalinys, pogrindinės pasipriešinimo sovietų okupacijai jaunimo organizacijos steigėjas, vienas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos lyderių. Jo figūra – tai XX amžiaus kovotojų už Vidurio ir Rytų Europos engiamų tautų laisvę kartos simbolis. Kartos tų, kurie neišdavė nacionalinio išsivadavimo ir laisvės idealų, o drąsiai gynė savo tautos garbę ir orumą.

Edvardas Burokas vedė aktyvią pogrindinę veiklą, nukreiptą  įtvirtinti nepriklausomą Lietuvą sovietų okupacijos sąlygomis. Patekęs į spectarnybų rankas, jis praleido 11 metų kalėjimuose ir Gulago koncentracijos stovyklose, tačiau sovietinė baudžiamoji sistema jo nesulaužė. Būdamas įkalintas, Edvardas Burokas aktyviai kovojo už politinių kalinių teises, tapo vienu iš sukilimų Vorkutos lageriuose XX a. šeštame dešimtmetyje organizatorių.

Lietuvos nepriklausomybės laikais metais Edvardas Burokas išleido seriją knygų apie tai, kokios vertės yra Lietuvos laisvė, ir kokią kainą reikėjo už ją sumokėti.

Šlovingi Edvardo Buroko darbai amžinai bus įrašyti į Lietuvos ir Ukrainos tautų metraščius. Lietuvos miško broliai su Ukrainos sukilėlių armija petys į petį kovojo prieš vokiečių ir sovietų okupantus. Mes kaip niekas suprantame Lietuvos tautą ir nuoširdžiai užjaučiame jai netekus žmogaus, kurio gyvenimo kelias tapo mūsų laisvės kaina.

Išreiškiame užuojautą Edvardo Buroko kovos bendražygiams ir šeimai.

Mes neturime pamiršti viso to, dėl ko kovojo šis didis lietuvis. Mes atsimename ir, atmindami, kuriame mūsų ateitį.

Ukrainos parlamento deputatas Olech Pankevič

Priimkite nuoširdžiausią užuojautą nuo Ukrainos ir Baltarusijos patriotų! Ukrainos nacionalinio pasipriešinimo veteranas ir UNA-UNSO vadovas p. Yuryi Shuhevich paprašė manęs taip pat perduoti jo užuojautą Lietuvos patrioto artimiesiems ir draugams. Jis pažinojo gerbiamą p. Edvardą... Ukrainos Laisvės sąjunga taip pat siunčia užuojautas. Man Edvardas buvo draugas, daug kur man padėjo, padėjo rasti savo kryptį, kol buvau Lietuvoje. Tai buvo didis žmogus, kilnus ir protingas, tikras Lietuvos ir Laisvės gynėjas! Man labai sunku širdyje – aš pararadau didelį Baltarusios ir savo draugą. Liūdime kartu su jumis, gerbiami Lietuvos draugai!

                                                                       S.Vysocki – Baltarusijos Laisvės partijos vadovas

 

2013 m. Vasario 16-osios išvakarės Vilniaus Karininkų Ramovėje.
„Varpo“ ir interneto portalo leidėjo Edvardo Buroko 80-mečio jubiliejus