Sveikiname 85-ies metų jubiliejaus proga

 

APOLONIJA PALMIRA NAVICKIENĖ (LIEKYTĖ)

 

1944 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais Tauragės apskr. trylikoje valsčių ir Tauragės mieste buvo sukurti laisvės kovotojų kariniai būriai nuo 20 iki 50 vyrų, iš viso 400-450 kovotojų „Vanagų". Rinktinė buvo ginkluota, turėjo daugiau kaip 400 šautuvų, 18 kulkosvaidžių, iš kurių - 10 Batakių LLA organizacijoje turinčioje ir mi­nosvaidį. Batakių vls. organizacijai pradžioje vadovavo Jonas Strainys-Saturnas, įsteigus kuopą, jis ir jo brolis Juozas tapo būrių vadais.

1945 m. pradžioje, įteikusi Batakių LLA organizacijos vadui Jonui Strainiui-Saturnui karinį šautuvą ir žiūronus, Apolonija įstojo į šią organizaciją. Prisiekė siekti Lietuvos valstybingumo atstatymo. Jai buvo suteiktas slapyvardis Šaka. Tapo Batakių LLA būrio ryšininke. Vasaros pradžioje Tauragės apskrities LLA „Vanagų“ struktūra persitvarkė į partizanų naktinę, kuriai buvo suteiktas „Lydžio" vardas. „Lydžio" rinktinės štabas buvo Eržvilko gimnazijoje.  Šiai rinktinei vadovavo Eržvilko gimnazijos mokytojas Petras Ruibys-Garbštas. Jam ir kitiems štabo nariams Apolonija teikė Batakių J. Strainio-Saturno, V. Ivanausko-Vytenio ir J. Stoškaus-Eimučio būrių žinias, o atgaliniu ryšiu iš rinktines vado perduodavo įsakymus ir nurodymus būrių vadams. Jos tėviškė buvo šalia miško, kūriame Batakių būrys įsirengė erdvią slėptuvę. 1945 m. sausio mėn. čekistai šią slėptuvę aptiko, įvyko įnirtingas mūšis, žuvo 4 partizanai ir  nemažai čekistų. Jų šeima buvo apkaltinta globojus šios slėptuvės partizanus. Visi patyrė sunkių fizinių kankinimų. Ją  ir jau­nesnį brolį Vladą čekistai, pastatę prie klėties sienos, šaudė ties gal­vomis.

1945 m. rugpjūčio mėn. Jono Strainio-Saturno būrys, praleidęs dieną jų ūkyje, pasiekė Mickiškės mišką, kuriame laukė tolesnių rinktinės štabo nurodymų. Netikėtai būrį atakavo gausios čekistų pajėgos. Pirmos atakos metu buvo sunkiai sužeistas J.Strainys-Satumas. Būrio sanitaras Jonas Žičkus-Širšė sužeistą vadą išgabeno iš mūšio lauko, atvedė į jų ūkį ir pavedė Apolonijos globai. Vakare kartu su Sirše jie ruošė sužeistą Saturną pervežti į saugesnę buveinę, bet ūkį atakavo čekistai-pasieniečiai. Apolonijai pavyko pasislėpti viename iš ūkio pastatų, Širšei pasitraukti į greta esantį miškelį. Jį šaudydami nusivijo visi čekistai. Tuo pasinaudojo Saturnas, nors ir silpnas, pasitraukė iš ūkio. Jai vėl teko patirti tardymus kankinant, bet ji išlaikė, išsigynė, nes ūkyje partizanų nerado.

1946-1947 m. mokėsi Skaudvilės gimnazijoje. „Lydžio“ rinktinės Skaudvilės vls. Organizacinio Sektoriaus (toliau OS) nariai suorganizavo grupę gimnazisčių, kurios partizanams mezgė šiltas kojines, piršti­nes, šalikus. Apolonija mezgė ir tarp jų platino „Laisvės Varpą" ir kitą partizaninę spaudą, kurią gaudavo iš rinktinės štabo. Čekistai šią grupę susekė. Vyko žiaurūs tardymai. Dalį grupės narių nuteisė katorgai lageriuose. Jai pavyko čekistams įrodyti, kad su šia grupe ji nesusijusi ir pogrindine veikla neužsiima. Tačiau Skaudvilės gimnaziją teko palikti. Mokslą 1947-1948 m. tęsė Eržvilko gimnazijoje. Rinktinės štabas iš Eržvilko gimnazijos dar 1946 m. išsikėlė į Eržvilko apylinkes, įsikūrė Jungtinė Kęstučio apygarda. Jos štabas buvo jos tėviškės apylinkėj.

Eržvilko gimnazijos direktorius Vincas Ulevičius (jo tikrieji vardas ir pavardė: Stasys Jarmala-Audrūnas) iš gimnazijos mokytojų Antano Jankausko-Granito, Kleopo Greičiaus-Narimanto, B.Ulevičienės ir gimnazistų Vlado Liekio-Sakalo, Apolonijos Liekytės-Šakos ir kitų įkūrė pogrindžio organizaciją „Atžalynas". Įrengė gimnazijos pastogėje slėptuvę, kurioje buvo leidžiami du laikraštėliai „Atžalynas"– gimnazistams ir „Varpas" – jaunimui. Apolonia su broliu spaudinius gaudavo iš Audrūno ir per organizacijos narius privalėjo išplatinti Beto Audrūnas rinko ir ruošė medžiagą Apygardos laikraščiui „Laisvės Vaipas",  kurį ji nugabendavo Skaudvilės OS vadovybei, nes ji aptarnavo ir apygardos štabą, kuris buvo jos teritorijoje.

Per 1949 m. vasario 16-ją iš baltos medžiagos, ją nudažiusi, Apolonija pasiuvo dvi Lietuvos valstybės trispalves vėliavas, kurias ant Eržvilko piliakalnio iškėlė jos brolis Vladas, jam talkinant kitiems „Atžalyno“ organizacijos nariams.

„Atžalyno" organizacijos veikla tęsėsi iki 1949 m. liepos mėn. Tada čekistai susekė, suėmė visus narius – mokytojus. 1949 m. kovo mėnesį Apolonijos tėvą Jokimą Liekį su žmona ištrėmė Sibiran. Jai su broliu Vladu pavyko išlikti Lietuvoj, tačiau jie buvo įtraukti į pasitraukusių nuo tremties sąrašus ir tapo čekistų paieškomi. Išvengti suėmimo pavyko iki 1950 m. kovo mėn.  Po suėmimo Jurbarko saugume buvo žiauriai tardoma. Tardymai tęsėsi Kauno saugume, kur buvo baigta byla. Maskvos NKVD trijulė nusprendė, kad jai dera kalėli 10 metų griežto režimo konclageriuose. Per Vilniaus Lukiškių kalėjimą bei kitus persniutimo kalėjimus buvo išgabenta į garsiuosius Vorkutos Ypatingojo režimo konclagerius, kur pratęsė pasiprešinimo veiklą prieš bolševikinę santvarką, pakeitusi slapyvardį į Lu-Lu. Daugino ir platino gaunamą iš pirmos šachtos, vadinamos Kapitalka, pogrindinį laikraštį „Varpas", kurį leido Edvardas Laugalys ir Vytas Svilas, kitus atsišaukimus ir dokumentus Vorkutos katorgininkų streikų ir sukilimų metu.

Paskui atėjo ir jų eilė - Vorkutos II-jai plytinei. Tada ji 1955 m. atvirai stojo vadovauti streikuojančioms moterims. Jos šūkis: "Gana to jungo. Leiskit į Tėvynę!" Ujamos u stumdomos durtuvais, moterys streikavo neilgai, tačiau efektas buvo didžiulis. Bolševikinės imperijos pamatus jos sudrebino. Nuo jų ryžtingų veiksmų tie pamatai pradėjo aižėti. Kaip vienai iš streiko organizatorių, jai teko daug parų praleisti karceryje. Tačiau režimas atlėgo, jos bylą peržiūrėjo ir išleido į Lietuvą.