Vasario 16-ios Akto signataro Jono Vailokaičio 125-ųjų gimimo metinių proga
išleista dr. VLADO TERLECKO knyga

Jonas Vailokaitis. Gyvenimo ir veiklos bruožai

Daug nusipelnęs, labiausiai apšmeižtas signataras J.Vailokaitis

Jonas Vailokaitis (1886–1944)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vailokaitis gimė 1886 m. birželio 25 d. Pikžirnių kaime (dab. Šakių r.), valstiečių šeimoje. Savarankiškai pasirengęs, išlaikė gimnazijos baigimo egzaminus, įstojo į Peterburgo prekybos ir pramonės institutą. Jį baigęs, 1908 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo Marijampolėje veikusioje ūkio draugijoje „Žagrė“, kuri konsultavo žemdirbius, pardavinėjo trąšas ir padargus, skatino žemės ūkio kultūros kėlimą. 1912 m. Jonas Vailokaitis kartu su vyresniuoju broliu kunigu Juozu Kaune įkūrė „Brolių Vailokaičių bendrovę“, supirkdavusią ir vėliau lietuviams parduodavusią žemę ir sodybas.

Pirmojo pasaulinio karo metais Jonas Vailokaitis persikėlė į Vilnių. Dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. Dėl lietuviškos visuomeninės veiklos vokiečių okupacinė valdžia J. Vailokaitį kurį laiką kalino, vėliau perdavė griežtai policijos priežiūrai. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. jis dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Siekdamas, kad būtų užtikrintas valstybės ekonominis savarankiškumas, signataras Taryboje rengė šalies ūkio sanklodos projektus. 1920 m. kaip Lietuvos ūkininkų sąjungos narys J. Vailokaitis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą.

1919 m. signataras kartu su broliu Juozu įsteigė Lietuvos ūkio banką. Šio didžiausio Lietuvoje komercinio banko skyriai greit ėmė veikti beveik visose šalies apskrityse. Bankas teikė kreditus, dalyvavo kuriant lietuviškas pramonės įmones bei kooperatyvus. Įgiję metalo gaminių fabriką, broliai jį reorganizavo į akcinę bendrovę „Metalas“, 1937 m. J. Vailokaitis tapo šios bendrovės pirmininku. Įmonė gamino žemės ūkio mašinas, padargus ir buities daiktus.

1923 m. broliai Vailokaičiai Kaune įsteigė plytų ir čerpių gamybos bendrovę „Palemonas“. Tais pačiais metais įkūrė maisto produktų eksporto akcinę bendrovę „Maistas“, dalyvavo steigiant žemės ūkio kooperatyvų bendrovę „Lietūkis“. Broliams priklausė tekstilės importo ir eksporto įmonė „Urmas“. 1925 m. signataras buvo išrinktas į Lietuvos banko tarybą. Jo kartu su broliu įkurtos ir valdomos įmonės turėjo nemenką įtaką Lietuvos žemės ūkio, pramonės bei prekybos plėtrai, finansų raidai. Gausią pelno dalį signataras – vienas turtingiausių Lietuvos žmonių – skirdavo labdarai: rėmė lietuviškas kultūrines, socialines bei švietimo draugijas, aukštųjų mokyklų studentus. Kaune, Aleksote, turėtą žemės sklypą Vailokaičiai padovanojo Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos ir chemijos instituto rūmams statyti.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, J. Vailokaitis su šeima emigravo į Vokietiją. Kurį laiką gyveno Berlyne, vėliau persikėlė į Harco kalnų papėdėje esantį Blankenburgo miestą. Neatitolo nuo Vokietijos lietuvių visuomeninės veiklos – buvo vienas iš Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjų. Signataras mirė 1944 m. gruodžio 16 d., buvo palaidotas Blankenburge. 2007 m. Jono Vailokaičio palaikai buvo sugrąžinti į Lietuvą, jis palaidotas Paštuvos (Kauno r.) kapinėse.

Jonas Vailokaitis: Svarbiausios gyvenimo datos

1886 m. birželio 25 d. Jonas Vailokaitis gimė Pikžirnių kaime, Sintautų valsčiuje, Šakių apskrityje.

1908 m. baigė studijas Peterburgo prekybos ir pramonės institute.

1910 m. pradėjo dirbti Marijampolėje veikusioje Lietuvių krikščionių ūkio draugijoje „Žagrė" buhalteriu.

1912 m. kartu su broliu kun. Juozu Vailokaičiu Kaune įkūrė Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonės draugiją, supirkdavusią ir lie­tuviams parduodavusią parceliuojamų dvarų žemę. Draugija veikė iki 1920 m. vidurio.

Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo maisto sekcijos narys.

1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo
išrinktas į Lietuvos Tarybą.

Nuo 1917 m. rugsėjo mėn. dirbo Lietuvos Tarybos amnestijos, darbo są­lygų reglamentavimo, memorandumo Vokietijai dėl rekvizicijų panaikinimo parengimo, prekybos ir pramonės komisijose, vadovavo finansų ir amnestijos komisijoms.

1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1919 m. sausio mėn. vedė Aleksandrą Jurašaitytę.

1919 m. vasario 16 d. kartu su Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku, Pijumi Grajausku įsteigė Lietuvos ūkio banką, dirbo jo valdybos pirmininku.

1919 m. liepos 23 d. vadovavo Sovietų Rusijos kalėjimuose kalintų lietuvių veikėjų iškeitimui į Kaune kalintus bolševikus.

1919 m. gruodžio 28-29 d. pirmajame Ūkininkų sąjungos atstovų suva­
žiavime buvo išrinktas į revizijos komisiją, vėliau į centrinę valdybą.

1920 m. kaip Lietuvos ūkininkų sąjungos narys buvo išrinktas į Steigiamąjį
Seimą, vadovavo Seimo biudžeto ir finansų komisijai.

1922-1923 m. broliai Vailokaičiai įsteigė plytų ir čerpių gamybos bendrovę „Palemonas", akcinę bendrovę „Maistas".

1922-1926, 1928-1929 m. - Lietuvos banko tarybos vicepirmininkas, 1926-1928 m. narys.

1925-1940 m. - Prekybos ir pramonės rūmų narys.

1940 m. liepos 3 d. pasitraukė į Vokietiją.

1944 m. gruodžio 16 d. Jonas Vailokaitis mirė Blankenburge, Vokietijoje.

Jono Vailokaičio testamentinis laiškas šeimai

Mano mieli Vaikai!

Aš jau rengiuosi baigti šio pasaulio vargelius. Amžinybėn žiūriu ramiai, su tikėjimu ir vilčia. Prieš išeidamas iš šio pasaulio aš labai norėčiau Jus visus karštai išbučiuoti, pasidžiaugti, kad sveiki ir išmintingi išaugote ir kruopščiu darbu padėsite gyventi savo Tautai ir visai Žmonijai. Jei nori žmogus bent kiek šioje žemėje laimės rasti, tai gyvenimą reikia grįsti nuolatiniu darbu, o ypač artimo meile. Visi žmonės esame lygūs. Vienas kitam su meile padėkime – gyvenimas bus turiningesnis ir lengvesnis. Kad ugdytum savyje žmonių meilę, tai kiekvieną žmogų paskirai ir visą žmoniją reikia stengtis vertinti iš geresnės pusės. Ką mes matome dabartiniu metu – neapykantos ir keršto nuvertintą žmogų.

Man mirus prašau Tavęs, mano miela gyvenimo drauge Aleksandra, ir Jūsų, mano mylimi vaikai, nelaukiant geresnių laikų, ant mano kapo pastatydinti paminklėlį su įrašu iš kasdieninės mūsų maldos: „Tėve mūsų, kurs esi danguje, atleisk mums mūsų kaltes...“

Jei būčiau palaidotas ne mieloje mano Tėvynėje Lietuvoje, bet svetimam krašte, tai ant kapo užrašą galima padėti dviem kalbom: mano gimtąja lietuvių kalba ir kalba tos šalies, kuri mane, didžios nelaimės prispaustą, priglaudė.

Laikams aprimus norėčiau, kad mano kūno palaikai būtų parvežti mano mielon Tėvynėn Lietuvon, kur ir žemelė, ir berželis svyruonėlis, ir žilvitėlis vis mieliau kvepi nei svetur.

Jūsų vyras ir Tėvas Jonas

Gottingen
Gegužės mėn. 17 d. 1944.

Pastaba. Signataras mirė 1944 m. gruodžio 16 d. 2007 m. rugpjūčio 18 d. Jono Vailokaičio palaikai perlaidoti Paštuvos kapinėse.