Sveikiname 96-metų sukakties proga

Mano gyvenimo ir veiklos trumpa apžvalga                         

                                                               Habil. med. dr. profesorius Antanas Sučila fotografijose

Gimiau 1917 m.  vasario mėn.  20 d.  Panevėžio apskr.  Pušaloto valščiaus Dikonių kaime.  Tėvai turėjo 27 ha žemės. Augau kartu su jaunesniais už mane broliu ir dviem seserimis.  Baigęs pradžios mokyklą ir gimnaziją, nuo 1936 m.  rudens studijavau Vytauto Didžiojo u-to Medicinos fakultete.  1939 m.  atlikau vienerių metų privalomą karinę tarnybą,kurią baigęs tęsiau medicinos studijas.  Išlaikęs valstybinius egzaminus ir atlikęs gydytojo praktiką, 1943 m.  dirbau Baisogaloje, o nuo 1944 m.  gegužės mėn.  – Panevėžio ligoninės chirurgijos skyriuje


Tų pačių metų liepą Panevėžys atsidūrė sovietinio hitlerinio karo fronte.  Pirmąsias savaites nesiliovė pasitraukusių vokiečių lėktuvų antskrydžiai ir bombardavimai naktimis.  Kad matytų taikinius, jie parašiutais pakabindavo padangėje liepsnojančius deglus. Išbėgiojo ligoniai ir med.  personalas. Visoje ligoninėje liko tik trys med.  seserys.  O iš gydytojų likau tik vienintelis.  Budėti teko ištisas paras be pamainos.  Kai tik naktį suliepsnodavo deglai, mes skubiai neštuvais nešdavome ligonius į ligoninės sode įrengtą požeminę zigzago formos slėptuvę.  Vieną naktį vos per plauką išlikome gyvi.  Tąkart į ligoninės teritoriją buvo numestos ir sprogo aštuonios bombos, iš kurių viena sprogo pataikiusi į mūsų  slėptuvę, tik, dėkojame Apvaizdai, kad ne į tą jos galą, kuriame mes buvome pasislėpę.  Maždaug po dešimties dienų bombardavimai nurimo.  Pamažu grįžo į darbą  gydytojai ir kt.  personalas. Tik nebegrįžo chirurgijos skyriaus vedėjas ir to skyriaus ordinatorius.  Taip ir toliau likau vienintelis gydytojas,kuris turėjo teikti neatidėliotinai būtiną chirurginę pagalbą sužeistiesiems ir ūmiai  susirgusiems ligoniams.  Sudėtingais atvejais man patardavo ir padėdavo šviesios atminties vidaus ligų skyriaus  vedėjas (vėliau habil.  dr.  prof. ,Vilniaus u-to medicinos fakulteto vidaus  ligų propedeutikos katedros vedėjas, fakulteto prodekanas) M.  Marcinkevičius ir LOR ligų skyriaus vedėjas, ankščiau dirbęs bendrojoje chirurgijoje, dr.  J. Statkevičius.


Kadangi Vilniuje trūko gydytojų, ypač lietuvių, sveikatos apsaugos komisaro  įsakymu nuo 1945 m. vasario mėn.  10 d.  buvau nukreiptas į Resp.  Vilniaus „Raudonojo Kryžiaus“ligoninės chirurgijos skyrių.  Darbui sąlygos buvo labai blogos, nes ligoninė, neseniai praūžus frontui, buvo itin varganos būklės, nešildoma.  Ligoniai, kad nesušaltų, patys kūreno palatose įrengtas metalines krosneles. Smulkių malkų, kurios buvo ryšulėliais pardavinėjamos gatvėje, pirkti eidavo stipresnieji. Stigo elektros, maisto.  Nebuvo  rentgeno, klinikinės laboratorijos ir kt.  tarnybų.  Naktimis budinčiam personalui kėlė pavojų ginkluotos gaujos.  Sulaukus pavasario sąlygos darbui pamažu gerėjo.


Nuo 1946 m.  sausio mėn. 1d.  buvau išrinktas Vilniaus u–to fakultetinės chirurgijos katedros asistentu.  Dirbau su studentais pedagoginį ir chirurgo darbą „Raudonojo Kryžiaus“ chirurgijos skyriuje, kuris buvo minėtos katedros klinikinė bazė.  Tais pačiais metais buvau paskirtas dar ir kraujo perpylimo Vilniuje punkto, kuris buvo atidarytas chirurgijos skyriaus patalpose, vedėju.  Šias papildomas pareigas ėjau iki tas punktas 1951 m.  buvo iškeltas į Vilniaus miesto polikliniką.  O 1956 m.  jis, kaip  Respulikinė kraujo perpylimo stotis, perkeltas į naują pastatą Žolyno g. , kur po  rekonstrukcijos 2003 m.  pavadintas  Nacionaliniu kraujo centru.                

Dirbdamas bendrosios chirurgijos klinikoje, kurioje reikėjo teikti chirurginę pagalbą pilvo, galūnių, kaklo, galvos ligomis sergantiems bei traumos ištiktiems žmonėms, specializavausi ir plaučių, širdies, stemplės chirurgijoje.  Įdiegiau plaučių, stemplės ir kai kurias širdies operacijas.  Apgyniau plaučių chirurgijos temomis med.  dr. 

(1964 m. ) ir habil.  dr.  (1973 m. ) disertacijas.  Įgijau docento (1967 m. ) ir profesoriaus (1976 m. ) vardus; Nuo 1972 m.  iki 1988 m.  vadovavau Fakultetinės chirurgijos katedrai.

           
Kadangi 1954 m. buvo gerokai sumažėjęs studentų skaičius ir dėl to netekęs pusės
etato, 1954-1963 m.  dirbau dar ir Respublikinio tuberkuliozės instituto chirurgijos skyriaus pradžioje gydytojo, o vėliau vedėjo pareigose.  Ten įdiegiau plaučių rezekcijos operacijas plaučių tuberkulioze sergantiems ligoniams.                                                                                                         

           
Vienas ir su bendradarbiais parašiau ir paskelbiau spaudoje knygas: „Plaučių patologija ir jų chirurginis gydymas“, „Chirurgija“ (vadovėlis. vidurinėms med.  mokykloms), „Ūminės chirurginės pilvo ligos“, „Deontologija chirurgijoje“.  Be to, paskelbiau per190 mokslinių straipsnių bei santraukų.                                                   

            
Š e i m a.  Pirmaisiais savo gyvenimo Vilniuje metais vedžiau med.  seselę Onutę Pakėnaitę.  Iš pradžių, beveik metus gyvenome bendrabutyje, vėliau - ligoninės kieme  esančiame sename, mediniame, be jokių patogumų, namelyje.  Tik po trylikos metų gavome butą mieste. Susilaukėme dviejų sūnų. Vienas jų - Mykolas dabar yra kraujagyslių chirurgas, o kitas  - Juozas yra skulptorius.

            
V i s u o m e n i n i s  d a r b a s.  Vilniaus chirurgų mokslinės draugijos, vėliau jos valdybos narys, pirmininko pavaduotojas.  Lietuvos širdies ir krūtinės chirurgų mokslinės draugijos narys, valdybos narys, garbės narys.  Tėvynės sąjungos partijos ir jos Medikų klubo narys.  Krašto apsaugos bičiulių klubo narys.  Lietuvos asociacijos „Kovos už žmogaus gyvybę“ atnaujintos Hipokrato priesaikos signataras.  Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys.


Dalyvavau 1991 m.  sausio mėn.  12 - 13 d.  įvykiuose.  Sausio 12 d.  apie 23,5 val.  kartu su kitais budinčiais žmonėmis, susikibę rankomis, privertėme pasitraukti jedinstvenikų gaują, kuri alkūnėmis ir kumščiais bandė įsiveržti į Lietuvos vyriausybės būstinę J.  Tumo-Vaižganto g.  2 (dabar ten LR užsienio reikalų ministerija).  Paskui, kai  atėjo žinia, kad okupantai šaudo ir tankais traiško televizijos bokštą saugančius beginklius žmones, nuo vyriausybės rūmų nuvykęs į ligoninę, teikiau chirurginę pagalbą sužalotiems bei sužeistiems televizijos bokšto gynėjams.

             
A p d  o v a n o j i m a i.  1) 1965 m.  Lietuvos TSR nusipelniusio gydytojo vardas.  2) 1977 m.  ir 1979 m.  Lietuvos TSR AT garbės raštai.  3) 1977 m. Vilniaus chirurgų mokslinės draugijos garbės ženklas.  4) 1995 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinas.  5) 1998 m.  Už nuopelnus Vilniaus m.  Šv. Kristoforo statulėlė.  6) 2001 m.  Lietuvos krašto apsaugos bičiulių klubo padėka už nenuilstamą, aktyvų darbą Lietuvos kariuomenės, visuomenės ir valstybės stiprinimui.  7) 2005 m. Lietuvos krašto apsaugos bičiulių klubo garbės nario vardas.  8) 2006 m.  Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklas.  9) 2008 m.  LR Sveikatos apsaugos ministerijos (minint pirmosios uždaros širdies operacijos 50 metų jubiliejų) padėkos raštas už pasiaukojamą darbą mokslo ir Lietuvos žmonių  gerovės labui.  10) 2009 m.  VU Medicinos fakulteto akademinės bendruomenės vardu fakulteto dekanės sveikinimas Vilniaus chirurgų brolijos 500 metų jubiliejaus proga ir dėkojimas už reikšminfgą ilgametį pedagoginį ir mokslinį darbą, svarų indėlį rengiant  Lietuvos medikus ir garsinant Vilniaus chirurgų brolijos vardą.  11) 2010 m.  Vilniaus miesto savivaldybės  1-jo laipsnio medalis: „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.

 

2012 01 27                                                                                                                             Antanas Sučila