Ekonominis Lietuvos kaimo terorizavimas 1944–1953 m.

Vladas Terleckas

Nuo reokupacijos pradžios kaimas pradėtas plėšti mokesčiais, žemės ūkio produktų ir miško kirtimo prievolėmis (natūriniais mokesčiais), „dovanomis“ Raudonajai armijai, „savarankiškomis“ paskolomis ir kt. Tuo okupantas siekė daugelio tikslų: surinktomis lėšomis papildyti biudžeto pajamas, maisto atsargas, likviduoti „buožes“, nuskurdinti ir suvaryti į kolchozus valstiečius, sumažinti partizanų galimybes apsirūpinti maistu. Istoriografijoje šiems svarbiems klausimams skiriama menkai dėmesio. Išimtis galėtų būti L. Truskos straipsnis.1 Nerimą kelia tai, kad kai kuriuose leidiniuose (pvz., M. Pociaus2) visiškai ignoruojamas lemtingas mokesčių politikos poveikis kaimo sukolchozinimui. Tuomet noromis ar nenoromis ištrinamas ilgametis kaimo žmonių apiplėšinėjimas, kankinimas mokesčiais ir kitomis prievolėmis.

Straipsnyje nepretenduojama į visapusiškumą, daugiau kreipiama dėmesio kai kuriems kitų nepastebėtiems aspektams, partizanų pastangoms stabdyti kaimo plėšimą. Nuošalėje paliekama sovietinė žemės reforma ir jos padariniai, nes šie klausimai išsamiai ištirti.

 

Mokesčių bizūnas

Pagrindinis valstiečių mokėtas pinigais mokestis buvo žemės ūkio mokestis. Iki 1947 m. jo suma priklausė nuo valdomos žemės ploto, turėtų gyvulių ir bičių avilių skaičiaus, o po to – nuo bendrų pajamų. Pagal valdomos žemės plotą ūkiai (mokesčio mokėtojai) buvo suskirstyti į 11 grupių. Mokestis buvo progresinis, priskaičiuojamas net varguoliams valdžiusiems iki 1 ha žemės. 1945 m. jiems reikėjo mokėti po 3,4 rb., valdžiusiems per 1 ha, bet ne daugiau 2 ha – po 18,2 rb., 3-čiai grupei (daugiau 2 ha iki 3 ha) priskirtieji – jau po 62,7 rb., valdžiusiems per 7 ha, bet ne daugiau 10 ha – po 231 rb. jei valdė per 13 ha, bet ne daugiau 16 ha – 594,4 rb, o didžiažemiams (per 25 ha) teko mokėti 3 236 rb.3, arba 952 karto daugiau nei I grupės valstiečiams. Tai verčia kiek suabejoti literatūroje įsitvirtinusia nuostata, kad „buožės“ buvo pradėti spausti mokesčiais, vėlesniais metais ruošiantis kolektyvizacijai. 1946 m. mokestis šiek tiek buvo sumažintas 2 ir 3 grupėms, labiau (16 proc.) – 7 grupei, kelioms dešimtimis rublių kilsteltas valdžiusiems per 20 ha. Kiek netikėta, kad 1947 m., lyginant su 1946 m., buvo gerokai sumažinta mokesčio našta tiems, kurie valdė per 1 ha, bet ne daugiau 10 ha ir net 10 grupės ūkiams. Pastariems mokestis sumažėjo beveik 11 proc., o 2–3 ha dydžio ūkiams – 2,2 karto, arba 31 rb. Ar tai nebuvo režimo dar viena „flirto“ su mažažemiais priemonė? Atrodo, ne. Daugiau iš valstiečių buvo paimta 1947 m. padidintomis prievolėmis ir ko gera surinkta nemažesnė mokesčio suma dėl 1947 m. įvesto priedo „buožėms“. Jei jų pajamos (apskaičiuotos) tesiekė iki 15 tūkst. rb., mokestis didintas 20 %, turėjusiems daugiau pajamų (iki 20 tūkst rb.) – 30 %, likusiems – 50 % 1947 m. didesniems nei 25 ha ūkiams vidutinė mokesčio suma padidėjo 358 rb., arba 11 %. Pasak sovietmečiu rašiusio prof. Marijono Gregorausko, „buožės“ jau negalėjo pakelti tokio mokesčio preso, kuris spaudė kiekvieną 1663 rb. jėga. Vidutiniokai tada mokėję po 975 rb. Bet režimas tuo nepasitenkino. 1948 m. mokesčių ir prievolių politika peraugo į ekonominį terorą, kurio tikslas buvo ne tiek fiskalinis, kiek valstiečių pasipriešinimo prieš kolchozus palaužimas. Tais metais „buožėms“ vėl taikytas dar didesnis mokesčio priedas, kuris pagal minėtas grupes buvo lygus 50 %., 75 %. ir 100 %. Šimtaprocentinis priedas pritaikytas 44,2 %, 75 % – 24,6 % „buožių“ ūkiams. Mokesčio didinimo pasiutpolkė buvo šokama ir 1949–1950 m. Remiantis L. Truskos skelbtais duomenimis, tai vyko tokiu spartumu:4
 

Grupė

Ūkių dydis, ha

Vidutinė mokesčio suma 1 ūkiui, rb.

Padidėjimas

1947–1950 m.

1947 m.

1948 m.

1949 m.

1950 m.

rub.

kartais

1

Iki1

5

5

62

218

213

43,6

2

1–2

12

24

119

512

500

42,7

3

2–3

25

52

210

815

790

32,6

4

3–5

51

88

301

1 246

1 195

24,4

5

5–7

99

170

436

2 173

2 074

22,0

6

7–10

208

343

684

3 525

3 317

17,0

7

10–13

405

696

1 091

4 754

4 345

11,7

8

13–16

738

1 140

1710

6 496

5 758

8,8

9

16–20

1 365

2 221

2 879

8 076

6 711

6,0

10

20–25

2 186

3 784

4 619

11 220

9 034

5,1

11

25–30

3 648

5 144

7 208

12 247

8 599

3,4

 

Vidurkis

378

547

778

2 048

1 670

5,4

 

Rašoma, kad 1944–1951 m. šis mokestis padidėjo 7 kartus, nors žemės ūkio gamyba mažėjo. Besidomintis galėtų savarankiškai pasinagrinėti šiuos skaičius. Gal net turėtų, nes duomenys koncentruotai atspindi į kokią nedalią buvo svetimos jėgos įstumti mūsų tėvai, seneliai. Nagrinėjant skaičius, visąlaik būtina mintyje turėti prievolių didinimą. Toks pašėlęs mokesčio didinimas sveiku protu nesuvokiama jo suma reiškė, kad kitos išeities, kaip rinktis „šviesią ateitį“ – kolchozą, neliko. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1949–1950 m. finansiniu volu stipriausiai (santykinai) buvo pervažiuota jau per vargingiausius valstiečius, kurie ir taip sunkiai sudurdavo galą su galu. Antra, apmokestinant valstiečius, siekta sudaryti geradarystės įspūdį ir kartu pajungti smulkiuosius valstiečius. Šios klastos esmė tokia: iš pradžių visiems (išskyrus nebent turėjusius iki 1 ha) apskaičiuodavo mokesčio sumą, įteikdavo pranešimus apie jo dydį, po to kiekvienas tam tikrų kategorijų valstietis galėjo individualiai prašyti nuo šios prievolės atleisti. 1945 m. tariamos lengvatos buvo suteiktos 118 212, 1946 m. – 150 312, 1947 m. – 105 296, 1948 m. – 43 690 ūkiams. M. Gregorausko duomenimis, iš 1945–1948 m. suteiktos 66,8 mln. rb. „lengvatų“ sumos 20,7 mln. rb. teko naujakuriams, 16,9 mln. rb. – nukentėjusioms nuo vokiečių okupacijos ir karo.5 Juk iš anksto turėjo būti žinomas šių kategorijų valstiečių skaičius ir jų nepajėgumas mokėti žemės ūkio mokestį. Atleidžiamųjų sąrašus sudarinėjo valsčių valdžia, o juos tvirtino apskričių vykdomieji komitetai. Dėl to išaugo šių įstaigų ir represinių struktūrų galios bei galimybės valstietį „pririšti“ prie režimo, pareikalauti įvairių „paslaugų“. Pateikti duomenys rodo smarkų mokesčių lengvatų mažinimą nuo 1947 m. ir jų panaikinimą, pradėjus masinę kolektyvizaciją. Dingo rūpinimasis nedarbingomis, daugiavaikėmis, karo invalidų ir dalyvių šeimomis. Lengvatų panaikinimas – dar vienas finansinis bizūnas ginti į kolchozus. Vienu mostu ir tokios šeimos tapo „pajėgiomis“ mokėti mokesčius.

Nuo 1947 m. okupanto valia pajamas pradėjo „duoti“ ir vakarykščiai raistai, dirvonai, grioviai... Aišku, kad dėl to didėjo mokestis. Šėtoniškai didinamą žemės ūkio mokestį (ir prievoles) mažai kas pajėgė mokėti. Literatūroje teisingai nurodoma, kad mokesčio didinimas visiškai nekorespondavo su žemės ūkio produktų kainų ir tuo pačiu su pajamų dinamika. Nuo 1947 m. birželio iki 1948 m. vasario Vilniaus turgavietėse rugių 1 cnt. atpigo 10 kartų, bulvių – 9 kartus, lašiniai – 3,8 karto, sviestas – 2,5 karto, kiauliena – 2 kartus ir t. t. Pagrindine kainų kritimo priežastimi laikyčiau 1947 m. konfiskacinę pinigų reformą (apie ją toliau).6 Taip pat pajamos sumažėjo dėl kritusio derlingumo, kuris savo ruožtu neigiamai veikė gyvulių produktyvumą. Daugeliui reikėjo pinigų per karą sudegusiems pastatams atstatyti, gyvulių bandoms atkurti ir kt. Tad nestebina, kad daugelis valstiečių nepajėgė mokėti, kasmet tokių daugėjo. 1948 m. jie turėjo sumokėti 297 mln. rb. įvairių mokesčių, bet įmokėjo 195 mln. rb., 1949 m. atitinkamai 260 mln. ir 133 mln. rb., 1950 m. 303 mln. rb. ir 55 mln. rb., t. y. vos 18 % sumokėtinos sumos.

1944-10-08 LSSR LKT nutarimu buvo įvesti ir kiti mokesčiai. Visi suaugę (sulaukę 18 m.) gyventojai, tarp jų ir valstiečiai mokėjo karo mokestį. Tai buvo pagalvės pobūdžio mokestis, jo dydis priklausė nuo darbo užmokesčio, pajamų sumos, pagal jas diferencijuotas. Pvz., per mėnesį gavusieji pajamų iki 150 rb. mokėjo 7,5 rb., jei jos siekė 401–500 rb.–30 rb., esant didesnėms (8001–900 rb.) – 64 rb. ir t. t.7 Apskritai Lietuvos gyventojams, lyginant su senomis respublikomis, mokesčio tarifas buvo mažesnis 25 %. Atleistieji nuo karo tarnybos mokėjo 50 % didesnį karo mokestį.

Taip pat reikėjo mokėti viengungių, vienišų ir mažavaikių mokestį. Neturintys vaikų mokėjo 6 %, auginusieji vieną vaiką – 1 %, o du vaikus – 0,5 %. mėnesinio darbo užmokesčio ar pajamų.

Keistai užmirštas mokestis už vidurinį mokslą. Pradedant 8 klase kasmet reikėjo mokėti (berods, iki 1956 m.) po 150 rb. Tais kolchozinės „gerovės“ laikais, oi, kaip sunkus jis buvo (bent mūsų krašte)! Ką kalbėti apie jį, jei tėvams didelis galvos skausmas buvo kaip surinkti 20–40 rub. knygoms, sąsiuviniams pirkti. O jei vaikas ne vienas?! Aptariamais metais daug tėvų neįstengė nupirkti savo vaikams drabužių ir avalynės, su kuriais galėtų lankyti mokyklą. Daugeliui vaikų teko pasitenkinti pradiniu išsilavinimu, arba mesti mokslus po 5–6 klasės. 1951/1952 m. m. Linkmenų septynmetės mokyklos 5 klasėje mokėsi 50 vaikų, o 7 klasėje – apie 30. Žinoma, dalis vaikų stokojo gabumų ir noro mokytis, bet diduma paliko mokyklą dėl skurdo.

Papildomai žmones skurdino reikalavimas skolinti sovietų valstybei. Iki pat 1958 m. kasmet po kaimus zujo paskolų, obligacijų platintojai. 1944–1945 m. žmonės buvo verčiami įsigyti karo, 1946–1956 m. – vadinamųjų liaudies ūkio atkūrimo paskolų 20 metų termino obligacijų. Formaliai paskolos buvo savanoriškos. SSSR finansų ministerijos atitinkamoje instrukcijoje (1948 m.) buvo pasakyta, kad „Griežtai draudžiama panaudoti prievartą paskolos pasirašymui ˂...˃“, nustatinėti paskolos sumas. Šios deklaracijos veidmainiškumą rodo kitas instrukcijos punktas, kuriame nurodyta: „Paskolos pasirašymas atliekamas šūkiu „trijų keturių savaičių uždarbį paskolai“.8 Viskas, kas vykdavo pagal šūkius, tapdavo politika. Savanoriškumo principą pažeidė pati obligacijų platinimo tvarka. Kitose valstybėse įprasta obligacijas pardavinėti norintiems ilgesniam laikui investuoti pinigus. Sovietijoje obligacijos platintos jas paskirstant, pasirašant. Tai reiškia, kad pagal griežtą vertikalę visiems administraciniams vienetams buvo nustatomos obligacijų išplatinimo užduotys, pagal jų vykdymą vertinami pareigūnai. Obligacijų platinimas, arba paskolų pasirašymas virsdavo dar vienu politiniu vajumi, turėjusiu pademonstruoti žmonių entuziazmą, sovietinį patriotizmą, finansinę paramą valdžios uzurpatoriams. Žvelgiant iš Lietuvos pozicijų, paskolos reiškė okupacinių struktūrų finansinį rėmimą, tam tikra prasme pritarimą okupacijai. Paprasti kaimo žmonės paskolas suprato, kaip dar vieną mokestį, dienos metu jų apiplėšimą. Vėliau paaiškėjo, kad jie nedaug apsiriko. Obligacijoms platinti prie apskričių, valsčių administracijos, įmonių, įstaigų, aukštųjų mokyklų, valsčių vykdomųjų komitetų (VK) buvo sudaromos komisijos taupymui ir valstybės kreditui remti. Iš agitatorių ar pasižymėjusių aktyvistų buvo paskiriami komisijų įgaliotiniai (vadovai), kurie turėjo organizuoti paskolų pasirašymo propagavimo kampanijas ir platinti obligacijas.9 Viskam tam vadovavo, pasirašymo vyksmą kontroliavo finansų skyriai ir centrinės valstybinės taupomosios kasos. Betarpiškai įgaliotinį prižiūrėjo mokesčių inspektoriaus padėjėjas. Būta ir tokios pareigybės. Į šį darbą buvo įkinkomos ir darboviečių profsąjungos, stribai, ženorgės ir kt. Priverstinį paskolų pobūdį rodo ir tai, kad įmokėtiną už obligacijas pinigų sumą (įprastai 1 mėn. algą) išskaičiuodavo iš darbo užmokesčio įmonių ir įstaigų administracija. Gerai bent tiek, kad pasirašyta suma buvo išreikalaujama per 10 mėn.

Iš kaimo žmonių, kaip ir miestiečių, buvo reikalaujama atiduoti vieno mėnesio pajamas, jiems taikytas tas pats šūkis „Trijų – keturių savaičių pajamas paskolai“. Bet tos valstiečių pajamos, jų dydis egzistavo tik finansų skyrių skaičiavimuose. Todėl viešpatavo platintojų savivalė. Jiems reikėjo bet kuria kaina įvykdyti paskolų pasirašymo planą. Iš daugiau žemės turėjusių, geriau gyvenusių valstiečių stengiamasi išlupti daugiau pinigų. Nuo už paskolas surinktų pinigų sumos priklausė įgaliotinio ir mokesčių inspektoriaus padėjėjo alga. Be to, jų ir kitų pasižymėjusių platintojų laukė (ne vėliau kaip nuo 1950 m.) premijos. Tam tikslui buvo skiriama 0,25 proc. įmokų už išplatintas obligacijas sumos.
 

                                  
                                               Pirmojo respublikinio kolūkiečių suvažiavimo salės vaizdas
                                             Vilnius, 1948 m. L. Meinerto nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-009525


Kaimo telegrafui pranešus apie obligacijų platintojų pasirodymą, žmonės slėpdavosi nuo „svečių“. Bet jie nebuvo išdidūs, nepatingėdavo dar ir dar apsilankyti. Vėliau ar anksčiau jiems pasisekdavo rasti šeimininką. Išvengti paskolos pasirašymo buvo beveik neįmanoma, nebent pavykdavo išsiderėti mažesnę sumą. Bet kada užsispyrėlio sodyboje galėjo būti padaryta krata, dar kartą patikrinta, ar laiku mokami mokesčiai, vykdomos prievolės. Nokautuojančiai paveikdavo platintojų griežiant dantimis iškoštas standartinis klausimas: „Tai ką, tėvai, nepatinka sovietų valdžia, nenori jai padėti?“ Oi, mokėdavo paklausti! Nestigo ir klausiančiųjų. Nepadėjus grasinimams, kai kur ir kai kada buvo griebiamasi smurto. Antai 1949-07-20 Upynos vlsč. Vaidilų apylinkės grupė deputatų išdrįso Tauragės apsk. partijos komitetui apskųsti Upynos komsorgą Jurkšaitį dėl prievartos renkant paskolą. Ginkluotas pistoletu grasino konfiskuoti nepasirašiusių paskolą gyvulius, nušauti, kitur naktį įsiveržęs į namus – išvežti į Sibirą, Pilitauskienę varėsi 2 km, vakarėjant pasiekus mišką ir jai atsisakius toliau eiti, šaudė. Varinėjosi net paskolą davusį Ačą, vieną valstietį areštavo.
10 Buvęs stribas A. Guželis pasakoja: „Nueinam pas ūkininką, prašom pasirašyti, bet jis nesirašo, surenka, tokių nepasirašiusių būrį ir vedžiojam laukais gasdindami, kad sušaudysim, žmonės ima drebėti iš baimės ir sutinka su viskuo, pasirašo, kiek liepia.“11 1951 m. Simno r. partiniai veikėjai planavo suimti kaimiečius net už tai, kad pasirašė mažas paskolas. Kokie asmenys būdavo pasitelkiami paskoloms rinkti galima spręsti pagal tokį pavyzdį. Kuktiškių vlsč. (Utenos apsk.) obligacijas platino žemės komisijos narys Stasys Skrebiškis, saugomas stribų. Ši grupė susišaudė su kitais stribais, vieni kitus palaikė „banditais“. Skrebiškis žuvo. Atvežus lavoną prie namų, motina ar žmona, manydama, kad atgabentas „banditas“, iš džiaugsmo plojo rankomis. Prisiminimuose, literatūroje užfiksuota nedaug smurtavimo faktų greičiausiai todėl, kad, matyt, jie laikomi nereikšmingais įvykiais ar užsimiršo. Kai toks „savanoriškumas“, galėjo būti, jog 1945 m. obligacijų platinimo plano įvykdymas 124 proc. nebuvo vien propagandos pramanas. Sovietinės literatūros duomenimis, 1944 m. rudenį Lietuvos gyventojams įbrukta karo paskolos obligacijų už 13,5 mln. rb., 1945 m. – už 117,5 mln. rb. (1961 m. kainomis).12 Nuo 1946-01-01 karo paskolos obligacijos nebuvo platinamos.

Negana to, 1944 m. rudenį buvo suorganizuota „patriotinė“ pinigų rinkimo kampanijos tankų kolonai „Žalgiris“ ir lėktuvų eskadrilei „Tarybų Lietuva“, sovietinių kareivių šeimoms bei dovanų RA kampanijos. Propaganda džiūgavo, kad buvo surinkta apie 18 mln. rb.13 Didesnio pasityčiojimo iš okupuotos šalies žmonių nesugalvosi. Tad visiškai suprantamas partizanų bandymas trukdyti tokį žmonių apiplėšinėjimą, neretai jiems prašant. Partizanai surengdavo pasalas paskolų rinkėjams, juos apšaudydavo, atiminėjo „skolintojų“ sąrašus. 1944-05-07 buvo apšaudyti paskolas rinkusieji aktyvistai Ukmergės apsk., 1944-05-09 ir 1946 m. gegužę – Prienų vlsč., 1948 m. – Simno, Alytaus (du kartus), Varėnos, Linkuvos valsčiuose ir t. t. 1948-05-08 Alytaus apsk. Daugų vlsč. V. Voverio-Žaibo būrio partizanai nukovė 8 obligacijas platinusius stribus. Ne visuomet partizanams pavykdavo prevenciniais apšaudymais sutrukdyti paskolų rinkimą. Pagal LSSR MGB pažymą (1948-05-27), 1948-05-04–08  partizanai surengė 9 apskrityse 13 akcijų prieš paskolų platintojus, kurių metu buvo nukauti 41 ir sužeista 12 asmenų.

Štai 1945-05-05 Krekenavos vlsč. Radviliškių k. buvo apšaudyti aktyvistai, organizavusieji valstiečių susirinkimą dėl paskolos. Saugomi stribų jie tęsė darbą. Apšaudant žūdavo obligacijų platintojai, deja, kartais ir niekuo dėti žmonės, paprastai vežėjai. Žūdavo ir kareivių. Pvz., 1948-05-07 Varėnos vlsč. partizanai užpuolė du sunkvežimius su kareiviais ir aktyvistais, 9 nukovė ir 10 sužeidė. Šis ir kiti pavyzdžiai leidžia manyti, kad paskolų išmušinėjimui buvo iš anksto pasirengiama kaip kovinei operacijai.

1957 m. buvo atidėtas 20 metų obligacijų išpirkimas (paskolų grąžinimas). Vėliau nuspręsta išpirkimą paankstinti, jį pradėti 1974 m. ir baigti 1990 m. Dėl rublio infliacijos, obligacijų nuvertinimo 1947 m. ir 1961 m. paskolų grąžinimas buvo simbolinis, daug žmonių net neišsaugojo obligacijų.

Literatūroje nutylėtas 1947 m. gruodžio antroje pusėje įvykdytos pinigų reformos poveikis gyventojams, ypač kaimui. Ši reforma iš esmės buvo konfiskacinio pobūdžio, nes žmonių turėti pinigai iškeisti į naujus santykiu 10:1. Lietuvoje 378 254 asmenims buvo iškeista 376 mln. rb. senųjų pinigų į 37,6 mln. rb. naujųjų.14 Tai reiškia, kad dėl to gyventojai patyrė 338,4 mln. rb. nuostolį, iš jo 156,6 mln. rb. prarado kaimiečiai. Remiantis šiais skaičiais, galime apskaičiuoti, jog santaupų grynais pinigais galėjo turėti apie 175 tūkst. valstiečių arba 45 proc. visų ūkių. Buvo apiplėšti ir indėlininkai, nors ne taip drastiškai kaip laikiusieji grynuosius pinigus. Indėliai iki 3 000 rb. buvo perrašyti santykiu 1:1, didesni indėliai, bet ne daugiau 10 tūkst. – santykiu 3:2 (t. y. nuvertinti 1/3), likusieji santykiu 2:1, arba nuvertinti per pusę. Taip pat nukentėjo obligacijų savininkai, kadangi jos buvo nuvertintos 3 kartus. Nerasta duomenų apie 1947 m. buvusius indėlininkus, obligacijų laikytojus, todėl nėra galimybės nustatyti jų patirtus nuostolius. Žinant to meto gyvenimo lygį, galima teigti, kad šios rūšies nuostoliai turėjo būti menki. Mat 1946-01-01 tebuvo 19 220 indėlininkų, 1951-01-01 jų padaugėjo iki 47,6 tūkst., taupomosiose kasose jie laikė vidutiniškai po 1 300 rb. Tokio dydžio indėliai nepriklausė nuvertinamų kategorijai.

     
Propaganda išsijuosusi melavo, kad pinigų reforma nukreipta prieš karo laikais pralobusius spekuliantus. Bolševikams visi, kurie vežė į miestų turgus parduoti žemės ūkio produktus ir taip padėjo miestiečiams papildyti skurdų maisto davinį buvo spekuliantai, išnaudotojai. Reikėdavo „organams“ įrodyti, kad prekiauji savo ūkyje išaugintais, bet ne iš kitų pirktais produktais. Negana to. Pinigų reformos metu buvo panaikintas normuotas žmonių aprūpinimas varganu daviniu pagal korteles. Išgalintys galėjo pirkti papildomai prekių vadinamoje komercinėje prekyboje, bet keleriopai (10–15 kartų) didesnėmis kainomis negu reikėjo mokėti už pagal korteles gaunamas prekes. Panaikinus korteles, pereita prie vieningų mažmeninių kainų, kurios kažkiek buvo žemesnės nei komercinės. Kitaip sakant, mažmeninėje prekyboje kainų lygis pakilo lyginant su ikikariniu indeksu, buvo 3–3,2 karto didesnis. Turguose žemės ūkio produktai atpigo: vien 1948 m. Vilniaus turgavietėse jautiena – 2,1 karto, sviestas – 1,5 karto, kiaušiniai – 1,6 karto, ruginiai miltai – 1,7 karto. Žodžiu, susidarė kainų „žirklės“: valstiečiai brangiau turėjo mokėti už perkamas prekes, bet mažiau pradėjo gauti už išaugintą derlių. Be to, valstiečiai buvo eilinį kartą apgauti ir nuskriausti ir dėl to, kad iki reformos gautas (neretai įsiūlytas) paskolas reikėjo grąžinti pagal nominalą. Kitaip tariant, jų suma nebuvo perskaičiuota, sumažinta 10 kartų.

Istoriografijoje pamiršta dar vienas kaimo sovietizavimo priemonė – „klasinė“ kredito politika, kuri buvo įgyvendinama panaudojant žemės ūkio kredito draugijas (ŽŪKD). Formaliai draugijos buvo kredito kooperatyvai, o faktiškai – dar viena skverbimosi į kaimą valdiška struktūra. Tai aiškiai matyti iš ŽŪKD įstatuose numatyto veiklos tikslo: „(...) teikti pagalbą gamybos kreditu darbo valstiečių ūkiams ir jų susivienijimams, vykdant TSR Sąjungos Vyriausybės priemones žemės ūkiui ugdyti“ (išskirta cituojant – V. T.). Draugijas kontroliavo, joms dirigavo valstybinio SSSR žemės ūkio banko padaliniai, kompartijos ir vykdomieji komitetai. ŽŪKD valdybų ir tarybų nariai buvo ne renkami, o parenkami derinant su valsčių aktyvu, atsižvelgiant į kandidatų politines pažiūras, bet ne į kompetenciją, sąžiningumą.

Draugijos teikė ilgalaikes paskolas pastatams statyti, gyvuliams pirkti, trumpesniam laikui skolino inventoriui, trąšoms, sėklai pirkti. Skolinant pirmenybė teikta sovietiniams naujakuriams ir vargingiausiems valstiečiams, siekiant pelnyti jų simpatijas. Tačiau daugelis jų nepasitikėjo okupanto „malonėmis“, kiti suvokė savo nepajėgumą grąžinti paskolas, todėl skolinosi nenoriai, arba tik administracijai spaudžiant. Apie tokią padėtį akivaizdžiai byloja 1947 m. duomenys. Pagal tų metų planą paskolas karvėms pirkti turėjo gauti 8 000 ūkių, tačiau iki rugsėjo 1 d. paskolas paėmė vos 1 527 valstiečiai.

1946 m. pagal komandą iš viršaus pradėta vykdyti „buožių“ šalinimo iš ŽŪKD pikta kampanija. Jie vadinti klastingai įsiskverbusiais į draugijas. Jų visa „kaltė“ buvo ta, kad okupanto statytiniai pagausino „buožių“ gretas, pailgino jų sąrašus.

Šalinant iš draugijų, kažkas turėjo narių susirinkimui pristatyti šį klausimą, smerkti, kad šalinamasis „klastingai“ įstojo. Daugeliui susigūžus, nuleidus akis tekdavo pakelti rankas, kad jų kaimynas būtų pašalintas iš draugijos. Antraip susirinkime būtinai dalyvaujantys aktyvistai galėjo apkaltinti „buožės“ rėmimu. Taip buvo sėjamas nepasitikėjimas, kiršinami žmonės. Blogiausia buvo tai, kad iš pašalintojo turėjo būti nedelsiant išreikalautos visos gautos paskolos, nepaisant, jog jų grąžinimas buvo išdėstytas 3–5–10 metų. Iš šių spąstų išsigelbėjimas buvo vienas – išparduoti turtą. Nuo tada „buožės“ negalėjo gauti jokių paskolų, jiems taikyta kreditinė diskriminacija, kad jų ūkiai nestiprėtų.

Neilgai įpirštomis paskolomis džiaugėsi ir kiti valstiečiai, nes už jas nusipirkus gyvulių, padidėdavo mokesčių suma. Be to, suėjus grąžinimo terminams, paaiškėjo daugelio nepajėgumas tai įvykdyti. To priežastį teisingai ir drąsiai nurodė SSSR žemės ūkio banko Šiaulių skyriaus valdytojas rašte savo viršininkams. Jis dėstė: „Kaip tą paskolą išieškoti, jei jos gavėjas nieko neturi, be švarko, kelnių ir kepurės, ir yra naujakurys (...), išpirkęs statybų medžiagą, pardavė, pinigus sunaudojo kaip jam patiko (...)“ (LCVA, f. R 364, ap. 1, b. 33, l. 119). Juos ištiko panaši į „buožių“ dalia – turto konfiskavimas ir kolchozinis „rojus“. Rašte nutylėta, kad ne vien naujakuriai neturėjo beveik nieko dėl nepakeliamų mokesčių ir prievolių.

Visi ŽŪKD skolininkai buvo klastingai apgauti ir apiplėšti per 1947 m. pinigų reformą. Kaip jau rašyta, jos metu 10 senųjų rb. buvo iškeisti į vieną naują rublį, o gyventojų turėtos skolos nebuvo sumažintos santykiu 10:1. Reikėjo grąžinti tokią pinigų sumą, kiek buvo pasiskolinta, bet daug brangesniais pinigais. Todėl skolų našta realiai labai pasunkėjo. Pradėjus masinę kolektyvizaciją, baigėsi žaidimas paskolų korta. Nuo 1948 m. ŽŪKD stipriai mažino skolinimą, o 1949 m. rudenį jos buvo likviduotos, paskolų „langelis“ buvo užtrenktas, kad neliktų net menkos alternatyvos kolchozams.

Tos prakeiktos prievolės

Stalinizmo epochoje kaimas buvo apkraunamas ir archajišku, visąlaik didintu natūriniu mokesčiu – žemės ūkio produktų prievolėmis (duoklėmis, pyliavomis). Reikalauta duoti grūdų, bulvių, mėsos, pieno, kiaušinių, šieno, vilnų. Beje, literatūroje kažkodėl neminimos šieno ir vilnų prievolės. Prievolių nustatymo pagrindai, diferencijavimo tvarka, o ypač jų dydžiai dažnai buvo keičiami. Todėl šis klausimas – platus ir keblus.

      

Prievolės buvo užkrautos jau 1944 m. Jų normos priklausė nuo valstiečių valdytos žemės ploto, rūšies ir kitko. Prievolininkai buvo suskirstyti į 5 kategorijas (grupes). I grupei priklausė valdžiusieji ūkį, didesnį nei 1 ha, bet ne daugiau 10 ha. II grupei – 10–15 ha, III grupei – 15–20 ha, IV grupei – 20–25 ha, V grupei – 25–30 ha. Grūdų, bulvių, pieno ir kiaušinių prievolių normos buvo progresinės, „klasinės“. Pvz., 1945–1946 m. I grupės prievolininkai nuo kiekvieno hektaro turėjo duoti po 30 kg. rugių ir 25 kg bulvių, o V grupės atitinkamai po 80 kg ir 85 kg, 15 t. y. 2,7 ir 3,4 karto daugiau. Pieno prievolės dydis priklausė nuo laikomų melžiamų karvių skaičiaus. 1945 m. I grupės valstiečiams teko už kiekvieną karvę duoti po 165 kg, V grupės – po 310 kg16 (1,9 karto daugiau). 1946 m. pieno duoklė buvo labai padidinta: I grupei iki 258 kg, II grupei – iki 309 kg, III grupei – iki 361 kg, IV grupei – iki 412 kg ir V grupei iki 464 kg. Vidutiniškai norma padidėjo 1,6 karto, santykinai daugiausia (1,7 karto) prievolė padidinta 10–15 ha ūkiams, absoliučiai – ūkiams, didesniems nei 20 ha. Jie turėjo nuo karvės duoti daugiau pieno 154 kg, kai I grupės ūkiai – 93 kg daugiau. Kiaušinių duoklės buvo nustatytos ūkiams, I grupės valstiečiams 70, V grupei – 170 kiaušinių, o atiduotinų vilnų norma nepriklausė nuo ūkio dydžio, visi už kiekvieną avį, nepaisant amžiaus ir veislės turėjo pristatyti po 400 gr. Tuomet nuo ūkio kategorijos nepriklausė ir mėsos prievolė, ji visiems buvo vienoda (po 6 kg nuo hektaro).

Kaimas labai niršo dėl to, kad buvo verčiamas grūdus atiduoti terminais, nesuderintais su tradicija, žemės ūkio darbų kalendoriumi. 1945 m. jau rugpjūtyje reikėjo atiduoti 10 proc. normos. Prisimintina, kad 40 proc. normos buvo galima atpilti vasariniais javais, o javapjūtė prasidėdavo tik antroje rugpjūčio pusėje. Pagal žmonių pasakojimus, tekdavo, mẽtus kitus darbus, kirsti dar neprinokusius rugius, vasarojų, kulti. Propagandistai, aktyvistai klykavo: pirmą grūdą – valstybei! Per pačią žiemkenčių sėją ir bulviakasį reikėjo atiduoti 20 proc. bulvių prievoles, gyvulius mėsos duoklei – pavasarį, neatšertus; dalį pieno – žiemą, kai daugelis karvių nebuvo apsiveršiavusios. Pagal režimo užgaidą vištos turėjo dėti kiaušinius ištisus metus. Niekam galvos neskaudėjo, kad ypač smulkiųjų valstiečių vaikai, seneliai per žiemą prisipasninkaudavo, jėgoms atgauti reikėjo ir kiaušinio, ir pieno lašo. Vyrai kraipė galvas, spjaudėsi ir laidė replikas, kad Stalino valia vištos tapo spartuolėmis, kad prie jų reikią pastatyti stribų sargybą, jog kiaušinių nesuėstų šeškai, nesulestų dedeklės. Nepernešė okupanto patyčių.

Žmonių orumą žeidė ir reikalavimas grūdus atiduoti į paruošų punktus kolektyviai, t. y. organizuoti raudonąsias gurguoles, „išpuoštas“ Stalino ir jo parankinių portretais, įvairiais transparantais. Jomis siekta pademonstruoti valstiečių džiaugsmą ir dėkingumą „išvaduotojams“. Gurguolės buvo suorganizuotos Kėdainių, Ukmergės, Vilniaus ir kai kuriose kitose apskrityse. Atrodo, kad kai kur partizanams apšaudžius jas, pritilo šis šurmulys. Sovietmečio literatūroje valstiečiai girti už tai, kad rizikuodami gyvybėmis, sabotavo vokiečių prievoles. Bet nuo 1944 m. vasaros prievolės jau tampa valstiečių šventu reikalu, pareiga. Rudasis okupantas vis tik taip nesityčiojo iš žmonių.

Kvislingynės bonzos ir propagandistai iš džiaugsmo klykavo, kad 1944 m. grūdų prievolė įvykdyta 132 proc. Tai laikyta svariu indėliu į SSSR pergalę, grupė energingiausių prievolių išmušinėtojų buvo apdovanoti ordinais. Tačiau atėjus 1945 m. sėjos metui, paaiškėjo, jog daugelio ūkininkų aruodai iššluoti, nėra sėklos. Įsukama rėksminga sėklos paieškos kampanija. Sovietmečiu minėta apie 10 tūkst. t. grūdų paskolinimą iš valstybės fondo.17 „Geradariai“ iš pradžių apiplėšė, prisiplėštų sėklų negrąžino, o tik paskolino. Prasidėjo sėklos fondų sudarinėjimas vietose: imta reikalauti, kad jos turintys ūkininkai skolintų neturintiems, vienos apskritys – kitoms. Džiūgauta, jog 1945 m. kovą Zarasų apsk. sėklos fonde sukaupė 6 000 pūdų grūdų ir 4 840 pūdų bulvių, Ukmergės apsk. – 1 400 t grūdų, iš viso šalyje 6 156 t grūdų. Ar grąžino skolintojams? Prisiminimuose kalbama apie prievoles įvykdžiusiems uždėjimą papildomos prievolės. Gal tai ir buvo „skolinimas“ sėklos fondams.

Grįžkime prie sovietinių prievolių normų. 1947 m. jos buvo „patobulintos“, pvz., šieno norma pradėta skaičiuoti ne nuo pievų, o nuo ariamos žemės ploto, kiaušinių nuo bendro žemės ploto, pieno prievolė – smulkiems valstiečiams (iki 5 ha) nuo ūkio, o likusiems – po 50 kg nuo 1 ha. Taigi nuo tada hektarai pradėjo dėti kiaušinius, duoti pieno ir vilnų, buvo atsisakyta ekonomiškai pagrįstos prievolių normos. Jas susiejus su žemių plotu, tapo paprasčiau kontroliuoti prievolių vykdymą, paslėptai jas padidinti manipuliuojant žemės naudmenų, dirbamos ir ariamos žemės sąvokomis. Pvz., nutarimuose dėl grūdų ir bulvių prievolių pasakyta, jog jos apskaičiuojamos pagal normas nuo ariamos žemės hektaro, bet kitame straipsnyje jau kalbama apie dirvonų pripliusavimą, dar kitur daroma „malonė“ – liūnų, upių ir kopų neįskaičiuoti į ariamos žemės plotą. Vadinasi, buvo įskaičiuojami grioviai, pievos, raistai.

1947 m. buvo panaikintas žemės skirstymas rūšimis, jis pakeistas apskričių pagal derlingumą sugrupavimu į 3 zonas. Į pirmąją zoną pateko Užnemunės ir šiaurės vidurio apskritys, trečioji zona apėmė pietrytinį Lietuvos pakraštį, šios zonos ūkiams buvo nustatomos mažiausios prievolių normos. Nuo tada grūdų, mėsos ir kiaušinių prievolių normos buvo diferencijuojamos ir pagal ūkių grupes, ir pagal zonas.

Reokupacijos pradžioje žmonės bandė palengvinti mokesčių ir prievolių naštą slėpdami laikomų gyvulių skaičių, išdalindami žemę, į sviestą (juo galėjo būti atliekama pieno duoklė) įmaišydami margarino, atrodo, ir sutarkuotų griežčių masės. Taip buvo įpratę elgtis nacmečiu. Žinomi faktai, kad paruošų agentai ar sąskaitininkai padėdavo įvykdyti prievoles klastojant priėmimo kvitus. Kai kurie istorikai neigia slėpimo faktus. Žinau, kad tėvai vieną karvę buvo atidavę laikyti buvusiam Sidariškių dvarininko kumečiui. Sviesto „pagardinimas“ priedais – taip pat neginčijamas faktas. Okupanto statytinių raštuose užfiksuota, kad 1944 m. Vilniaus apsk. buvo rasta 35 tūkst. ha nuslėptos žemės, Kėdainių apsk. – 36 tūkst. ha, Alytaus apsk. – 40,8 tūkst. ha. 1946 m. birželį Tauragės apsk. išaiškinta 2 000 nuslėptų karvių. Švenčionių apsk. 536 valstiečiai buvo nuslėpę 625 gyvulius. Turto slėpimas vadintas „buožių“ sabotažu. Pagaliau pirmieji aktyvistų, paruošų agentų, mokesčių inspektorių ir kitų finansų skyrių tarnautojų siautėjimai po kaimus, smurtavimai prasidėjo ir dėl turto slėpimo. Aišku, tai buvo organiškai susiję ir su mokesčių mokėjimų, prievolių vykdymo tikrinimais. Žinotina, kad tais laikais bankininkai, finansininkai, turbūt ir paruošų agentai privalomai dėvėjo uniformas, buvo ginkluoti. Todėl buvo sunku juos atskirti nuo stribų, kareivių. Ir vieni, ir kiti daugiau ar mažiau savivaliavo. Tam prielaidos buvo sudarytos suteikus paruošų įgaliotiniams teisę diferencijuoti prievolių normas, pvz., grūdų prievolę didinti ar mažinti 30 proc. Nuo prievolių surinkimo priklausė daugelio karjera. Todėl reta diena ar savaitė praeidavo nesulaukus „svečių“. Vieni ieškojo „banditų“, kiti šniukštinėjo po ūkinius pastatus, tikrino ir tikrino mokesčių, prievolių kvitus, ką nors nugvelbdavo. Išgirdus apie mokesčių tikrintojų pasirodymą, Mama lėkdavo į klojimą slėpti sviesto uzboną. Kvitus laikydavo „ant akių“. Matydavau, kaip drebėdavo tėvų rankos paduodant tikrintojams kvitus. Nebuvo jokios garantijos, kad neprikibs, nenusivarys į Saldutiškio stribyną. Geriau suprasti, kaip atrodė pyliavų tikrinimas, padės rašytojo Kazio Sajos prisiminimuose nutapytas vaizdas. Kartą globėjo Norvaišos troboj pamatė visas grindis nuklotas spalvotais popierėliais – pyliavų kvitais už dvejus ar trejus metus. K. Saja rašo: globėjas „juos traukė iš stalčių, o (...) paruošų inspektorius (...) dėliojo juos pagal spalvas. Štai kvitai už kasdien nešamą pieną, šitie už priduotą mėsa, anie – už grūdus, kiaušinius, bulves, šieną ir vilną...“18 Ir dar už kiaulių odas. Rašytojas stebisi: „Lietuvoj turbūt net nuo padvėsusios kiaulės skūros niekas nelupdavo, o čia Maskvos pasubinotai užkrovė žmonėms dar ir šią idiotišką prievolę“. Mūsų kaimo vyrai traukė pečiais ir suko galvą kaip reikės odą nulupti, nes tokio darbo nebuvo dirbę. Reikalavimą. Reikalavimą „parduoti“ kiaulių odas laikė patyčiomis.

1947 m. buvo lūžio metai SSSR žemės ūkio politikoje Baltijos šalių atžvilgiu. Priėmus slaptą nutarimą dėl jų žemės ūkio kolektyvizacijos, buvo sustiprintas ekonominis teroras, greičiau – ekonominis karas prieš kaimą. Juo siekta daugelio tikslų – sovietizuoti kaimą, unifikuoti žemės ūkį, palaužti kaimo pasipriešinimą kolchozams, pakirsti partizanų maitinimosi galimybes, mūsų kaimo gyvenimo lygį nusmukdyti iki senųjų sovietinių respublikų standarto. Režimui kėlė nerimą tai, kad gausiai plūstantys į Lietuvą „maišelininkai“ iš Rusijos, Baltarusijos grįžę namo paskleisdavo antikolchozines „bacilas“. Pagaliau dėl 1946 m. Rusijos pietus ištikusio nederliaus prireikė daugiau Lietuvos žemės ūkio produktų. Tad buvo griebtasi periodiško mokesčių ir prievolių didinimo. 1947 m. grūdų prievolė pirmos zonos ūkiams išaugo 1,9 karto. Įdomu, kad labiausia (2 kartus) ši prievolė buvo padidinta smulkiems valstiečiams ir ūkiams turėjusiems per 25 ha žemės. Bulvių prievolė nebuvo diferencijuota pagal zonas, kiekvienai ūkių grupei pritaikytos plačios normų ribos: I grupei – 10–45 kg, II grupei – 15–60 kg, III grupei – 20–75 kg, IV grupei – 25–95 kg, o paskutinei – 110 kg.19 Jokių kriterijų kas ir kiek turėjo duoti bulvių bei galimybių pasakyti, kiek išaugo prievolė. Puikiausios sąlygos savivalei. Aišku tiek, kad V grupės ūkiai turėjo duoti bulvių 1,3 karto daugiau. Kaip žinoma, Sovietijoje pagrindinis komponentas maisto racione buvo bulvės. Matyt, todėl bulvių prievolė nedaug didinta, kad ir Lietuvos kaimas jų atsivalgytų. 1948 m. ūkiai didesni nei 5 ha, turėjo pristatyti po 50 kg, o „buožės“ po 75 kg pieno nuo kiekvieno ha. M. Gregorausko duomenimis, 1947–1948 n. pieno prievolė buvo išaugusi 1,75 karto, mėsos – 2,4 karto.20 Deja, nėra išsamesnių ir patikimų duomenų apie prievolių pokyčius vėlesniais metais. A. Gumuliauskas rašo, kad 1947–1951 m. grūdų ir pieno pyliavos padidėjusios beveik 2 kartus ir jas atidavus valstiečiams beveik nieko nelikdavo.21 L. Truskos duomenimis, 1950 m., lyginant su 1947 m., 7 ha ūkis turėjo pristatyti 3 kartus daugiau kiaušinių (150 kg), pieno – 1,9 karto daugiau (arba 500 kg), mėsos prievolė išaugo iki 100 kg (penkeriopai), grūdų – nuo 175 kg iki 300 kg. 1950 m. „buožės“ turėję atiduoti 10,8 cnt. grūdų ir bulvių, 360 kg mėsos, 1 080 kg pieno, 540 kiaušinių.22 Deja, ne visai aišku, kurios prievolės nurodytos ūkiai ir kurios už hektarą. Kas gi 1950 m. buvo „buožinis“ ūkis, kokie jo rodikliai? Vidutiniškai jie turėjo po 5 ha žemės, kas trečias – arklį, 30 proc. neturėjo karvių ir kiaulių, 40 porc. – avių; 1951 m. valdė 2 ha ūkelius, teturėjo po 0,1 arklį, po 0,5 karvę, po 0,4 avis ir kiaules. Taigi buvo vargšų vargšai, mokesčiams sumokėti, prievolėms įvykdyti išpardavę gyvulius, kitą turtą.

Padidintais duomenimis, 1950 m. Lietuvos javų derlingumas tesiekė 8 cnt. iš hektaro. Iš tais metais turėtos žemės maždaug 1/3 užėmė pievos, bulvės ir daržai. Vadinasi, javais galėjo būti užsėta apie 3,3 ha, geriausiu atveju bendras derlius galėjo siekti apie 26 cnt. 5 asmenų šeimai išmaitinti reikėjo ne mažiau kaip 8 cnt. Kur dar grūdų poreikis sėklai, gyvuliams šerti?! Tad nieko nuostabaus, kad „buožiniai“ ūkiai tirpte tirpo, smulkėjo. 1947 m. jie vidutiniškai turėjo po 18,3 ha, 1949 m. po 13,8 ha. 1950 m., kaip minėta – po 5 ha.

         

Prievolių nereikalauta iš tų, kurie turėjo žemės iki 1 ha, RA karių ir žuvusių raudonųjų partizanų šeimų bei nusenusių asmenų. Apskričių VK turėjo teisę visiškai atleisti nuo prievolės ūkius, pirmąkart gavusius žemės 1944–1945 m., ir 50 proc. sumažinti mažažemiams, kuriems minėtais metais buvo papildomai skirta žemės; RA karių ir žuvusių raudonųjų partizanų šeimas, kuriose buvo darbingų asmenų. Apskričių VK sudarytus lengvatininkų sąrašus tvirtindavo Paruošų liaudies komisariato įgaliotiniai apskritimis. Teisės akte dėl vilnų prievolės nekalbama apie jokias lengvatas.

1947-01-18 LSSR MT ir LPK(b) CK nutarime dėl mėsos, pieno ir kiaušinių pristatymų išsamiau aptartos lengvatos, bet nebeliko prievolių normos mažinimo 50 proc. Nuo tada padaugėjo pretendentų į atleidimą nuo prievolių. Tada lengvata galėjo gauti karo invalidai, mobilizuotieji į RA ir kt. M. Gregorausko duomenimis, 1945 m. lengvatas gavo 82,2 tūkst., 1946 m. – 89,2 tūkst., 1947 m. – 53,7 tūkst. ir 1948 m. – beveik 48 tūkst. ūkių. 1944–1948 m. jiems nereikėjo pristatyti 172,6 tūkst. t grūdų, apie 142 tūkst. t. bulvių, 13,8 tūkst. t mėsos, 25,3 tūkst. t. pieno, per 22 tūkst. t šieno, 31,3 t vilnų ir 14,3 mln. kiaušinių.23 Atsižvelgiant į tai, kad vidutiniškai per metus lengvatomis pasinaudojo 68 tūkst. ūkių, o tai sudarė 17 % visų ūkių, galime susidaryti apytikrį vaizdą apie kaimo plėšimo mastą.

J. Matusevičius išaiškino, kad kai kuriose vietovėse pyliavų reikalaudavo sau karinių dalinių vadai. Antai Alytaus apsk. Butrimonių vlsč. valstiečiai kas mėnesį kariškiams turėjo duoti po 30 kg mėsos ir 60 ltr. Pieno nuo karvės. Utenos apsk. Tauragnų vlsč. kariškiai surašė karves ir pagal sąrašą rinko pieno duoklę.24 Šitaip buvo pridengiamas plėšikavimas ir apsunkinamas prievolių valstybei vykdymas.

Be prievolių (oficialiai privalomi pristatymai valstybių), dar egzistavo gyvulių ir naminių paukščių, pieno, kiaušinių supirkimas; privalomas gyvulių odų „pardavimas“; cukrinių runkelių, tabako, žolių sėklų, linų pluošto ir sėmenų „pardavimas“ pagal kontraktines sutartis. Koks buvo pardavimas galime spręsti iš to, kad buvo nustatomos planinės „supirkimo“ užduotys, pristatymo terminai, už nevykdymą grėsė bausmės kaip prievolių neatidavimą.

Prievolių nepakeliamumą, jų neadekvatumą valstiečių gaunamai žemės ūkio produkcijai rodo tai, kaip jos buvo vykdomos. Pagal L. Truską, 1948 m. grūdų prievolė įvykdyta 84 %  (nepristatyta 25,5 tūkst. t), mėsos – 76,5 %, pieno – 84,5 %, kiaušinių – 80,2 %, vilnos – 80,4 % tų metų pabaigoje pieno prievolių neįvykdė 123,4, mėsos – 132,7 tūkst. ūkių. 1949 m. mėsos prievolės jau neįvykdė 70 %, pieno – beveik 54 % ūkių. 1949 m. valstiečiai nepristatė 53,6 % pieno ir 70 % mėsos.25 1950 m. Vilniaus srities valstiečiai teatidavė 43,3 % pieno normos, 47 % kiaušinių, 47,8 % bulvių. Prašau dar kiek kantrybės. 1951 m. pabaigoje Vilniaus r. 28 vadinamieji buožiniai ūkiai privalėjo atiduoti 14,5 t. (vidutiniškai po 517 kg arba 5 bekonus), o buvo pristatę vos 84 kg, atitinkamai kiaušinių 23,2 tūkst. ir 251. Tarp kitko, nemalonu šių laikų istorikų darbuose išvien susidurti su sovietinėmis „išrūgomis“ „valstiečiai liko skolingi, neatsiskaitė su valstybe“. Kaip galima kalbėti apie skolas plėšikui, juolab jau viską atėmusiam! Taip mąstydami pateisiname okupanto represijas prieš nepakėlusius mokesčių ir prievolių bei netiesiogiai pasmerkiame partizanus, kad jie tramdė, baudė smurtavusius mokesčių ir prievolių rinkėjus.

Kaip sovietmečiu taip ir dabar istorikai nenagrinėja mokesčių ir prievolių nemokėjimo priežasčių (atsiribojant nuo dydžių). Bent trumpai aptarkime jas. Pagrindinė priežastis buvo okupanto teroras, žemės ūkio politika, o ypač plėšikiška kainų politika. Vadinamosios žemės ūkio produktų paruošų kainos nesikeitė nuo 1928 m.! Gi kitų prekių kainos vien iki 1937 m. padidėjo 5,4 karto. 1945 m., lyginant su 1940 m., – 6,7 karto, 1945–1947 m. išaugo dar 47 %26 (sumažintais oficialiais duomenimis). 1947 m. birželį Vilniaus turgavietėse 1 cnt. rugių kainavo 3 000 rb., o prievolininkams režimas nusviesdavo 11,1 rb., 1 kg sviesto – 130 rb. ir 3,4 rb., 10 kiaušinių – 35 rb. ir 2,4 rb. ir t. t. Rusijos ekonomistai tokias kainas vadina kaimo apiplėšimo priemone, kad režimas galėtų forsuoti ginklų gamybą, plėsti pramonę. Esant tokioms žemoms kainoms, žemės ūkio gamyba buvo nuostolinga, valstiečiai neturėjo pajamų (nebuvo ir stimulų) atstatyti per karą sudegusius pastatus, nusipirkti produktyvesnių gyvulių, atkurti dėl vokiečių vykdytų rekvizicijų labai sumažėjusį jų skaičių, įsigyti žemės ūkio technikos, grėsė ir pavojus tapti „buože“. Sumažėjo pasėlių plotai ir derlingumas. Kaip kitaip galėjo būti, kai daugelis trumpą laiką proteguotų smulkių valstiečių neturėjo arklio. 1948 m. 50 proc. 1–5 ha dydžio ūkių neturėjo arklių, be arklių buvo ir kas ketvirtas 5–10 ha ūkis.

Vokiečiai buvo nustatę Lietuvos ūkininkams 1943–1944-06-01 grūdų prievolės kontingentą 313 tūkst., iš kurių 1943 m. tektų beveik 221 tūkst. t. Priminsiu, kad 1948 m. sovietinis okupantas vertė atiduoti 159,1 tūkst. t grūdų. Lyginant šiuos skaičius, būtina atsižvelgti į tai, kad po karo liko beveik 11 tūkst. tuščių ūkių, buvo sumažėję pasėlių plotai ir grūdų derlingumas. Į šia problemą galima pažvelgti ir kitaip. 1974 m. prof. Julius Tamošiūnas išdrįso parašyti, kad 1950 m. kolchozams buvo nustatytos gan didelės grūdų prievolės normos, reikalavusios atiduoti apie ¼ derliaus.27 Bet 1948

 m. iš kolchozų reikalauta 20–40 kg grūdų nuo hektaro, kai iš valstiečių – 35– 160 kg. Imdami aritmetinių normų vidurkius, rastume, jog valstiečiams grūdų prievolės norma buvo 3,2 didesnė, jai vykdyti reikėjo atiduoti apie 80 proc. derliaus. J. Grėskos skaičiavimais, 1942–1943 ūkiniais metais vokiečiai paėmė 28,2 proc. rugių, 22,3 proc. kviečių, apie 20 proc. avižų ir miežių derliaus.28 Tiesa, J. Bulavas rašė, kad rugių ir kviečių duoklių kontingentas sudaręs apie pusę visos jų produkcijos.29 Žodžių, yra subrendusi būtinybė išsamiau ir giliau komparatyviai patyrinėti šitą klausimą. Įdomus dar vienas momentas: nacių potvarkiuose buvo nurodoma, kad duoninių javų grūdų turi būti paliekama šeimai ir samdiniams maitinti bei sėklai. Sovietiniuose nutarimuose dėl prievolių nieko panašaus nėra. Galima sakyti, kad abu okupantai plėšė mūsų kaimą beveik vienodai.

Už nepriemokas buvo griežtai baudžiama. Remiantis paruošų agentų pranešimais teismas skirdavo didžiules baudas: nepristatyti produktai būdavo įvertinami turgaus kainomis ir ši suma padvigubinama. Be to, priverstinai buvo išreikalaujama neatiduota žemės ūkio produkcija. Paaiškėjus, kad nėra ką paimti, turėjo būti išieškoma pinigais, nepriemoka irgi buvo įvertinama turgaus kainomis. Išieškant mėsos prievolės nepriemoką, neleista paimti vienintelės karvės, kai ir jos valstietis neturėjo, turėjo būti paliekamas veršiukas ar ožka. Išieškant baudas ir nepriemokas (visų produktų), turėjo būti paliekamas gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ar jų dalis, šeimai apsirengti reikalingi drabužiai, avalynė, virtuvės reikmenys, kai kurie baldai, plūgas, akėčios ir kt. „Buožėms“ buvo paliekama tik gyvenamieji namai ir būtiniausi asmeniniai daiktai. LSSR finansų ministrui A. Drobniui nekonfiskuotino turto sąrašas atrodė per ilgas, kaip nereikalingas liberalizmas.29 Dėl to ne kartą skundėsi savo viršininkams Maskvoje, įrodinėjo, kad tai trukdo įvykdyti mokesčių planą. Dar vieno „Tada dirbusio Lietuvai“ šauksmą Maskva išgirdo. Nuo 1950 m. leista atimti ūkinius pastatus, arklį, paskutinę karvę. Kai kuriose vietovėse būdavo paliekami beveik be nieko. Prievolių neįvykdžiusių, tremtinių turto konfiskavimo dienos aktyvistams būdavo aukso dienos. Neretai dėl svetimo turto jie susiriedavo, susimušdavo, susišaudydavo. Kartais tokius „aukcionus“ aplankydavo partizanai. Kartą Rudelių k. aktyvistai atiminėjo iš partizano Jurgio Kučinsko tėvų turtą. Į „aukcioną“ atvyko partizanų kuopos vadas Stasys Čėpla su draugais. Jis pakišo pistoletą po vieno aktyvisto nosimi ir suriko: „Aš viską perku!“ Aktyvistai susmuko po stalu, partizanai juos surišo, suguldė į vežimus ir su daina išvažiavo. 1946 m. Kvėdarnos vlsč. 4 valstiečiams skirtos baudos siekė nuo 7 818 rb. iki 25 302 rb., Kaltanėnų vlsč. tiek pat nubausta po 6 916 rb., 11 306 rb.30

Ne pirmąkart neįvykdžiusieji prievolių, arba vadinamieji piktybiškai vengiantys buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, jiems grėsė bausmė iki 2 m. lagerio ir turto konfiskavimas. 1946-08-26 Tauragės partijos komitetas buvo priėmęs nutarimą už kiekvieną nužudytą aktyvistą, kolchozninką patraukti baudžiamojon atsakomybėn 10 „buožių sabotuotojų“. Visų lygių funkcionieriai reikalavo iš prokurorų, teisėjų griežtinti represijas, kritikavo juos už tariamai švelnią baudžiamąją praktiką. 1946 m. gegužę LKP(b) CK instruktorius P. Kozlovas pranešime apie padėtį Lazdijų apsk. nurodė, kad „teismo ir tardymo organai dar nenuteisė nė vieno pieno pristatymo sabotuotojo–buožės“.31 1946-02-22 LKP(b) biure buvo užkurta karšta pirtis Civilinių bylų kolegijai už tai, kad ji 1945 m. antrame pusmetyje atšaukė ar sušvelnino beveik visus „liaudies“ teismų pateiktus „buožėms“ kaltinimus. Tuo ji esą „dezorientavo liaudies teismus ir susilpnino kovą su buožiniais elementais“. Kolegijos pirmininko pavaduotojas E. Medžys buvo atleistas. 1946-11-12 LKP(b) CK biuras įpareigojo LSSR prokurorą ir teisingumo ministrą drauge su apskričių prokurorais bei teisėjais nedelsiant imtis nagrinėti „piktybiškų“ mokesčių nemokėtojų bylas. 1947-11-12 biure vėl kritikuoti teismai, nutarimu pareikalauta iš jų bausmes nemokantiems mokesčių susieti su teisiamųjų socialine kilme ar padėtimi. Tai buvo tiesioginės komandos dar stipriau plėšti, bausti, jau ir taip nustekentus valstiečius. Nuo LKP(b) CK stengėsi neatsilikti apskričių partiniai funkcionieriai, priiminėjo grasinančius, represijas stiprinančius nutarimus. Jų pagrindinis leitmotyvas – „kovoti be pasigailėjimo“ su mokesčių, prievolių „sabotuotojais“. 1946 m. rudenį J. Bartašiūnas („kitaicas“ – taip čionykščiai nomenklatūrininkai pravardžiavo surusėjusius lietuvius) džiaugėsi, kad milicija iškėlė 456 bylas grūdų prievolių sabotažininkams, o 395 suėmė. Pagal 2/3 apskričių ataskaitas 1948–1950 m. vien už mokesčių nesumokėjimą buvo aprašytas 103 tūkst. valstiečių turtas, 43 tūkst. perduoti teismams, 1 200 nuteisti kalėti.32 Ataskaitų nepateikusiose apskrityse galėjo būti aprašytas turtas 34 tūkst. asmenų, į teismą perduota apie 14 tūkst. kaimiečių. Labiausia kentėjo „buožės“. 1948 m. buvo konfiskuotas 82 proc. tokių ūkių turtas, 1949 m. – beveik 29 mln. rb. turto. Kadangi 1948 m. dar buvo 5 656 „buožių“ ūkių, išeitų, jog turto neteko 4 638 ūkiai.

Dar daugiau kaimo žmonių turėjo nukentėti dėl prievolių nevykdymo. Deja, apie tai esama nedaug duomenų. L. Truska rašė, kad 1949 m. vien už pieno prievolės neįvykdymą buvo įspėta ar aprašytas turtas 45,7 tūkst. valstiečių, 3,5 tūkst. pateko į teismą.33 1950 m. už mėsos prievolę 41,4 tūkst. valstiečių įspėti ar aprašytas jų turtas, 3,3 tūkst. perduota teisman.

Nepakeliamos prievolės, mokesčiai ne tik žlugdė žemės ūkį, bet ir ardė kaimiečių bendrystę, skatino žmonių degradavimą. Partizanų vadas L. Baliukevičius-Dzūkas pažymėjo, kad vienas kitas išsigelbėjimo ieško prisitaikydamas okupantui, ieško tarp aktyvistų pažinčių, pagalbos.34 Jos sąlygos būdavo tokios: arba moki mokesčius, atlieki prievoles, arba sėdi į kalėjimą, arba teiki informaciją.

Paruošų agentai, vietos pareigūnai padidindavo prievolių normas, valdomos žemės plotą ar rūšį, pareikalaudavo pyliavų už iki „apkarpymo“ turėtos žemės plotą, griebdavosi smurto prieš prievolių nevykdančius.

Šilalės vlsč. pirmininkas Alfonsas Gladinas siautėjo po kaimus, pats pjovė gyvulius (ir veislinius) prievolei įvykdyti.35 Matyt, tiek įsismarkavo, kad buvo nubaustas už „socialistinio teisingumo pažeidimus“. Seirijų vlsč. partorgas Dainauskas kartu su MGB poskyrio viršininku kviesdavosi prievolių neįvykdančiusias valstietes ir jas mušdavo. Lukšiuose sulaikė iš bažnyčios grįžtančią moterį, nusivarė į stribyną, kur „neužauga“ stribas, pasilipęs ant kėdės, talžė ją iš rankų išplėštu rožančiumi, jam sutrūkus – kuo pakliuvo po ranka. Reikalavo „nešerti banditų“. Kurklių vlsč. (Ukmergės apsk.) pirmininkas Česnuitis davė nurodymą prievolių tikrintojams: „Naudokite visus metodus, palaužkite buožių pasipriešinimą, naudokite ginkluotą jėgą“. Dažniausiai būdavo grasinama ginklu, suiminėjami ir uždaromi į areštines. 1945 m. Biržų ir Panevėžio apskričių aktyvistai sulaikinėjo neįvykdžiusius grūdų prievolės. Šeduvos vlsč. partorgas laikė dvi paras suimtus 40 valstiečių, Krekenavos vlsč. – 29 kaimiečius, nors tarp jų buvo tik 3 „sabotažininkai“. Vienu metu Panevėžio apsk. 1–3 paroms buvo sulaikyti 99 valstiečiai.36 1946-12-31 Stankūnų apylinkėje buvo suimta per 50 asmenų. Sulaikytieji ir jų artimieji patirdavo sunkius išgyvenimus. Ne šiaip sau abravetūra NKVD buvo taip iššifruojama: neznaješ kogda domoj verniošse (nežinai, kada namo sugrįši). 1945 m. Utenos prokuroro sprendimu buvo suimti 2 stribai ir grūdų paruošų kontoros direktorius Glutkinas, jie kaltinti plėšikavimu ir savivaldžiavimu.

Kaimą vargino ir miško paruošų kirtimo ir išvežimo prievolė. Kai kuriomis žiniomis, kiekvienas ūkis turėjo iškirsti ir išvežti po 28 m³ medienos. Kartais miško prievolė buvo padidinama kerštaujant. Partizanams nušovus Molėtų apylinkės deputatą, aplinkiniams „buožėms“ buvo paskirta bausmė papildomai išvežti 2,5 tūkst. kubų medienos.

Manoma, kad 1945–1946 m. miško prievolė buvo sunkiausia iš visų prievolių. Latvijos istorikai rašo, kad tais metais jų šalyje represijos buvo nutaikytos daugiausia į nevykdžiusius miško paruošų.37 Ypač vargo nemiškingų vietovių žmonės, nes kirtavietės būdavo paskiriamos toli nuo namų. Utenos, Anykščių, Panevėžio valstiečiams tekdavo kirsti mišką Labanoro, Kiauneliškio giriose. Jie neturėjo tam reikalingos patirties, rogės buvo nepritaikytos rąstams vežti. Ne juokai buvo savaitei kitai palikti namus, šeimą be vyriškos jėgos ir apsaugos. Todėl dažniausiai samdydavo vietinius gyventojus, už darbą paprastai atsiskaitydavo lašiniais, jie buvo tapę pinigais.

Didelė našta ūkiams buvo žmonių ėmimas darbams karinėse statybose. 1945 m. pradžioje vien iš Kėdainių, Mažeikių, Raseinių, Šakių, Tauragės, Ukmergės ir Vilkaviškio apskričių turėjo būti pasiųsta 13,7 tūkst. žmonių ir beveik 3 tūkst. pastočių (Laisvės kovų archyvas, t. 15, p. 174). Vengiantys atlikti darbo prievolę ar vengiantys duoti pastotes buvo perduodami prokurorams nubausti. Vargino ir pastotys statyboms darbams, konfiskuotam turtui išgabenti stribams aktyvistams pavėžinti. Bet kuris ginkluotas kolaborantas galėjo net savo asmeniniams reikalams paimti vežėją. Neretai jie žūdavo per stribų, aktyvistų susišaudymus su partizanais.

Partizanų pastangos silpninti ekonominį terorą

Partizanai miško kirtimo prievoles traktavo kaip Lietuvos pagrindinio turto naikinimą, todėl gan aktyviai bandė trukdyti. Jau 1944-12-01 Didžiosios kovos rinktinės vadovybė įsakė vaikyti miško kirtėjus, o tarp jų esančius komunistus šaudyti. 1946-12-02 Vytauto rinktinės vado V. Gavėno-Vampyro įsakymu liepta visomis priemonėmis trukdyti miško paruošas.38 Iš kovotojų reikalauta vaikyti į mišką suvažiavusius kirtėjus ir vežėjus, neleisti jiems sugrįžti atgal, iš neklausančių atimti pjūklus ir kirvius, griežtai įspėti ar net bausti. Įsakyme buvo pabrėžta, kad elgtis reikia mandagiai, bet įtikinamai. Įdomiai motyvavo miško kirtimo draudimą J. Misiūnas-Žaliasis Velnias: „Miesteliams kuro nereikia, nes ten gyvena daugumoje komunistai, kuriems šviečia ir šildo Stalino saulė. Jeigu mokykloms reikia kuro, jį paruoš kaimas (...)“.39

Taigi miško paruošos buvo dar vienas partizanų susikirtimo su okupantu, jo aktyvistais laukas. Jos buvo įgavusios ne tik ekonominę, bet ir politinę prasmę, svarbi Kremliaus užduotis statiniams Lietuvoje. Miškų kirtimas reiškė ir partizanų namų naikinimą jų saugumo silpninimą. Paprastai partizanai apsiribodavo miško kirtėjų išvaikymu, rečiau atimdavo pjūklus ir kirvius, kirtėjai vaikyti daugelyje vietovių – Biržų, Kamajų, Papilio, Užpalių ir kituose valsčiuose, Suvalkijoje. 1944-11-12 iš Papilio krašto miškų buvo išvaryta net 300 kirtėjų. Kartais kirtėjai būdavo nubaudžiami ir fizinėmis bausmėmis. „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimuose“ (d. 5) rašoma, kad „Partizanai išklojo miško paruošų agitatorius“. Turbūt panašūs atvejai buvo išskirtiniai.

Partizanų trukdymas naikinti miškus buvo stiprus ir veiksmingas, nes vietomis buvo sustoję kirtimas, medienos išvežimas. Taip buvo nutikę 1944 m. gruodį Tauragės apsk. 1945 m. gegužę Kėdainių apsk. partijos sekretorius rašte LKP(b) CK aiškinosi, kad negali įvykdyti miško paruošų, nes „ten pilna banditų“.

Karo po karo metais mūsų miškams buvo padaryta didelė žala: dėl masiškų plynų kirtimų neatsižvelgiant į medžių brandą sumažėjo Lietuvos miškingumas ir miškų kokybė. Ilgus metus medienos plukdymo sezono mėnesiais Aisetos ir Kiaunės upėmis nepaliaujamai plaukė sieliai, nuo jų beveik nesimatė vandens, nebuvo kur meškerę įmerkti.

Gan aktyviai partizanai gynė savo maitintojus nuo mokesčių inspektorių, paruošų agentų, paskolų platintojų ir jiems talkinusių aktyvistų siautėjimo. Taip pat kaimiečiai buvo raginami boikotuoti prievoles. 1945-09-25 LLA štabo atsišaukime valstiečiai buvo kviečiami neduoti okupantui nė vieno vežimo grūdų iš naujo derliaus, paruošų agentai, valsčių pirmininkai buvo įspėti, kad už „bolševikų įsakymo vykdymą“ laukia griežta bausmė. Sabotuoti grūdų prievoles raginta platintais skelbimais, atsišaukimais. Tokia priešinimosi kaimo plėšimui taktika buvo motyvuota, kai buvo gyvenama karo ir sukilimo laukimo nuotaika. Terorizuojami žmonės prašydavo partizanų sutramdyti aršiausius pareigūnus. Kaip minėta, partizanai apšaudydavo raudonąsias gurguoles. Taip pat jie rengė pasalas mokesčių ir prievolių išmušinėtojams, saugomiems 10–20 stribų, rečiau – kareivių. Jie grupėmis ėjo ir ėjo, važiavo ir važiavo po kaimus. Paskolos, grupių apšaudymas buvo dažniausia partizanų rengiamos jiems pavojingos akcijos. Pavykus pasalai, būdavo sunaikinami mokesčių ir prievolių žiniaraščiai, turto aprašymo aktai ir kt. Taip nors trumpam būdavo uždelsiamas mokesčių ir prievolių rinkimas. Ypač aršūs, žiaurūs paruošų agentai, mokesčių inspektoriai susilaukdavo ir mirties bausmės. Čekistinio vardyno duomenimis, 1945–1953 m. Jurbarko, Raseinių, Šilalės, Šilutės ir Tauragės rajonuose partizanai nukovė 22 paruošų agentus, mokesčių inspektorius ir paskolų platintojus.40 Vadinasi, per 9 metus kiekviename rajone žuvo vidutiniškai po 4,4 tokių pareigūnų, kasmet – visuose rajonuose po 2,4. Retais metais mirties susilaukdavo 1–2 pareigūnai. Įsidėmėtina, kad dauguma jų neteko gyvybių tais metais (1948–1951), kai nežmoniškai buvo padidinti mokesčiai ir prievolės. Remiantis naujausiu antipartizaniniu leidiniu, 1944–1953 m. Lietuvoje iš viso žuvo maždaug 165 minimos kategorijos pareigūnų.41 Dalis jų žūdavo per partizanų susišaudymus su ginkluotu aktyvistų ir stribų būriais, kartais prievolių tikrintojai tiesiogine prasme užlipdavo ant besislėpusių partizanų. Pvz., 1948-12-16 Pakuonyje 5 prievolių tikrintojai užlipo ant tvarto ieškoti tabako (jis buvo „supirkinėjamas“), bet pataikė ant partizanų kulkų. Panašiomis aplinkybėmis 1950-10-19 Girkalnio vlsč. žuvo ir žemės ūkio ministro pavaduotojas P. Tryčius. Neretai prisiminimuose apie paruošų agentus pasakoma: buvęs stribas, stribiškų manierų, jais skirdavo tik tokius, su „žiurkės snukiu“. Užnemunėje Surgučių k. partizanams nušovus paruošų agentą, nė vienas žmogus nėjo į laidotuves, nors ir buvo raginami. Kokie buvo kai kurie agentai, rodo ir toks atsitikimas: Stoškuose vienas jų nudžiugo, pamatęs moterį vedant neregistruotą karvę.

Galima sakyti, kad mirties bausmės jiems taikytos ir prevencijos sumetimais. Šiuo motyvu taikymą mirties bausmių pateisino ir giliai demokratiškų pažiūrų L. Baliukevičius-Dzūkas. Partizanai patarinėjo valstiečiams vilkinti mokėjimus, teisinantis partizanų bausmių baime. Šilalės krašto kovotojų būrio vadas Juozas Bagdonas mokė sakyti: „Bagdonas neleidžia (...), kai suimsite, tada prievolę atiduosime“.42 Sprendžiant pagal funkcionierių raštus, valstiečiai naudojosi partizanų patarimais delsti: „mažažemiai dairosi į didlaukius ir delsia, o buožės dairosi į mišką ir sabotuoja“. Pagal partizaną K. Savičių-Sakalą, Uraną, 1945 m. Suvalkijoje dauguma valstiečių prievolių nevykdė, kovotojai siekė „Kiek įmanoma, naikinti dokumentus, bylojančius apie duokles valstybei.“43

 Partizanai trukdė rinkti prievoles ir užpuldinėdami pienines, sugadindami ar paimdami jų įrengimus. Literatūroje užfiksuota daug paruošų agentų, mokesčių inspektorių ir kitų finansų skyrių tarnautojų užpuldinėjimo faktų. Nenorint ištęsti straipsnį, atsisakoma juos vardyti. Iš jų paaiškėja svarbus dalykas – tarp per atsitiktinius susidūrimus ar partizanų planuotus užpuolimus žuvusių retai pasitaikydavo paruošų agentų, mokesčių inspektorių, daugiausia žūdavo stribai, kareiviai, milicininkai, įvairūs aktyvistai. Taigi daugiausia represinės struktūros „išmušinėjo“ mokesčius, prievoles, paskolas. Tai – dar vienas vykdyto ekonominio teroro prieš kaimą įrodymas. Ekonominiu teroru ir represijomis buvo sužlugdytas Lietuvos žemės ūkis, nuskurdintas kaimas, sulaužyti gyvenimai, valstiečiai „prisirpinti“ valstybinei baudžiavai. Žemės ūkis buvo taip sužlugdytas, kad jam atkurti, pasiekti ikikarinį gamybos lygį prireikė 20 metų. I pasaulinio karo padarytos mūsų žemės ūkiui žaizdos buvo užgydytos per 3 m. Šis mažas palyginimas labai aiškiai parodo žemės ūkio griovimo mastą stalinizmo epochoje. Tada šis ekonomikos sektorius daug labiau nukentėjo ne nuo 1941–1945 SSSR–Vokietijos karo veiksmų ir rudojo okupanto plėšimų, o nuo sovietinio užkariautojo politikos, smurtu primestos

ūkininkavimo sistemos.

 


1 Lietuvos istorijos metraštis (LIM), 1988 metai. Vilnius, 1989, p. 80–89.

2 M. Pocius. Kita mėnulio pusė. Vilnius, 2009, p. 307–308.

3 M. Gregorauskas. Tarybų Lietuvos žemės ūkis 1940–1960. Vilnius, 1960, p. 134.

4 L. Truska. Lietuva 1938–1953. Kaunas, 1995, p. 161.

5 M. Gregorauskas. Min. veik., p. 119.

6 Apskaičiuota pagal. Ten pat, p. 134.

7 Pajamų mokestis, karo mokestis, viengungių, vienišų ir mažašeimių TSRS piliečių mokestis. Kaunas, 1944.

8 TSRS finansų ministerija. Instrukcija Nr. 90. Apie trečiosios valstybės paskolos liaudies ūkiui atkurti ir išvystyti paskirstymo sąlygas ir tvarką miestų ir kaimo vietovių darbininkų bei tarnautojų tarpe, taip pat miestų ir miesto tipo amatininkų ir kitų gyventojų tarpe. Vilnius, 1948, p. 3.

9 Ten pat, p. 5.

10 Šilalės kraštas. Vilnius, 2001, d. 3, p. 631-632.

11 Laisvės kovotojų prisiminimai. Vilnius, 2010, d. 7, kn. 2, p. 624.

12 Lietuvos TSR istorija. Vilnius, t. 4, 1975, p. 148.

13 Ten pat.

14 Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R 871 (Lietuvos SSR finansų ministerija), ap. 1, b. 57, l. 171.

15 Žemės ūkio produktų paruošų ir supirkimų klausimais nutarimų rinkinys. Vilnius, 1945, p. 3, 7.

16 Ten pat, p. 18.

17 Lietuvos TSR istorija, t. 4, p. 198.

18 K. Saja. Skudurėlių takas. Vilnius, 2011, p. 55.

19 Žemės ūkio produktų paruošų klausimais nutarimų ir instrukcijų rinkinys. Vilnius, 1948, p. 19.

20 M. Gregorauskas. Min. veik., p. 130.

21 A. Gumuliauskas. Lietuvos istorija (1795–2009 m.). Šiauliai, 2010, p. 341.

22 L. Truska. Min. veik., p. 162.

 

23 M. Gregorauskas. Min. veik., p. 118.

24 Laisvės kovų archyvas. Kaunas, 1993, t. 6, p. 174.

25 LIM, 1988 metai, p. 81–82.

26 З.В. Атлас. Социалистическая денежная система. Москва, 1969, с. 270, 291, 304.

27 J. Tamošiūnas. Lietuvos žemės ūkio raida ir jo problemos. Vilnius, 1974, p. 59.

28 J. Bulavas. Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas. Vilnius, 1969, p. 106.

29 L. Truska. Min. veik., p. 163.

30 Šilalės kraštas, d. 3, p. 140.

31 V. Tininis. Sovietų sąjungos politinės struktūros Lietuvoje ir jų nusikalstama veikla. Vilnius, 2008, p. 22.

32L. Truska. Min. veik., p. 163.

33 Ten pat.

34 Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Vilnius, 2008, p. 204.

35 Šilalės kraštas, d. 3, p. 134.

36 J. Starkauskas. Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavimas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944–1953 m. Vilnius, 2007, p. 396.

37 История Латвии XX век. Рига, 2005, с. 337.

38 Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945–1952 m.). Vilnius, 2000, p. 157.

39 K. Kasparas. Lietuvos karas. Kaunas, 1999, p. 278.

40 Kruvinos žudikų pėdos. Vilnius, 1968, p. 235–330.

41 Partizanų teroro aukų atminimo knyga. Vilnius, 2011.

42Šilalės kraštas, d. 3, p. 197.

43Laisvės kovų archyvas. Kaunas, 1993, t. 6, p. 114, 117.