Karinė padėtis Lenkijoje 1981–1983 m.
                                                                                                                  
Žiūrėkite foto

     Karinė padėtis Lenkijoje 1981–1983 m. buvo įvesta 1981 m. gruodžio 13 d. nevienbalsiai patvirtinus (prieštaravo vienas Lenkijos seimo narys, už ką jam buvo atimtas deputato mandatas) Lenkijos parlamentui 1981 m. gruodžio 12 d., pavedus Karinei liaudies saugojimo tarybai (virškonstitucinei tuometinei valdžiai, faktiškai vadovaujančiam organui). 1982 m. gruodžio 19 d. pradėtos paliaubos, pagal Lenkijos parlamento 1982 m. gruodžio 19 d. sprendimą, o galutinai nutrauktas 1983 m. liepos 20 d., pagal Lenkijos parlamento 1983 m. liepos 20 d. sprendimą.

Karinės padėties įvedimo priežastys

    Oficiali karinės padėties skelbimo priežastis buvo ekonominės situacijos pablogėjimas, kurio pasekmės buvo prekių trūkumas (taip pat maisto) ir įsigijimo reglamentavimas (nuo 1981 m. balandžio įvesti prekių talonai kai kuriems pagrindinėm maisto prekėms: mėsai, sviestui, riebalams, miltams, ryžiams, naujagimių maisto produktams ir t. t.), taip pat energetiniai sunkumai artėjant žiemai. Tikra priežastimi buvo komunistinio režimo valdžios silpnėjimas, kuris buvo siejamas su nepriklausomų judėjimų kontrolės praradimu, konkrečiai su Nepriklausoma Savivaldžia Profesine Sąjunga “Solidarumas” (lenk. Solidarność), taip pat kovojant įvairioms skirtingoms Lenkijos Jungtinės Darbo Partijos jėgoms, kurios negalėjo susitarti, kaip toliau reformuoti socialistinę Lenkiją. Ženkliai sumažėjo pasitikėjimas valdančiąją komunistų valdžia. Pagal Visuomeninės Nuomonės Tyrimo Centro (lenk. Ośrodek Badania Opinii Publicznej) duomenis 1981 m. birželyje vyriausybe pasitikėjo 24 % respondentų, Lenkijos Jungtine Darbo Partija pasitikėjo 6 % respondentų, o Nepriklausomą Savivaldžią Profesinę Sąjungą “Solidarumas” palaikė net 62 % lenkų.

    Pagrindiniu argumentu buvo kitų Varšuvos sutarties pakto valstybių intervencija. Bet 1981 m. gruodžio 13 d. kai buvo įvesta karinė padėtis nepastebėti jokie kariniai judėjimai, taip pat kokie nors padidėję radijo pokalbiai Varšuvos sutarties valstybėse. Pranešimą apie nepadidėjusius radijo pokalbius pateikė Generalinis NATO sekretorius Josepas Lungsas 1981 m. gruodžio 13 d. apie 16:00 NATO kambaryje Briuselyje; apie 4:20 ryte JAV valstijų departamentas išdavė komunikatą kuriame patvirtino, kad „nenustatytas joks tarybinės armijos judėjimas“'. Tai 1981 m. gruodžio 13 d. apie 16:00 patvirtino Generalinis NATO sekretorius Josepas Lungas. Dar gruodžio 10 d. per Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Politbiuro pasitarimą TSRS valdžia patvirtino, kad intervencija į Lenkiją yra laikomas paskutiniu žingsniu, tik tuo atveju, jei lenkų saugumo jėgos, kariuomenė ir Lenkijos Jungtinė darbo partija negalėtu susitvarkyti su situacija, taip pat dar buvo bijoma antikomunistinio perversmo Lenkijos armijoje. Per debatus prieš intervenciją pasisakė TSRS politikas Jurijus Andropovas, vienas iš politbiuro narių.

   „ (...) Negalime rizikuoti. Neplanuojame kariuomenės įvedinėti į Lenkiją. Tai yra pagrysta nuostata ir turime mes jos laikytis iki galo. Nežinau, kaip pasisuks reikalai Lenkijoje, net jei Lenkija taps vadovaujama “Solidarumo”, tai bus tik tiek. O jei ant tarybų Sąjungos užsipuls kapitalistinės valstybės ir panaudos įvairias ekonomines ir politines sankcijas, tai mums tai bus labai sunku. Turime rūpintis savo kraštu, stiprinti Tarybų Sąjungą. Tai mūsų pagrindinė linija.“ (1981 m. gruodžio 10 d. Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Politbiuro posėdžio protokolas).
TSRS jau nuo 1980 m. pusės vertė spręsti situaciją savo jėgomis (Lenkijos armija ir saugumo pajėgos), nes be to vedė brangią karinę kompaniją Afganistane.

    Komunistų valdžia savo naujus priešininkus rodė kaip esamos situacijos priežastį, tai naudojo visas monopolizuotas masinio informavimo priemones (radijo, televiziją, laikraščius) – brutali propaganda demoralizavo „Solidarumą“, siekdama ją diskredituoti visuomenės akyse. Masinė žiniasklaida leido sau falsifikuoti ir keisti faktus, neretai naudojant šovinistinius lozungus. Iš kitos pusės opozicija, turėdama žymiai mažesnes galimybes, viešino įvairias perspektyvas, kaip „nauja okupacija“ ar „karas su liaudimi“. Karinė padėtis įvesta po 16 mėnesių 1980 m. trukusio streiko, kuris privedė prie „Solidarumo“ susikūrimo ir polinio atlydžio Lenkijoje.

Karinės padėties teisinis pagrindas

    Lenkijos konstitucijoje buvo nurodyta, kad valstybėje gali būti įvesta karinė padėtis. Taip pat reikia pažymėti, kad Lenkijai konstitucija ir visas socialistinis ūkininkavimo ir valdymo būdas buvo primestas TSRS prievarta.
    Taip pat socialistinėje Lenkijoje, kaip ir kituose socialistinėse ir nedemokratiškose valstybėse žmonės ne tik negaudavo deklaruojamų laisvių, bet ir galėdavo gauti už įstatymuose nenumatytus, ar net leidžiamus veiksmus nuobaudas.

1981 m. gruodžio 13 d.

    Gruodžio 13 d. apie 1:00 naktį Motorizuotos Gyventojų Milicijos daliniai (lenk. Zmotoryzowane Odwody Milicji Obywatelskiej) visoje valstybėje pradėjo opozicijos veikėjų areštų akciją. Per Karinės padėties įvedimo dieną dalyvavo apie 70 000 Lenkijos armijos kareivių, 30 000 Vidaus reikalų Ministerijos ir administracijos (lenk. Ministerstwo Spraw Wewnętrznych i Administracji) funkcionierių betarpiškai, miestų gatvėse buvo apie 1750 tankų ir 1400 šarvuotų mašinų, 500 karinių transporto priemonių, 9 000 automobilių. Taip pat keletas malūnsparnių eskadrų ir transporto lėktuvų. 25 % visų jėgų buvo koncentruota Varšuvoje ir jos apylinkėse.
    Lenkijos armija pašaukė dešimtis tūkstančių rezervistų ir uždraudė turėti ginklus, uždrausta keisti gyvenamąją vietą. Buvo militarizuota daug institucijų (į jas buvo nusiųsta iki 8 000 komisarų, tame tarpe 400 resortų į centrines institucijas), dalis strateginių sektorių, tokiu kaip komunikacija, telekomunikacija, energetika, kalnakasyba ir jūrų uostai, taip pat 129 svarbiausių fabrikų. Išjungti telefonai (dėl to buvo mirtinų atvejų negalint iššaukti greitosios medicinos pagalbos), įvesta spaudos cenzūra, taip pat komendanto valanda (nuo 22:00 iki 6:00). Sustabdyta spauda (be dviejų valstybinių laikraščių), uždaryta valstybės siena ir civilinė aviacija.
    Lenkijos Saugumo tarnyba veiksmuose prieš opoziciją aktyviai padėjo Vokietijos Demokratinės Respublikos STASI žvalgyba – Operatyvi STASI grupė įkurta Varšuvoje jau nuo 1980 m. pusės, po masinių streikų bangos visoje valstybėje. STASI ir Lenkijos Saugumo veiksmus palaikė ir koordinavo TSRS KGB, kurti jau nuo pusės 70 – ųjų veikė rytų bloko valstybėse, kontroliavo ir neutralizavo opozicinius judėjimus.

Bendruomenės pasipriešinimas

    Pasipriešinimas Kariniam stoviau vyko įvairiomis formomis. Daugelis aktorių ir menininkų boikotavo viešus pasirodymus valstybinėje žiniasklaidoje, paskui pasipriešinimas sušvelnėjo. Buvo masiniai atleidžiami korespondentai iš darbo, buvo atleista apie 800.
Paprasti gyventojai kurie prieštaravo generolo Voiceho Jeruzelskio politikai, ant drabužių pradėjo nešioti Rėmėjus, kaip protesto simbolius ar specialiai vėluodavo į darbą, kad tuo pareikštu savo požiūrius (naujais darbo simboliais tapo sraigė ir vėžlys). Ant namų ir dažnai sunkiai pasiekiamuose vietose atsirado užrašai, tokie kaip: „Žiema jūsų, pavasaris mūsų“, „Varna erelio nenugalės“ (Panašus į varnos pavadinimą vadinosi Karo padėtyje veikusios represinės organizacijos sutrumpinimas WRON). Tokie užrašai buvo uždažomi ar tiesiog keičiami specialių brigadų. Sakykim pavadinimas „KOR = Żydzi“ ar „S = $“.

    Pasipriešinimo simbolis buvo V ženklas (viktorija), o populiariu ženklu buvo kiškis kurio ausys sudarė tokį ženklą. Taip pat vystėsi pogrindinis filatelistų judėjimas, kuris prėkiavo Solidarumo pašto ženklais, iš kurių buvo finansuojama opozicija. Prieidavo iki gatvių pervadinimo, sakykim Naujos Hutos miete Rožių alėjos gatvė pervadinta į Zomostrasse, taip parodant ZOMO dalinių kovos būdą. Į talpas buvo įpilta lako, kurio apipurškus saugumo tarnybos transporto priemonių langus sumažėdavo matomumas, ar buvo nešiojamos dujokaukės, mažinančios Nervus paralyžiuojančių dujų veikimą.

Represijos

    Per pirmą Karinės padėties savaite kalėjimuose ir internavimo vietose buvo apie 5 000 žmonių. Viso per Karinę padėtį buvo internuota apie 10 000 žmonių 49 internavimo vietose visoje valstybėje. Tai daugiausiai buvo „Solidarumo“ nariai, sąjungos patarėjai ir surišti su jais intelektualai ir kiti opozicijos veikėjai. Pagrinde streikų i protestų vadovai ir dalyviai, jau 1941 m. gruodžio 24 d. buvo nubausti įprastai kalėti. Gruodžio 28 d. numalšinus kasykloje „Piast“ paskutinį streiką išmesta iš darbo 2000 darbuotojų – masiniai atleidimai buvo vykdomi visoje valstybėje, su didesniu ar mažesniu intensyvumu. 1982 m. rugpjūčio 31 d., per antras rugpjūčio susipratimo metines, 34 vaivadijose sulaikyta apie 5 000 žmonių – 3 000 stojo pagal įvairias priežastis prieš nusižengimų kolegiją, o 126 žmonių iškeltos baudžiamosios bylos.
    Taip pat buvo baudžiamos ir organizacijos, kurios nenorėjo persitvarkyti. 1982 m. kovo 20 d. uždaryta Lenkų žurnalistų sąjunga, 1983 m. – Lenkijos artistų plastikų sąjunga, Lenkijos literatų sąjunga, taip pat PEN klubas.
Pačioje Lenkijos jungtinėje darbo partijoje buvo atleidžiami darbuotojai ir uždaromi kai kurie teritoriniai skyriai. Iki gruodžio 20 d. darbą prarado 500 partijos narių ir uždaryta keltas dešimčių teritorinių skyrių. Taip pat areštuoti, pagrindinai dėl propagandinių tikslų kai kurie garsūs komunistiniai veikėjai.
    2006 m. Liaudies atminties institutas įvardijo mirtinų atvejų kiekį per Karinę padėtį (nuo 1981 m. gruodžio 13 d. iki 1983 m. liepos 22 d.), kurie mirė (pagrindinai nuo mirtinų šūvių ar sumušimų) per streikus ir manifestacijas – 56 asmenys. Bendras žuvusiųjų kiekis per 1981–1989 m. sudaro ne mažiau kaip 91 žmonių, ką nustatė atlikus tyrimą Neįprasta Seimo komisija. Ji ištyrė 122 mirties atvejus, kuriu priežastimi buvo įtariami milicininkai. Iš viso galima kalbėti apie 100 mirtinų atvejų.

Kontroversijos dėl Karinės padėties įvedimo

   
    Karinės padėties įvedimą nepavyko vienareikšmiškai įvertinti. Lenkai šiuo klausimu yra pasidalinę.

Istorikų opinija

    Normanas Daviesas pavadino Karinės padėties įvedimą „netobuliausiu kariniu veiksmu dabartinėje Europos istorijoje. Pagal Andrzejų Ajnenkielą Karinė padėtis buvo sui generis karinis žingsnis Karine padėtimi. Vojciecho Roškovskio opinijoje “pagal teisinę padėtį karinė padėtis buvo padėties žestu„. Andrzejus Friszke tvirtina, kad Lenkijos seimo sprendimas įvesti Karinę padėtį buvo “įstatymų sulaužymas".

Argumentai už karinės padėties įvedimą

    Pagal kitas nuomones dauguma visuomenės pritarė Karinės padėties įvedimui. Ankstesni įvykiai Vengrijoje (1956 m. Vengrijos sukilimas), ir Čekoslovakijoje (1968 m. Čekoslovakijos sukilimas) parodė, kad buvo galimas Varšuvos sutarties šalių įsikišimas.
Generolas Vojciechas Jaruzelskis tvirtina, kad jei nebūtu įvesta karinė padėtis tai tikriausiai tarybinė armija būtu įvesta į Lenkiją. To patvirtinimui jis pateikia tokius argumentus:
•    Brežnevo doktrina 1981 m. toliau įpareigojo, o jos vykdytoja toliau buvo Raudonoji Armija, kuri 80 metų pradžioje buvo gerai aprūpinta ir apmokinta, tik TSRS intervenciją į Afganistaną truputi mažino jos jėgą. Taip pat kitos Varšuvos sutarties armijos: Čekoslovakijos, Vokietijos demokratinės respublikos, buvo pasiruošusios įeiti į Lenkiją, kur jau bazavosi ženklios Raudonosios Armijos jėgos.
•    JAV vyriausybės perspėjimas, kad TSRS armijos įvedimas į Lenkiją sukels daug problemų
•    tarybinės valdžios spaudimas gauti žemėlapius, padėsiančius įvesti į Lenkiją kariuomenę.
•    įvairių tekėjimų Lenkijos Jungtinės Darbo partijos atsiradimas, kurios bent dalinai nusprendė įvesti „socializme rinkos elementus“ primenančia kai kuriuose elementuose Nepo politiką, ar pereiti palaipsniui į kitą santvarką, su laisvosios rinkos elementais – to padarinyje įvedus Karinę padėtį radikaliais metodais buvo susidorota su bandymais pakeisti socialistinį ūkininkavimo metodą.
•    noras išvengti atsakomybės Lenkijos Jungtinės Darbo partijos funkcionierių už neefektyvų užsienio paskolų panaudojimą 70 metais, kurios 1981 m. peržengė 20 milijardų dolerių. 1981 m. pavasari Lenkijos Jungtinės Darbo partijos Centrinis komitetas tyrė funkcionierių finansinius piktnaudžiavimus, kas sukėlė pasipiktinimą kai kurių partijos narių. Komisija pateikė raportą 1981 m. liepos 16 d. kuriame buvo tvirtinama „klaidos ir brokas partijos funkcionavime“, tuo pačiu nurodant pagrindinius kaltininkus, taip pat nurodant asmenis, kurie „nesilaikė Lenkijos Jungtinės Darbo partijos nuostatų“. Komisijos vadovo raportas buvo paskelbtas tik 1985 m. po Karo padėties pasibaigimo, pogrindžio literatūroje per Literatų Institutą Paryžiuje.
[taisyti] Argumentai prieš karinės padėties įvedimą
Prieš Lenkijos seimo sprendimą kaip argumentą pateikiamas kaip pasikėsinimas į gyventojų laisvę: opozicijos veikėjų internavimas, telefoninių pokalbių kontrolė, kariuomenė miesto gatvėse, trukdžiai keliauti (leidimai palikti miestą per komendanto valandą). Taip pat pateikiami kiti pavyzdžiai, kurie buvo nepriimtini:
•    Nebuvo jokios karinės intervencijos iš Varšuvos sutarties šalių, o Karinė padėtis buvo įvesta norint išsaugoti Lenkijos Jungtinės Darbo partijos valdžią. 1981 m. gruodžio 8 ir 9 d. (ant šalutinio geležinkelio kelio Breste gen. V. Jaruzelskis susitiko su maršalu Viktoru Kulikovu ir TSRS vicepremjeru Bajbakovu, kurių paprašė karinės pagalbos. Apie tai buvo kalbama gruodžio 10 d. Rusijos komunistų partijos Politbiure. Rusai atsisakė V. Jaruzelskio prašymą ir buvo jam nurodyta pačiam spręsti problemas su opoziciją.
    TSRS intervenciją į Afganistaną pradėta 1979 m. gruodžio 25 d. dar labiau padidino šaltojo karo įtampą ir nubraukė planus sumažinti karinį ginklavimąsi – 1980 m. JAV kongresas neratifikavo susitarimo, dėl strateginių ginklų SALT II ribojimo atsakant į TSRS invaziją į Afganistaną. Buvo didelė tikimybė, kad Karinės padėties įvedimas į Lenkiją sukels tokią pačią JAV reakciją, kaip ir kariuomenės įvedimas į Afganistaną, bus suprastas, kaip provokacija, pretekstas pradėti griežtesnes varžybas ir Europoje išdėstyti dar daugiau trumpojo nuotolio raketų, tuo dar labiau eskaluoti jau ir taip įtemptą situaciją.

Karinės padėties įtaka pasauliui
   
    JAV nusprendė įvedus Karinę padėtį pagreitinti naujos generacijos raketas MGM-31 Pershing ir Cruis, o 1983 m. kovo 23 d. JAV prezidentas Ronaldui Reiganui buvo lengviau patvirtinti ir oficialia paskelbti apie planus apie lazerinės sistemos įvedimą (ang. Strategic Defense Initiative – Strateginės Gynybos Iniciatyva), geriau žinoma „žvaigždžių karų“ programos pavadinimu.
Tai buvo eilinė ginklavimo varžybų banga į kurią TSRS jau nesugebėjo atsakyti tokiomis pačiomis technologijomis, pagrinde informatikos srityje. Taip pat TSRS jau nesugebėjo daugiau didinti išlaidas kariuomenei (karas Afganistane jau ir taip TSRS kainavo apie 100 milijardų JAV dolerių). Paradoksalu tai, kad Karinė padėtis turėjusi išsaugoti Lenkijos Liaudies Respubliką ir socializmą iš dalies pagreitino TSRS ir viso komunistinio lagerio žlugimą.