LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ SĄJUNGAI 70 METŲ

 

Lietuvos nesipriešinimas pirmajai sovietinei okupacijai įėjo į mūsų istoriją kaip įvairiai istorikų vertinamas reiškinys. Partizanų, politinių kalinių, laisvės kovotojų aukos, tremtinių kančios neleidžia pamiršti šio istorijos fakto.

Nesipriešinimas okupacijos pradžioje, sekant įvykius Lietuvoje, gal ir buvo ir dėsningas, nes, pirmiausia, atspindėjo tautos santūrumą, tvarkingumą, taikingumą, antra - sovietų klastą ir sugebėjimą pasinau­doti mūsų taikiais, patikliais santykiais su kaimynais. Sovietų Sąjunga, grąžindama Lietuvai Vilniaus kraštą, tapo tarsi jos bičiulė, bet netrukus okupavo mūsų šalį. Tai įvykdyta palankiausiu laikotarpiu, kai, susitarę du agresoriai, ruošėsi įsiveržti į Baltijos valstybes. Lietuvos okupacija buvo padiktuota iš viršaus, iš agresoriaus pusės, o pasipriešinimas kilo iš vidaus - iš tautos gelmių. Masinis teroras, spartus krašto sovietinimas įtikino tautą, kad taikus pasidavimas veda į prapultį.

Praslinkus keliems mėnesiams po okupacijos, tauta, ypač jaunimas, atsitokėjo. Įvairios po­grindinės inteligentų, jaunimo grupelės pradėjo jungtis į stambius da­rinius. 1940 m. spalio pradžioje buvo įkurta vieninga pasipriešinimo or­ganizacija Lietuvos aktyvistų frontas. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga buvo įkurta tų metų gruodžio 26 d. Jos veiklą galima būtų suskirstyti į kelis etapus: aktyvi neginkluota kova prieš sovietinius ir fašistinius okupantus, kova prieš Armijos Krajovos žiaurumus ir užmačias karo metu, ginkluota rezistencinė kova Lietuvoje, sovietiniuose lageriuose bei aktyvi LLKS diplomatinė kova prieš Lietuvos okupaciją užsienio valstybėse, veikla atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.


LLKS įkurta kaip pasipriešinimo sovietinei okupacijai organiza­cija. Steigėjai buvo tautiškų, patriotinių pažiūrų inteligentijos atstovai. Jie priešinosi sovietų, o vėliau ir vokiečių okupacijai. LLKS vadovybė sukūrė visą Lietuvą apimantį konspiracinį bendražygių tinklą. Organizacijos veikla buvo suskirstyta į keturias apygardas ir veikė kiekviena­me apskrities mieste. 1941 m. pavasarį, LLKS įsijungus į LAF, sudaryta bendra vadovybė su plačiai išsišakojusiu tinklu šalyje ir užsienyje. Pa­grindinis tikslas - pasiruošti ginkluotam sukilimui. Tai ir buvo pasiek­ta.

 

Pirmasis bolševikmetis sukrėtė tautą, pareikalavo daug aukų, tačiau užsibaigė valios pasireiškimu atgauti suverinitetą. Jį įkūnijo Laikinoji Lietuvos vyriausybė.

LLKS veikla vokiečių okupacijos metais laisvės kovos istorijoje yra savotiškas trijų metų intarpas: kitoks priešas, kitokia priespauda, kitoks pasipriešinimas. Pradžioje Lietuvos visuomenė į vokiečių karius žiūrėjo kaip į išvaduotojus, tačiau neilgai. Ypač naujo okupanto veidą atskleidė žiaurus elgesys, žydų žudynės. Po šešių savaičių Laikinosios vyriausybės veikla buvo uždrausta. LAF kartu su LLKS dar kurį laiką veikė viešai ir 1941 m. rugsėjo 20 d. paskelbė memorandumą, kuriuo protestavo prieš Lietuvos Nepriklausomybės paneigimą. Tačiau jau kitą dieną vienas iš memorandumo kūrėjų - Leonas Prapuolenis - buvo su­imtas ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą. Dar po dienos LAF veikla buvo uždrausta. LLKS pasirinko pasyvų kovos kelią. 1941 m. spa­lio mėn. Ji paskelbė atvirą laišką, atsiskyrė nuo LAF ir perėjo į veiklą po­grindyje. Prasidėjus sugriežtėjusioms vokiečių represijoms, LLKS vėl buvo priversta įsijungti į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą. Vokiečių okupacijos metais LLKS sudarė daugiau kaip 5000 prisieku­sių narių. LLKS spauda ėjo įvairiais pavadinimais:

„Laisvas žodis", „Apžvalga", „Laisvės kovotojas". Pastarasis 1942-1944 m. buvo leidžia­mas du kartus per mėnesį ir pasiekė net 5000 egzempliorių tiražą. Jis buvo leidžiamas Kaune

E.ir V. Paragių taip pat A. Mildažio sodybose, V. Bakūno, K. Brazausko, I. Kurkliečio, V. Paragio, J. Mildažio, Z. Zu­brio, A. Vokietaičio pastangomis.

 

LLKS Kaune turėjo radijo stotį „Lais­voji Lietuva", kurios laidos buvo girdimos Švedijoje ir kitose valstybėse. Beje, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus taip pat buvo LLKS narys, platino nelegalią spaudą, dalyvavo Sedos kautynėse.

 

Apie LLKS veiklą pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu ir karo metu plačiai aprašyta Algirdo Vokietaičio ir Juozo Grušio kny­goje „LLKS 1940-2000", Mečislavo Treinio „Gyvenimas - Meteoro skrydis", Jūratės Vyliūtės „Kapitono Igno Byla" ir „Brolis Vincentas", dr. Algirdo Vokietaičio „Raštai" knygose.

 

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, daug aktyvių narių pasi­traukė į užsienį arba stojo į ginkluotą partizaninę kovą prieš okupan­tus. Žuvusiuosius bei suimtuosius pakeisdavo studentai, moksleiviai ir kiti patriotai. Daugelis jų atsidūrė kalėjimuose, lageriuose. Jiems ir kilo idėja lageriuose atkurti LLKS. Ten 1954 m. Sąjunga leido laikraštėlius „Šiaurės pašvaistė", „Protėvių keliu", „Varpas", „Nepriklausoma Lietu­va". LLKS lageriuose organizavo politinių kalinių sukilimus, streikus, vykdė diversijas, sprogdino šachtų techninius įrenginius, reikalavo laisvės. 1955 m. suorganizuotas visuotinis Vorkutos sukilimas. Šis ir kiti kalinių sukilimai privertė sovietų vyriausybę paleisti į laisvę mili­jonus kalinių.

Aktyviausi pasipriešinimo ir streikų organizatoriai buvo S. Igna­tavičius, I. Uogintas, E. Burokas,V. Vaineikis, E.Laugalys, Petras Aleksiūnas, E. Smetona, A. Lukoševičius, V. Šiška,

P.Vaverskis, P.Vaiče­kauskas, P.Zagreckas, J. Šilinas, J. Grušys, L. Bručas, V. Korsakas, V.Svilas, E. Svilainis, F. Kirvelaitis ir daugelis kitų.

 

Jiems sugrįžus iš lagerių į Lietuvą, kova buvo tęsiama. 1956 m. LLKS vadovavo gene­rolas M. Pečiulionis, nuo 1960 m - P. Paulaitis. LLKS 1975-1988 m. Lietuvoje vėl pradėjo leisti pogrindinį laikraštį „Varpas". Ypač aktyviai „Varpo" leidyboje dalyvavo Vytautas ir Stasė Vaineikiai, Edvardas ir Antanas Burokai, kun. J. Dabravolskas, Petras Grainys, Jonas Kūjelis, Vincas Korsakas, Stasys Ulevskis ir kiti.

 

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais LLKS nariams atrodė, kad Laisvė 1990-siais iškovota, jog po kančių ir vargų galima ilsėtis ir džiaugtis, nes tikslas pasiektas. Deja, apsirikome. Buvusioji sovietinė nomenklatūra sugrįžo į valdžią nepriėmus desovietizacijos įstatymo ir užėmė postus visose aukščiausiose šalies institucijose, toliau valdo spaudą, televiziją, ekonomiką, svarbiausius strateginius objektus, bankus. Mokslo ir mokymo įstaigose, mokyklose, teismuose išliko sovie­tine ideologija persisunkę funkcionieriai su savais filosofais ir tarnau­tojais.

 

1995 m. LLKS aktyvas Vilniuje oficialiai įregistravo LLKS ir jos leidinį „Varpą". LLKS užsibrėžė tikslą viešinti neokomunistų, įvai­raus plauko kosmopolitų, globalistų kenksmingas valstybei užmačias, pasisakyti vidaus ir užsienio politikos klausimais, auklėti jaunimą pa­triotine dvasia, ginti žmogaus teises ir laisves, rinkti istorinę medžiagą apie laisvės kovas, remti Laisvės kovotojus ir jų šeimas.

Didelį vaidmenį, skleisdamas Tėvynės meilės, patriotizmo idėjas, atlieka Algimanto Zolubo redaguojamas mūsų leidinys „Varpas". Kitą­met turėtume išvysti 200-ąjį jo numerį. Produktyviai pastaraisiais me­tais dirbo šviesios atminties Vilius Bražėnas, išleidęs 4 knygas bei dau­gybę publicistikos straipsnių, Edvardas Burokas - „Pūtėme prieš vėją" keturis tomus apie politinių kalinių veiklą sovietiniuose lageriuose, jų dalyvavimą streikuose, Petras Girdzijauskas - „Partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas", Eugenijus Stancikas -apie jaunimo pogrindines organizacijas. LLKS rūpesčiu 2003 m. pastatytas kryžius kovojusiems ir žuvusiems už laisvę Lukiškių aikštėje, aktyviai dalyvaujame tvar­kant N. Rasų karių kapus, valstybės vadovų, generolų, dvasininkų, partizanų, laisvės kovotojų, sukilėlių, nukankintų įvairiose vietose, įamžinimu kenotafuose. LLKS pastangomis šiemet, pažymint Kovo 11-ją bei LLKS įkūrimo sukaktį greta Nepriklausomybės aikštės pa­statytas paminklas „Žinia".

 

Minėdami LLKS 70-metį, lenkiame galvas prieš LLKS kūrėjus Vytautą ir Zenoną Blynus, nukankintus sovietiniuose lageriuose, Kle­mensą Brunių, žuvusį KGB organizuotame autoįvykyje, Igną Vylių, su­šaudytą Tuskulėnų dvare, Antaną Valiukėną, KGB suimtą ir dingusį be žinios. Lenkiame galvas prieš Izidorių Kurklietį, Juozą Rudoką, Alek­sandrą Viršilą, kurie buvo nužudyti vokiečių koncentracijos stovyklose.

LLKS narių dar laukia dideli darbai, siekiant, jog deramai būtų įvertintas laisvės kovotojų žygdarbis, kad Vilniuje būtų pastatytas paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę patriotams.

Nuoširdžiai sveikinu visus LLKS narius, veteranus ir jaunimą su mūsų garbingos Sąjungos apvaliu Jubiliejumi, linkiu dar didelių darbų Tėvynės labui.

Minint LLKS 70 metų sukaktį, jos veiklą ir siekius atspindi mūsų himno žodžiai, kuriuos parašė Juozas Grušys:

„Sutrupinę visų vergijų pančius,

Atgavę Laisvę žemėje gimtoj,

Kartojam priesaiką, kaip maldą šventą:

JEI REIKS, UŽ LAISVĘ MIRSIME KOVOJ.“

 

Tepadeda mums Dievas.

 

LLKS valdybos pirmininkas Jonas Burokas