Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos Garbės pirmininkas 
JONAS BUROKAS

Jonas Burokas gimė 1938 m. Jo tėvas - Nepriklausomybės kovų dalyvis-savanoris - dažnai pasakodavo apie kovas su lenkais dėl Vilniaus krašto, motina - apie savanorius, kovojusius ir žuvusius dėl savo Tėvynės laisvės. Gyvendamas Ukmergėje, jis matydavo stribų vežamus išniekintus, basus partizanų kūnus. Tai ugdė neapykantą raudoniesiems okupantams ir tautos išdavikams.

Tokiam požiūriui turėjo įtakos Ukmergės gimnazistų pogrindinė organizacija „Lietuvos patriotas", kuriai vadovavo jo brolis Edvardas. Šios organizacijos narių veiklą Jonas stebėjo iš šalies ir didžiavosi ryžtu, drąsa bei pasiaukojimu. Nors buvo tik 12-os metų, kai kurias užduotis patikėdavo ir jam.

1951 m. "Lietuvos patrioto" nariai išsiskirstė - dalis įstojo į aukštąsias ir spec.vidurines mokyklas, dalis buvo paimti į kariuomenę. 1952 m. rudenį Vladivostoke buvo suimtas ir 1953 m. sausį nuteistas kalėti 25 m. brolis Edvardas. Nuo to laiko tėvai ir Jonas su jaunėliu broliu Antanu KGB agentų buvo nuolat sekami, jų namuose - dažnos kratos. Darant kratas paimamos istorinės, religinės knygos, Edvardo ir jo draugų laiškai, rašyti iš lagerio. Jonas su tėvais Ukmergės KGB buvo kvočiami.

1956 m. Jonas stojo į Žemės ūkio akademiją, 1957 m. - į Lietuvos veterinarijos akademiją, tačiau, gerai išlaikęs stojamuosius, neįstojo. 1963 m. Jonas baigė Veterinarijos akademiją ir tapo veterinarijos gydytoju.

Per visą studijų laikotarpį J. Burokas palaikė glaudžius ryšius su politiniais kaliniais. Susirašinėjo laiškais su S. Ignatavičiumi, Jonu Navicku, Tadu Kilikevičiumi, Jonu Valaičiu, Edvardu ir Vytautu Laugaliais ir daugeliu kitų. Ypač glaudžius ryšius palaikė su V. Siška, pas kurį pirmaisiais studijų metais ir gyveno kartu su V. Vaineikiu, kuris buvo pilnas Lietuvos išlaisvinimo projektų, su Justu ir Danute Šilinais. Ši šeima keletą metų gyveno tėvų namuose Ukmergėje.

Į Tėvynę sugrįžus Vorkutoje įkurtos Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariams ir Lietuvoje pasilikus, sukūrus šeimas, buvo nutarta tęsti pogrindinę veiklą, 1975 m. Inturkėje buvo pradėtas leisti laikraštis „Varpas".

J. Burokas aktyviai dalyvavo akcijoje „Grąžinkite Katedrą tikintiems", prie arkikatedros susirinkusiems žmonės išdalino šimtus žvakučių, platino fotomontažą apie Katedrą su V. Vaineikio eilėraščio posmu. J. Burokas dalyvavo Lietuvos Laisvės Lygos mitinge prie Mickevičiaus paminklo.

Autonomijos šalininkams įsigalėjus Vilniaus rajone, jis buvo neteisėtai atleistas iš pareigų, draugai jį pakvietė dirbti į Antavilių pensionatą direktoriumi, kuriame jis ypač globojo buvusius politinius kalinius ir tremtinius. Antavilių pensionato sandėliuose, iškilus pavojui Lietuvos Nepriklausomybei, buvo slepiama savanorių apranga, avalynė, medikamentai, paruoštos vietos, jeigu reikėtų, besislapstantiems ir sužeistiesiems Laisvės gynėjams. Po kruvinų Sausio 13 įvykių, Jonas pirmasis į ligoninę pristatė vienkartinius švirkštus, kurie buvo panaudoti gydant sužeistus prie televizijos bokšto. Tuometinis Sveikatos apsaugos ministras J. Oleka jam pareiškė padėką.

Šiuo metu Jonas Burokas yra ne tik Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas, bet ir Tėvynės sąjungos Vilniaus rajono skyriaus pirmininko pavaduotojas, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus rajono pirmininkas. Jam vadovaujant LLKS buvo pastatytas Kryžius Lukiškių aikštėje, kenotafai Rasų kapinėse, paminklas Lietuvos 20-čiui prie Seimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskyrė J. Buroką vertinimo komisijos nariu sutvarkant Lukiškių aikštę.

Jonas Burokas apdovanotas ordinais:
„Už nuopelnus Lietuvai" (Riterio kryžius);
LLKS ordinu „Už Tėvynės laisvę".
Taip pat medaliais:
Krašto apsaugos ministerijos „Už nuopelnus";
Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos „Buvome, Esame, Būsime";
„Už nuopelnus Šaulių sąjungai";
Atminimo stojimo į NATO proga;
Lietuvos Sąjūdžio atminimo;
Lietuvos veterinarijos 90-čio proga I laipsnio ir Garbės ženklu.