Sveikiname 85-mečio proga

VYTAS MASIKONIS

 

1946 m. Tauro apygardos partizanas Plu­tonas iškeliavo iš Varnabūdės miško į Šilavoto apylinkes. Važiavo dviračiu, o kišenėje turėjo pažymėjimą, kad jis - Liudvinavo progimnazi­jos III klasės moksleivis Vytautas Blusius. Kai­rės rankos delnas subintuotas kruvinu tvarsčiu, tačiau po juo jokios žaizdos nebuvo, tik laiškelis, kurį partizanas turėjo perduoti ryšininkei, į sutartą vietą ateisiančiai su vaiku.

Tai buvo ne pirma jam tokio pobūdžio užduotis, bet, deja, pasku­tinė. Tai prisimena šiandien Vilniuje, Tremtinių namuose gyvenantis Vytas Masikonis, nes tai jis būtent ir buvo tas partizanas Plutonas, arba Liudvinavo gimnazistas Blusius.


Ryšininką partizanas turėjo sutikti Jiestrakio kaime, pamiškėje ant kelio, vadinamu Grįstakeliu. Jau buvo prie pat miško, kai iš šalia esan­čios sodybėlės išlėkė ten pasaloje sėdėję rusai, puolė it žvėrys, kirto per galvą ir partrenkė ant žemės. Už juosmens partizanas turėjo užtaisytą pistoletą, kuris nusmuko į kelnių apačią, o darant kratą, savaime iššovė. Rusams tapo aišku, kas pakliuvo į jų rankas. Išrengė nuogai ir pradėjo mušti. Mušė ilgai ir žiauriai.


Rusų kareiviai surišo rankas ir pakabino ant tanketės vamzdžio. Taip kabintą už rankų ant vamzdžio nuvežė į Šilavotą ir atidavė stribam
s. Kankinimai prasidėjo iš naujo. Ypač stengėsi vienas šlubas stribas, lietuvis. Partizaną partrenkė kniūbščią ant grindų, vieną koją prispaudė, kitą užlaužė į viršų ir pradėjo spardyti. Šilavoto apylinkėse stribų gaujoje „liaudį gynė" dar vienas Lietuvoje žinomas asmuo - Vytautas Petkevičius.


Karinis tribunolas Vytą Masikonį nuteisė 10 metų. Išdavė vertėjas, su kuriuo kartu vienoje mokykloje mokėsi
- pamatęs iškankintą partiza­ną, iškart atskleidė teisybę: „Koks Blusius, tu gi Masikonis". Ir kaip čia neprisiminsi visai nesenų bandymų parūpinti KGB veteranams — „tech­niniams darbuotojams" (taigi ir vertėjams) valstybines pensijas. Esą jie nieko bloga nedarė.


Partizano motina ir sesuo, neištvėrusios stribų teroro, pabėgo iš namų, slapstėsi. Po poros metų sugrįžo ir iškeliavo į Sibirą. Tuo pasirūpi
no Marijampolėje tuo metu siautėjęs rusų kapitonas Plevako.

Po tribunolo nuosprendžio V. Masikonio laukė ilgi kančių keliai - lageriai, vergo darbas Balchašo kasyklose Kazachstane, iš kurių išėjo su silikotuberkulioze plaučiuose. 1955 m. įkalinimo laikas pasibaigė ir partizanui leido išvykti pas motiną į tremtį Irkutsko srityje. Elzbieta Masikonienė, sulaukusi 79 metų, negalėjo nurimti, ilgėjosi Lietuvos ir ryžosi bėgti į tėvynę. Pabėgo. Už motinos pabėgimą sūnų pasodino į areštinę, kodėl nepranešė. O senoji Lietuvoje slapstėsi ir tik susirgusi apsigyveno pas dukterį Petrutę Prienų rajone. Čia ją ir aptiko kagėbistai, gulinčią mirties patale. Numirusios neleido laidoti, sakė, vežkit atgal į Sibirą ir ten laidokit. Tik po ilgų patyčių rajkomas leido palaidoti Plutiškių kapinėse. Po E.Masikonienės mirties Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas kapitonas Švarcas parašė slaptą dokumentą — E. Masikonienės į tremtį nesiųsti, o jos dukters Marijos Brusokienės iš tremties nepaleisti.


V. Masikonis į Lietuvą sugrįžo 1958 m., apsigyveno Liudvinave, tačiau neilgam. Kartu su Antanu Daugėla slapta perlaidojo Padovinio kapinėse partizanų Algirdo Padolskio ir Jurgio Dumčiaus palaikus, ku­riuos stribai buvo užkasę šalia pelkės (apie tai prasitarė vienas prasi­gėręs stribas). Masikonio sesuo, partizano J. Dumčiaus motina, ant sū­naus kapo pastatė paminklą, užrašė pavardę. Koks kilo triukšmas - kas išdrįso „liaudies priešą" palaidoti kapinėse? V. Masikonis vėl atsidūrė
KGB Marijampolės skyriuje. 1960 m. vasario mėnesį tas pats Alijošius Švarcas, jau tapęs majoru, nurodė Marijampolės milicijos viršininkui imtis visų priemonių ir Masikonį „iš Lietuvos SSR teritorijos pašalinti". Tačiau komunistų valdžia jau buvo supuvusi. Leidimą gyventi su savo šeima tėvų žemėje Masikonis nusipirko, įsidarbino Marijampolės gelž­betonio konstrukcijų gamykloje ir tapo mechaninių dirbtuvių vedėju.


Gamykla socialistiniame lenktyniavime užėmė prastą vietą, pra­rado „pereinamąją raudonąją vėliavą". Partija sulaukė susirinkim
e ap­svarstyti atsilikimo priežastis. Štai toks Ratkelis išpyškina, kad dirbame blogai todėl, nes dirbtuvėms vadovauja banditas.


Tačiau ne visi komunistai buvo vagys ir okupantų padlaižiai. Ga­myklos direktorius pasikvietė V. Masikonį į savo kabinetą ir nuramino: tu tik tylėk ir niekur nesikišk.


Partizaninės kovos - ne romantika, o baisus ir žiaurus karas, be fronto linijos, be apkasų, kai dažnai sunku atskirti, kas savas, o kas
svetimas.


Vytas Masikonis nuėjo visais šito karo keliais iki Nepriklausomy­bės atkūrimo Kovo 11-osios, nuo mūšio Žuvinto paliose iki Aukščiau­siosios Tarybos gynybos.


V. Masikonis apdovanotas LLKS ordinu „Už Tėvynės laisv
ę".