Sveikiname 80-mečio proga

 

VYTAUTAS PAČINSKAS


Vytauto motinos pasakojimu, jis šį pasaulį išvydo šaltą ir saulėtą 1932 m. sausio 7 d. Tė­vai ir sesuo, gim. 1930 m., gyveno Ramonų k. Anykščių rj. Ramonai - tėvo gimtine Šis Aukštaitijos krašto kaimas buvo nemažas; jame gyveno apie 20 šei
mų. Šiuo metu Ramonai – viensėdis.


Motinos tėviškė - Palėvenė Kupiškio rj. Tėvas Antanas Pačinskas, turėdamas 19 m. Savanoriu išėjo į nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kariuomen
ę. Tarnavo Alytuje (13-tame savanorių pėstininkų pulke). Jis vis minėdavo Merkinę, Vištytį, Vilkaviškį, Perloją, Radiškės, Liubavos ir kitus kai­mus kur savanoriai gynė šalį nuo įsibrovėlių lenkų.


Vytauto vaikystė sutapo su dideliais įvykiais. Jie su motina ir seserimi 1940 m. birželio 12 d. nuvažiavo į motinos tėviškę - Palėvenę. Būdami pas gimines sužinojo, kad Lietuvą okupavo sovietinė kariuomenė.

1941 m. kaimo žmonės vis dažniau ėmė kalbėti apie karą. Gražų 1941 m. birželio 22 d. sekmadienį Vytautas su tėvu nuvažiavo pas Kernagius (tėvo seserį Vaidevučių k., nuo Ramonų – apie 16 km.), kur išgirdo apie vokiečių pradėtą karą. Rusų kariuomenė paniškai išbėgo.


1944
m. grįžo sovietinė armija. Prasidėjo vyrų šaukimas į kariuomenę. Dalis jaunų vyrų į kariuomenę nėjo. Pasirinko mišką. Prasidėjo partizaninis karas. Kasdien girdėjosi susišaudymai.


1945
m. Vytautas įstojo į Kovarsko progimnaziją. 1946 m. vienminčiai draugai pradėjo leisti keturių puslapių rankraštinį laikraštį, kurį pavadino „Lietuvos partizanas". Jame rašydavo patriotinius straipsnelius, Tėvynės ištikimybei skirtus eilėraščius. Po kelių numerių laikraštį teko „uždaryti“, nes vyr. redaktorius Balys Vitkūnas buvo partizanų draugiškai įspėtas, kad Lietuvos laisvės kovotojai pasirinktų kitas kovos formas - atsišaukimų platinimą, partizanams naudingų žinių teikimą.


Dažnai Kovarsko miestelyje pasirodydavo Lietuvos partizanų paruošti atsišaukimai. Jų parūpindavo moksleivis Algirdas Blažys.
1950 m. jis buvo suimtas ir nuteistas 25 m. nelaisvės ir 5 m. tremties. Penkiolikmetis vaikinas draugų neišdavė. Dažnai naktimis girdėjosi šūviai, granatų sprogimai. Ryte miestelio aikštėje buvo išmesti išniekinti partizanų kūnai. 1946 m., grįžęs į namus, Vytautas sužinojo, kad buvo užėję partizanai. Paėmė jo „restauruotą" karišką šalmą. Jis jį buvo perdažęs, paženklinęs Vyčio kryžiumi. 1956 m. buvo įskųstas, kad skaito ir platina „buržuazinę" spaudą - „Karį", „Trimitą". Buvo „atestuotas" kaip antipartinis. Grasino išmesti iš darbo.


Iki šiolei negali pakęsti neteisybės, apsimetinėjimų.
Sovietmečiu buvę „raudoni", o nepriklausomoje Lietuvoje staiga tapę „žaliais", suorganizavę „tautines" partijas toliau apgaudinėja patiklius žmones, vagia valstybei priklausantį turtą.


Baigęs vidurinę, norėjo stoti į aviacijos mokyklą. Kariniame komisariate pasakė, kad iš vokiečių okupuotų kraštų į aviaciją nepriima. 1959 m. įstojo į Kauno aviacijos sklandymo stotį. Tuo metu jai vadovavo prieškarinės Lietuvos sklandytojas konstruktorius lakūnas Bronius Ožkinis. 1960 m. gegužės 22 d. Oškinio kontroliniu skrydžiu buvo patikrintas ir išleistas savarankiškai skristi. Draugų buvo įspėtas, kad raportuodamas nesikreiptų: „draugas viršininke", bet sakytų „tamsta viršininke".


Jo skraidymų instruktorius buvo Vytautas Dovydaitis, 1918 m. va­sario 16 d. Nepriklausomybės paskelbimo akto signataro Prano Dovydaičio sūnus.


1992-1999 m. buvo Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje (SKAT) 82 bataliono 821 kuopoje Vilniuje.

Į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą oficialiai įstojo 1997 m., nors save laikė įstojusiu nuo 1947 m. vasario 16 d., kai savo krauju pasirašė Priesaikos Lietuvai žodžius.


Išleido 6 prisiminimų, eilėraščių knygutes. Nuo 1999 m.
– pensijoje. Tiki šviesia Lietuvos ateitimi, dėl kurios įvairiomis formomis kovojo nuo 1945 m.