„Kita mėnulio puse“ užtemdyta kolchozų pradžios istorija

Vladas Terleckas

2009 m. Lietuvos istorijos institutas išleido Mindaugo Pociaus knygą „Kitą mėnulio pusė“ apie mūsų partizanų kovą su kolaboravimu. Joje deklaruotos nuostatos ir padarytos išvados sukėlė daugelio skaitytojų, kai kurių istorikų pagrįstą pasipiktinimą. Ji buvo pavadinta partizanų dergimo knyga.

Jos skyriuje „Kolūkių organizatorių persekiojimas“ vienpusiškai aiškinamos okupacinės valdžios panaudotos valstiečiams suvaryti į kolchozų priemonės. M. Pocius nurodo vienintelę priemonę – trėmimus, nors iš tikrųjų tuo tikslu buvo griebtasi viso komplekso priemonių. Vienpusiškai šį klausimą aiškina ir K. Girnius. Pagal jį, žemės ūkis sukolektyvintas panaudojant viso valdžios aparato spaudimą. Iš dėmesio išleisti trėmimai ir mokesčių politikos poveikis.

Drįsčiau teigti, kad kaimo pasipriešinimas kolchozams  buvo galutinai palaužtas drastiškai didinant mokesčius ir prievoles. Panašų požiūrį yra išsakęs ir L. Truska, kuris mokesčius valstiečiams vadina ekonominiu teroru. Jų dydis visiškai nesiderino ne tik su valstiečių gaunamomis pajamomis, bet ir sveiku protu. Mokesčiai ir prievolės buvo represinio pobūdžio arba finansinis bizūnas. Apgailestautina, kad mažai kas atkreipia dėmesį į labai svarbų faktą: apsišaukėlė darbo valdžia labiausiai padidino mokesčius mažažemiams. Pvz., 1948 m. žemės mokestis buvo vidutiniškai padidintas 1,5 karto, o mažažemiams – 2 kartus, 1949 m. atitinkamai 1,4 karto ir 4–5 kartus. Visiems valstiečiams mokesčių naštą papildomai sunkino 1947 m. žemės ūkio produktų atpigimas (pvz., grūdų 10 kartų) ir tuo pačiu mažėjo pajamos. Nesame suvokę ir įsisąmoninę klastingo okupanto pasielgimo su vargingiausiais valstiečiais, propagandos vaizduotais kaip natūraliais jo rėmėjais ar simpatikais. Iš pradžių jiems brukte bruko žemę, paskolas, atleidinėjo nuo mokesčių ir kt., o paskum skaudžiausiai tvojo finansiniu bizūnu. Kodėl? Terandu vienintelį atsakymą – kaime jie buvo gausiausias socialinis sluoksnis, todėl nuo jų suvarymo į kolchozus lemiamai priklausė kaimo sovietizavimo sėkmė.

Mokesčių ir prievolių besaikio didinimo pasekmės labai aiškios: gausėjimas neįstengiančių juos sumokėti, turto konfiskavimas, teismai, kalėjimas. L. Truskos duomenimis, 1949 m. buvo aprašytas 30 tūkst. valstiečių turtas, 12 tūkst. atiduoti teismui. Liudijama, kad teismui perduodamų už mokesčių nemokėjimą bylų buvo tiek daug, kad Ukmergės teismas nepajėgė jų išnagrinėti. Jam padėdavęs Želvos teismas. Toks ten ir 10–15 min trunkantis nagrinėjimas! Juolab kad neįvykdžiusieji prievolių buvo įvardyti kaip vengiantys atsiskaityti su valstybe, arba sabotažnikais. Apeinant mokesčių, prievolių klausimą, negali būti teisingai išaiškinta kolchozų pradžios, pasipriešinimo ir kovos su kolaborantais istorija, ilgametė kaimo kankinystė.

Gimtojo Krivasalio ir gretimų kaimų (dabar Ignalinos raj.) žmones palaužė mokesčiai. Gautuose pranešimuose išvydę tūkstantines mokesčių sumas, suprato, kad atėjo galas, kad režimas nesiliaus didinti mokesčių naštos. Geriau stoti į kolchozus, išsaugoti kažkokį turtą ir likti savo namuose, nei keliauti į Sibirą ar atsikliūti kalėjime. Tad visi pasitarę, nusprendė „savanoriškai“ vieningai įkurti kolchozą. Gink, Dieve, nei vienas neturėjo tapti pirmuoju „savanoriu“, kad iš miško nesulauktų bausmės. Analogiškai buvo elgiamasi ir kitur, pvz., Ukmergės apsk. Juknoniškių k. Anksčiausiai palūžo pamiškių kaimeliai, kurių gyventojai turėjo po keletą smėlynų hektarų, todėl buvo labiausiai nepajėgūs mokėti mokesčius. Įsidėmėtina, kad iš pradžių buvo steigiami mažučiai kelių kaimelių kolchozai. Režimui buvo svarbu palaužti vieningą kaimo pasipriešinimą nusitaikius į silpniausius.

Daug kur kaimiečiai buvo įveikti ir suvaryti į kolchozus smurtu, gąsdinimais. Pirmiausiai žmonės bandydavo visaip išvengti nuo suvarymo į kolchozo steigiamąjį susirinkimą. Sprendžiant pagal paskelbtus prisiminimus, tuomet Ukmergės krašto kaimai atrodė kaip priartėjus frontui. Pamatę būrį kolchozų organizatorių su stribų palyda, vyrai bėgdavo kas kur už kelių kilometrų, kitur savaitėmis, net mėnesiais šeimomis slapstydavosi miške, išsivarydavo gyvulius, kaime likdavo vieni seniai, iš lauko užrakinti. Partizanų vadas L. Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje rašė: „Gyventojai (...) visiškai nenakvoja namuose, bet laukuose. Mitingai kaimuose vyksta visas paras.“ Suvarytuosius į susirinkimus ir nesutinkančius stoti į kolchozą išlaikydavo parą kitą uždarytus, nevalgiusius. Blogiau, kai žmonės būdavo sukviečiami į valsčių ir ten po vieną kviečiami į atskirą kambarį, kur keliese aktyvistai keiksmais, grasinimais, apkumečiavimais imdavo įrodinėti kolchozų „pranašumus“. Meluodavo, kad nereikės vargti, dirbti, nes žemę ars traktoriai (mano tėviškėje jie atsirado apie 1953 m.), grūdus sės iš lėktuvų.

Kitur žmonės būdavo mušami, statomi prie sienos imituojant sušaudymą, šaudoma virš galvų, iki sodybos pamatų atimama žemė (kartais palikdavo 15 arų), grūdai. 1951 m. Varėnos raj. viršininkų įsakymu buvo nupjauti nestojusių į kolchozą „savavališkai“ pasėti javai,  dobilai. Nupjovusiems sau buvo grasinama baudžiamosiomis bylomis. Taip elgtasi Kauno, Vilniaus, Kelmės apskrityse. Iš nestojusių į kolchozą atiminėta žemė, įsiterpusi į jo masyvą, ir paskiriamas sklypas už 10–12 km. Gelgaudiškio vlsč. apkarpyto ūkio ribos buvo nustatomos taip, kad ūkiniai pastatai, bet šuliniai likdavo už jų. Kretingos apsk. partijos komiteto vieno skyriaus vedėjas Raudonis pasižymėjo „išradingumu“. Organizuodamas kolchozą Klabų k., įsakė stribams šaudyti į iš susirinkimo bandančius pabėgti, užsispyrėliams liepė daryti mankštą (10–15 min. tūpti ir stoti), moterį įstūmė į dilgėlyną. Kartais žmonėms palaužti užtekdavo aplink pastatą, kuriame vykdavo susirinkimas, pastatyti ginkluotų stribų (10–20) sargybą; susirinkimo prezidiumo stalą „serviruoti“ automatais ir pistoletais. Ypač paveikdavo, jei vienas ginklas priklausydavo MGB vietinio skyriaus viršininkui. Ne šiaip kalbėta, kad kolchozus sukurti padėjo šautuvas ir automatas. Bėdžiai rašėsi į kolchozus tiesiogine ar perkeltine prasme jausdami į nugarą įremtą ginklo vamzdį. Kai kurių apskričių valdžia skundėsi, jog jiems kurti kolchozų nepadeda MVD, MGB skyriai, prokuratūra ir teismai. Nepasakysi, kad nepadėdavo. Antai 1949 m. liepą MVD Krinčino valsč. (Marijampolės apsk.) poskyrio viršininkas Fedotovas iškviestą apylinkės, kurioje nebuvo nė vieno kolchozo, pirmininką taip sudaužė, kad vargšas nepajėgė parašyti prašymo priimti į kolchozą. Neretai stribas ar aktyvistas nugriebdavo žmogaus ranką ir išvedžiodavo po pareiškimu stoti į kolchozą parašą. Ne taip jie pavargdavo, kai pasitaikydavo beraštis. Pažymėti tris kryžiukus – viena smulkmena! Įprastai į bet kokius susirinkimus buvo siunčiamos žmonos, joms pavedama įsirašyti į kolchozą. Matyt, tai buvo dar viena gudrysčių pasiteisinti prieš partizanus: atseit ne aš, šeimininkas, bet boba pasirašė. Be to, galimai viltasi nuginčyti įstojimo teisėtumą. Turbūt ne šiaip sau stengtasi pasirašyti pieštuku.

Nepamirština, kad įsirašymui į kolchozus naudota ir paskata – dalies (50%) nesumokėtų skolų nurašymas (1950-10-01–11-05 47,6 tūkst. ūkių nubraukta 110,7 mln. rub.). Kartais nestojusiems būdavo sufabrikuojamos bylos ir tuo pagrindu išsiunčiami į lagerius. Panašus likimas ištikdavo išdrįsusius pasisakyti prieš kolūkius arba įtarus susirinkimo sužlugdymu.

Poetas M. Martinaitis rašo, kad Raseinių apsk. Paserbenčio ir Palendrių kaimiečiai buvo apgauti, davė jiems pasirašyti neva peticiją už taiką, o iš tikrųjų prašymus į kolchozą. Pasipiktinusiems ir norintiems atsisakyti savo parašų buvo pagrasinta, jog bus griežtai nubausti kaip liaudies kenkėjai ar sabotažninkai. Kitur naudoti kiti apgaulės būdai, pvz., 1949 m. vasarį Butrimonių vlsč. steigiant 4 kolchozus, žmonėms nebuvo paaiškinta, kad jam turės atiduoti arklius, inventorių, sėklas. Pradėjus to reikalauti, kaimiečiai atsisakė paklusti, skundėsi, kad jie prievarta buvo įrašyti į kolchozą.

Daugiavaikės moterys įsirašė į kolchozu, nes buvo įbaugintos, kad antraip joms nebus mokamos pašalpos. Tėvus prikalbindavo stoti į kolchozus jų vaikai, baimindamiesi pašalinimo iš aukštųjų mokyklų, technikumų. 1945-02-15 NKVD kareivių ir stribų sušaudyto bei sudeginto mažo Jociūnų kaimelio (Tverečiaus vlsč.) gyventoja Šimkūnienė padėjo tris kryžiukus ant pareiškimo stoti į kolchozą bijodama prarasti 15-metį sūnų. Už tai jai buvo pažadėta paleisti suimtą jos vaiką.

Negalima nevertinti ir daryto psichologinio spaudimo 446 kolchozų organizavimo grupių narių, kurios buvo sudarytos daugiausia iš komunistų ir komjaunuolių. Iki 1949-07-01 iš miestų nuolatiniam darbui kaime buvo pasiųsta arti 1000 komunistų, per 1 500 komjaunuolių. Į kampaniją buvo įkinkyti net aukštųjų mokyklų dėstytojai. Taigi kaimietį spaudė, mulkino tūkstančiai. Iki 1949 m. vasaros komjaunuolių pastangomis buvę įkurti 643 kolchozai.

Visi šie faktai rodo, kiek netiesos M. Pociaus žodžiuose, kad, trėmimais išgąsdinus, „mažai kas bandė pasipriešinti“ kolchozams. Tie žodžiai įskaudina anos kartos prisikentėjusius žmones, numenkina jų išgyventą tragediją. Į atmintį įsirėžė vienas pasakojimas. Balninkų vlsč. Papiškių k. valstietis Žvinys, po įsirašymo į kolchozą grįžęs į namus, graudžiai apsiverkė ir šeimai pasakė: „Aš jus pardaviau kolchozo vergijai“. Verkiančių buvo tūkstančiai, dar daugiau – pajuodavusiais veidais. Mūsų senas posakis byloja, kad anksčiau taip nutikdavo žemę pardavusiems. O ką kalbėti, kai 1948–1952 m. žemę teko atiduoti tėvynės pavergėjui veltui. Psichologinę traumą stiprino arklių (mylėtų, šukuotų, glostytų) atidavimas į svetimas rankas, tėvų ar savomis rankomis statytų klojimų, svirnų perkėlimas į kolchozo centrą. Vysk. Antanas Vaičius prisimena: „Tėvelis plaukus nuo galvos rovėsi, kai į kolūkį varė, ypač kai atėmė jo mylimus arklius.“ Gelgaudiškio vlsč. Stanaičių k. gyventojas Bajerčius priėjęs prie šulinio atsigerti, sukniubo ir nepakilo iš ligos patalo. Nuotaika buvo kaip per laidotuves. Deja, jos truko per ilgai.

Pirmieji kolchozninkai dar puoselėjo viltį, kad kolchozai neamžini, laikina nelaimė. Antraip nebūtų ženklinę kolchozams atiduodamų ratų, rogių, plūgų, balnų ir kt.; nesistengę išsaugoti savo žemės riboženklių bei ežių. Pastaruoju tikslu vaišindavo traktorininkus. Griebdavosi ir drastiškų veiksmų: guldavo ant ežių prie atvažiuojančius traktorius.

Paaiškėjus, kad gyvenimas kolchozuose nepakeliamas, kilo protestai, anot J. Starkausko, buvo masiškai duodami pareiškimai išstoti. 1950 m. pradžioje Kaišiadorių raj. tokios nuotaikos buvo apėmusios 30 iš 72 kolchozų, 14 jų iširo. Panašūs procesai vyko Daugų, Druskininkų, Eišiškių, Nemenčinės, Trakų, Varėnos, Vilniaus rajonuose. Kolchozų nariai teikė kolektyvius pareiškimus ar susirinkimuose priiminėjo sprendimus dėl tokių ūkių panaikinimo, atsiiminėjo atimtus gyvulius, inventorių, mėgino vėl dirbti individualiai, kai kur apguldavo kolchozų pirmininkus (pvz., Eišiškių raj. 20 moterų apdaužė lazdomis ir pagaliais pirmininką Arpolbiką).

1949 m. Ylakių ir Sedos valsčiuose du kolchozai buvo atsidūrę ties iširimo riba. Už tokius veiksmus buvo sudarinėjamos baudžiamosios bylos, dalies apskričių partijos komitetai reikalavo iš MGB, MVD ir prokuratūros stiprinti kovą su antikolchoziniais „elementais“. Vien 1950 m. pirmajame pusmetyje MGB patraukė baudžiamojon atsakomybėn 95 asmenis, tarp jų 3 kolchozų pirmininkus ir 2 revizijos komisijos pirmininkus. Rietavo vlsč. Vitkelių k. kolchozo pirmininką Joną Narvydą ir du bendrabylius „teisė“ karo tribunolas, visi gavo po 25 m. lagerių. Karo tribunolui buvo perduoti ir 5 Rokiškio apsk. „Gegužės 9“ kolchozo nariai, kaltinti ryšiais su partizanais, šio kolchozo pirmininko, partiečio ir 2 kolchoznikų nužudymu bei valdybos pastato sudeginimu.

Brutaliam, priemonių nesirinkusiam okupaciniam režimui prireikė 4–5 metų kaimo neginkluotam pasipriešinimui palaužti, suvaryti į kolchozus. Net 1952 m. pradžioje Varėnos raj. buvo palaužta ir suvaryta į kolchozus tik 36,7 proc., Druskininkų raj. – 55,2 proc. valstiečių kiemų. Mano galva, tai buvo anos kartos dar vienas žygdarbis vardan asmens laisvės, ūkininkavimo laisvės. Neigti išvardytus akivaizdžius faktus – moksliškai nesąžininga. Tokį elgesį galima traktuoti kaip istorijos klastojimą, „lakavimą“.

Partizanų vadai aukštai vertino valstiečių laikyseną. 1949-06-20 Dainavos apygardos vado L. Baliukevičiaus-Dzūko įsakyme sakoma: „Ūkininkai priešinasi šiai epidemijai (kolchozams – V. T.) visomis jėgomis, rodydami didžiausio atsparumo ir pasiryžimo pavyzdžius (...)“.

Kodėl M. Pociui prireikė pasakėlės „mažai kas bandė priešintis“? Iš šių žodžių logiškai seka, kad  dauguma kaimo žmonių geidė stoti į kolchozus arba jiems nejautė priešiškumo, buvo neutralūs. O tada jau galima partizanų vadus apkaltinti neadekvačiu, per žiauriu elgesiu su kolchozų organizatoriais, jų pirmininkais, žmonių nuomonės nepaisymu. Knygoje tokių ženklų apstu. Partizanų vadai tiksliai suprato kolchozų pragaištingumą. Viename Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (LLKS) vadovybės kreipimesi į gyventojus buvo sakoma: „Nekalbant apie kolektyvinio bado grėsmę ir sunkias pragyvenimo sąlygas, jūs netenkate ne tik tėvų ir senelių įgyto turto, bet ir didžiausio turto – savo asmens laisvės ir iniciatyvos (...), jūs tampate beteisiais baudžiauninkais (...)“. Laisvės kovotojų šventa pareiga buvo padėti kaimui priešintis. Knygoje tikinama, kad „Kaime sovietų valdžios diegiama kolektyvinio ūkininkavimo sistema buvo nuolatinis partizanų taikinys“ (paryškinta cituojant – V. T.). Nederėjo šiurpinti kariška retorika, teisingiau buvo pavartoti žodį „dėmesys“.

Neišsakius nuomonės ar partizanų pareiga buvo stabdyti žemės ūkio sovietizaciją ir taip padėti kaimui priešintis, puolama juos kaltinti, nepateikus faktų daryti apibendrinimus. Štai M. Pocius nurodo, kad 1948 m. spalį Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis-Užpalis uždraudė gyventojams stoti į kolchozus ir perspėjo, jog savo noru ir be pasipriešinimo įstojusieji bus baudžiami mirties bausme. Ir iškart daroma išvada „Šis rūstus perspėjimas buvo vykdomas – pirmieji stojantys (...), aktyviai palaikantys kolektyvizaciją, buvo šaudomi, kartais su visa šeima. Tokie atvejai būdingi visai Lietuvai“. Viena apygarda – dar ne visa Lietuva, jos vado įsakymas galėjo būti taikomas tris mėnesius, nes 1949 m. vasarį įkūrus LLKS, įsigalėjo bendros daug liberalesnės baudžiamosios nuostatos. Verčiau būtų aptaręs L. Baliukevičius požiūrį į mirties bausmes per daug uoliems kolchozų propaguotojams, organizatoriams. Jis tai laikė neišvengiamu dalyku, „nes kitaip gyventojai neturi kuo pasiteisinti „aktyvistams“ savo nestojimo į kolchozus.“ Čia kyla klausimas, kodėl Maskva leido savo statytiniams Lietuvoje 10 mėnesių nevykdyti 1947-05-21 VKP(b) CK nutarimo dėl kolchozų kūrimo. Nepavyko literatūroje rasti paaiškinimo šiuo klausimu. Spėčiau, kad taip elgtasi vengiant suaktyvinti partizanų pasipriešinimą. Tik gerokai nuslopus partizanų jėgoms (1948 m. pavasarį jų beliko 2,3 tūkst.) buvo duota Maskvos komanda vykdyti nutarimą. Vadinasi, partizanų pasipriešinimas, mirties bausmės kolchozų entuziastams, tiksliau – Maskvos komandos vykdytojams padėjo kaimiečiams ilgiau išsaugoti savo ūkius. Už tai sumokėta gyvybėmis. Ne vien aktyvistų. Dažnai vykdant bausmę, o ypač po to sustiprėjus čekistinės kariuomenės siautimui, gyvybėmis mokėjo ir partizanai.

Kur šaudymų visoje šalyje įrodymai?! Jų nėra. Knygoje įvardytos partinio ir sovietinio aktyvo netektys pagal pareigas 1948 m. Tame sąraše nėra nė vieno partizanų nužudyto kolchozo pirmininko ar kolchozninko. Pagal čekistų raštus, 1949 m. žuvo 42 kolchozų pirmininkai ir jų nariai. Tuomet Lietuvoje buvo 41 apskritis, todėl skaičiuotinai išeitų, kad vidutiniškai kiekvienoje apskrityje sušaudyta šiek tiek daugiau, nei po vieną pirmininką kartu paėmus su kolchozninkais.

Už kelių puslapių rūstaujama: „Su kolūkių organizatoriais be gailesčio buvo kovojama visoje Lietuvoje“... ir apsijuokiama parašius, kad Lokio rinktinės partizanai „kolūkių kūrimo iniciatoriams plikai kirpo galvas, sovietų santvarkai palankiems sentikiams skuto barzdas“. Tiesa, „sukrapštė“ ir vieną nužudymo faktą. 1949-05-24 Šiaulių vlsč. partizanai sušaudė Dausiškio pradinės mokyklos vedėją, LSSR AT deputatę P. Jankutę, kuri energingai organizavusi penkis kolchozus. Numanu, kad už žodžio „energingai“ slepiamas smurtavimas.

Kažkodėl M. Pocius nepasinaudojo sovietmečio leidinio „Kruvinos žudikų pėdos“ (V., 1968), informacija, kurio tikslas buvo kompromituoti partizanus. Paaiškėja, kad per visą laiką iki 1957 m. iš penkių pietų Žemaitijos rajonų vieninteliame Šilalės raj. buvo nužudytas (1949 m.) vienas kolchozo organizatorius, Balsių apylinkės deputatas. Jurbarko ir Šilutės rajonuose nušauta po vieną pirmiausia į kolchozą įstojusį valstietį. Daugiau mirties bausmėms buvo nubausta kolchozų pirmininkų: Raseinių raj. – 3, Šilutės raj. – 5, Šilalės raj. – 8, Jurbarko ir Tauragės raj. – po 9, iš viso 34. Ne vieno nužudyto pirmininko šeima nenukentėjo. Žvelgiant iš šalies neatrodo, kad partizanai stipriai trukdė kurti kolchozus. 1949 m., masiško varymo į kolchozus metais, Raseinių raj., nušautas vienas pirmininkas, kiti du – 1955 m. ir 1956 m. Šilutės raj. 4 pirmininkai nužudyti 1951 m. ir vienas – 1952 m. Jurbarko raj. 1949 m. žuvo vienas, 1950 m. – 3, tiek pat – ir 1951 m. Tik Šilalės krašte 1949 m. nužudyti 4 kolchozų vadovai. Ne vienas to Žemaitijos regiono kolchozo pirmininkas susilaukė bausmės ne dėl šių pareigų, ar ne vien dėl jų, o dėl aktyvaus kolaboravimo. Antai  1949-06-29 buvo sušaudytas Tauragės apsk. L. Giros kolchozo pirmininkas Jonas Naujokas už nurodymą čekistams partizanų slėptuvės, dėl to žuvo 6 iš 10 kovotojų ir daržą ravėjusi moteris.* 1949-09-22 likviduotas V. Kudirkos kolchozo (Jurbarko apsk. Skirsnemunės vlč.) pirmininkas Juozas Jakaitis ne už šias pareigas, bet už kėsinimąsi nužudyti kaimyną partizaną Šarūną Petrauską, jį sunkiai sužeidė peiliu. Ne vienas kolchozo vadovas drauge su apylinkių pirmininkais sudarinėjo tremtinių sąrašus, „išlydėdavo į kelionę“. Šilalės apsk. Palokysčio kolchozo vadovas Jonas Stanevičius (nužudytas 1949-09-09) 1940 m. dirbo milicijos skyriaus viršininku, 1941 m. birželį pasitraukė į Rusiją, tarnavo 16-oje divizijoje, priklausė komunistų partijai. Ariogalos apyl. kolchozo „Tarybinis kelias“ pirmininkas Zenonas Mikalauskas (nušautas 1955 m.) karo metais buvo raudonasis banditas, nuo 1943 m. komunistas. Dalis ir kitų nubaustųjų buvo komunistai, deputatai, anksčiau dirbę apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkais. Tarp savanoriškai ir pirmiausiai įstojusių nemažai buvo stribų, atsibastėlių, gyvenusių miesteliuose. Matyt, tokius partizanai priskirdavo prie uolių ir baustinų mirtimi. Kitus vadovus ir pareigūnus 1949 m. pradžios LLKS vadovybės nurodymu partizanai turėjo tik versti atsisakyti pareigų. Ir M. Pocius priverstas pripažinti: „Kolūkių pirmininkai, kurie nespausdavo valstiečių ir likdavo neutralūs, būdavo paliekami ramybėje“.

Nagrinėdami šį klausimą, neturėtume išleisti iš akiračio to, kad kolchozams vadovauti, jiems „kelti“ buvo skiriami vakarykščiai stribai, susikompromitavę aktyvistai. Krivasalyje įsteigto kolchozo pirmininku tapo buvęs Švenčionėlių stribas Boldišas, tikras tironas. Neatsikratė stribiškų įpročių, nuolatos darė kratas, visur ieškojo paslėptų padargų, baudė, terorizavo žmones. Fragmentiškais duomenimis, Šakių raj. vienam kolchozui vadovavo buvęs stribas K. Glikas, Kauno raj. pirmininkavo stribas V. Bengardavičius, Kuršėnų sovchozo pirmininku dirbo stribas P. Maskoliūnas. Ne vieno kolchozo pirmininkais buvo paskirti seni komunistai, apskričių partiniai – sovietiniai pareigūnai. Buvo ir kitokių vadovų: vieni rėmė partizanus, už tai iškeliavo į lagerį, tremtį; kiti laikėsi neutraliai.

Sprendžiant pagal knygą, nėra duomenų kiek per visą laiką Lietuvoje žuvo kolchozų vadovų. Negi KGB raštininkai neturėjo galimybių suskaičiuoti jų? Spėtina, kad to nenorėta daryti. Matyt, netenkino realus skaičius. Taip svarstyti verčia tas faktas, kad vienais metais nužudyti pirmininkai rodomi kartu su brigadininkais, kitais – su kolchozninkais,  trečiais – su pareigūnais. Knygoje nurodyta, kad  1947-10-01–1949-01-15 partizanai mirtimi nubaudė 4 kolchozų pirmininkus ir brigadininkus, 1949 m. – 42 pirmininkus ir kolchozninkus. 1950 m. šių aukų skaičius nežinomas, 1951 m. žuvo 23 pirmininkai, 1952 m. – 9 pirmininkai, jų pavaduotojai ir brigadininkai. Todėl nėra galimybių daryti kokius nors apibendrinimus. Ko gera to ir siekė čekistiniai „metraštininkai“. Žinotina, kad 1950-01-01 Lietuvoje buvo per 6 tūkst. kolchozų pirmininkų.

Baigiamuoju pasakojimo apie kolchozų organizatorių persekiojimą akordu galima laikyti šį M. Pociaus teiginį: „Paskutinę prieš kolūkių administraciją nukreiptą plataus masto akciją (paryškinta cituojant – V. T.) 1951 m. naktį į rugsėjo 1 d. įvykdė Prisikėlimo apygardos dviejų rinktinių būriai. Keturiuose rajonuose buvę sušaudyta 17 kolaboravimu kaltintų žmonių. Bet gi tarp jų tebuvo 1 kolchozo pirmininkas ir 3 brigadininkai. Tuo tenorima dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kaip autorius geba tiksliai reikšti mintis, daryti apibendrinimus. Prabėgšmai pakalbama ir apie partizanų pastangas trukdyti vienkiemių griovimą ir kolchozų gyvenviečių kūrimą. Deklaruojama, kad „Žemaičių apygarda net 1951–1953 m. palyginti efektyviai kovojo su vienkiemių sistemos griovimu“. Nurodo, kad šios ir Kęstučio apygardų vadų buvo įsakyta ginkluotus ar sovietinius pareigūnus, griaunančius pastatus, šaudyti vietoje be teismo, o kolchozų pirmininkus ir propaguotojus, tuo užsiimančius ar agituojančius griauti, perduoti karo lauko teismui, pastatus, medieną deginti. Išsigandau perskaitęs teiginį „Šie įsakymai 1951–1952 m. buvo vykdomi“, nes pamaniau, kad griovėjai buvo šaudomi. Pasirodo, kad taip žiauriai nebuvo elgiamasi, o tik perkeltos sodybos buvo padeginėjamos, o aktyvesni kolūkių pirmininkai jautėsi labai nesaugiai“. Tik pamanyk partizanai nesirūpino pirmininkų komfortabiliomis gyvenimo sąlygomis. Tokie minčių viražai ne viena, ne vienam knygos kritikui pagrįstai kėlė įtarimą, kad ją rašė ne vienas M. Pocius.

Kolchozų tvėrimu pirmiausiai siekta politinių tikslų, kurie aiškiai matomi iš pareiškimų stoti į juose teksto. Jame buvo sakoma, jog savo noru stoju į žemės ūkio artelę (kolchozą), kuri „užtikrintų visišką pergalę prieš buožes, visus darbo žmonių išnaudotojus ir priešus, (...) geresnį kolūkinį gyvenimą“. Užtikrino jei ne badą, tai pusbadį. Bent ten, kur buvo nederlingos žemės. Prie to labai daug prisidėjo plėšikiška kainų politika. Už žemės ūkio produktus mokėjo daug mažiau nei kainavo jų gamyba. Paprastai šis momentas literatūroje išleidžiamas iš dėmesio. Todėl jaunimui, užsieniečiams gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad dėl skurdo kalti tik kolchozai, net jų nariai, tinginiavę, „vogę“ derlių. Savo kailiu patyręs ano meto pusbadį turiu pasakyti, kad, skaitydami 1948 m. kaimyno tremtinio laiškus, rašytus maždaug 1953 m. apie uždarbį už miško kirtimo darbus, kad be problemų prisišienauja karvei šieno, pavydėjome, tėvai dar labiau nuliūsdavo, bet nekomentuodavo. Nebijau, kad tremtiniai gali užmėtyti akmenimis.

Literatūroje lyg tarp kitko tarstelėjama, kad kolchozai buvo pusiau baudžiava. Argi? Nesuvokiame savo tėvų, senelių padėties tragiškumo (iki 1958–1964 m.) gelmės, savo aklumu užgauname juos. Mano išmanymu, daugeliu požiūriu baudžiavos laikais buvo geriau. Tuomet kiekvienas kiemas turėjo atidirbti 5–6 lažines dienas, t. y. vyras su dviem jaučiais arkliais – 3 d. ir pėsčia moteris – 2–3 dienas. Be to, per metus prisidėdavo 10–12 d. vadinamųjų gvoltų (išvežti mėšlą, šienauti, kirsti javus), bet už tą darbą ponas turėjo atlyginti pinigais. Gi kiekvienas kolchozninkas turėjo dirbti 6 dienas per savaitę.

Lažą reikėjo eiti už dvaro skirtą baudžiauninkams žemę. 1900 m. Kauno gubernijoje beveik 78% valstiečių turėjo žemės daugiau nei po 3 dešimtines (3,3 ha), iš jų 72% – 10 ir daugiau dešimtinių. Šiuos duomenis apie turėtą žemę reiktų maždaug 10% sumažinti, nes apie tiek jos prisipirko po baudžiaviniais laikais. Kaip žinoma, kolchozninkais buvo gavę vos po 0,6 ha. Baudžiauninkams įstatymais buvo priskirtos gamyklos, miškas. Kolchozninkai tokių servitutų neturėjo. Dvarininkai (pvz., Riomeris) reikalavo, kad kiekvienas valstiečio kiemas turėtų ne mažiau kaip 2 darbinius jaučius, 3 arklius, po dvi karves, avis ir veislines kiaules. Raudonieji dvarininkai elgėsi priešingai: draudė laikyti arklius, leido laikyti vieną karvę (kartais ir prieauglį). Ir tai vienai karvei šerti, ganyti nebuvo nei šieno, nei ganyklos. Vasarą ežere pjaudavome nendris ir jomis šerdavome. Landžiojome paežerėmis, po raistus, kad prisišienautume nors viksvų, asiūklių.  Bet tokių buvome ne mes vieni. Nebuvo šiaudų stogams taisyti, kuo kraikti tvartą. Teko stogus lopyti nendrėms, kraikui naudoti samanas, viržius. Pabandyk tokį mėšlą išmėžti! Duonos, važiuok į rajono centrą, ten keletą valandų išstovėjęs „supresuotas“, gausi kepalą kitą. Duona šlapia, rūgšti, o kai nėra mėsos ir neskalsi. Labai pamažėle padėtis ėmė taisytis, kai visų tėvas „iškerzino“ iš šio pasaulio, o mes tapome našlaičiais. Kolchozninkai, lyginant su baudžiauninkais, turėjo vieną privilegiją – negalėjo būti baudžiami fizinėmis bausmėmis. Taigi tik hermaneutiškai žvelgiant galima teisingai suprasti, ką atnešė kolchozai, ir įvertinti jų steigėjų, vadovų bei partizanų veiksmus.

Sutiktina su Kęstučio Girniaus senokai padaryta išvada, kad kolchozų steigimo įkarštyje partizanai elgėsi santūriai. Sprendžiant pagal mūsų krašto patirtį, ir reti kolchozų pirmininkų nubaudimo mirtimi atvejai turėjo stiprų profilaktinį poveikį. Nors apylinkėse nebuvo nužudytas nė vienas kolchozo vadovas ar kitas pareigūnas, žinios, kalbos apie nubaustuosius pasiekdavo nuošaliausius kaimus, vertė paisyti partizanų nusistatymo bausti kolchozų steigėjus, vadovus. Pirmojo mūsų apylinkėse kolchozo (jam priklausė Kiauneliškio, Pakiaunio, Stirninės kaimų gyventojai) nariai pirmininku išsirinko keistuolį, krivasaliečiai – ramų, ryšius su partizanais palaikiusį žmogų. Manyta, kad tokie partizanams neužklius, bus priimtini ir valdžiai.
Tomo Lukšio nuotr.


* Informacija apie kaltinimus kolchozų vadovams surinkta iš skelbtų prisiminimų, lokalinių monografijų ir kitų leidinių.