Vladas Terleckas
ekonomistas, politinis bei visuomenės veikėjas,
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras

 

Mitai apie Justą Paleckį

 

 




Įžanga

Stipriai nupudruotą šio veikėjo portretą nutapė Stasys Lipskis knygoje „Amžiaus audrų paviliotas“ (2010 m.). Sovietmečiu jis įsiminė kaip nuobodžių, ideologinėmis klišėmis perkrautų literatūros kritikos straipsnių autorius. Išleido knygas apie Joną Šimkų ir Kostą Korsaką. Tai irgi kai ką pasako. Aptariamą knygą rašyti pastabomis padėjo J. Paleckio sūnus, istorikas L. Truska ir žurnalistas D. Šniukas. Ypač jaučiama stipri pirmojo sugestija.

 Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio bus skiriamas mitų kūrimo technologijoms – faktų  selekcijai ir neparankių nutylėjimui, istorinio konteksto ignoravimui – atskleisti. Knygoje beveik nesiremiama jos personažo gausiais tekstais. Todėl J. Paleckis kalba S. Lipskio žodžiais, o ne priešingai.

 

Tinginystės heroizavimas
 

J. Paleckis yra prisipažinęs, kad pradžios mokykloje „Ypatingu uolumu nepasižymėjau, prie vadovėlių trūnyti nemėgau (...)“. Gimnazijoje „pasidariau dar smarkesnis padauža, į kiekvieną pašaipą atsakinėdavau kumščiais (...), elgiausi vis prasčiau ir prasčiau“.1 Kiekvieną dieną į jo dienoraštį buvo įrašomos pastabos apie blogą elgesį. Galiausiai gimnazijos inspektorius pareikalavo atsivesti tėvą. To pasakyti tėvams neišdrįso, jiems pareiškė, kad toliau nesimokys. S. Lipskis žavisi: „Daugiau nebesimokysiu, – su nepalenkiamu ryžtu savąjį verdiktą ištaria jaunasis maištininkas“ (p. 19*). Ar tuo neimplikuojama mintis apie J. Paleckį, kaip gimusį revoliucionieriumi? Gal „maištininką“ būtų apraminęs tėvo diržas. Gimnazijoje (Rygos Nikolajaus) jis ištvėrė vos porą mėnesių. Daugelis anuomet besimokiusių Lietuvos kaimo vaikų patyrė nemažesnes kitataučių mokytojų, valdininkų, pirklių ir kitų miestiečių sūnų patyčias, žeminimą. Visa tai pakėlė vardan mokslo žinių, šviesesnio gyvenimo. Jie parodė tvirtą valią, darbštumą, jautė pareigą ir atsakomybę tėvams. To niekaip nepasakysi apie J. Paleckį.

Jis tikino, kad „Nuo pat mažens tėvas ugdė manyje darbštumą ir stengėsi pratinti prie amato“.2 Deja, tėvui nepavyko. Tiesa, J. Paleckis rašė: „Jam (tėvui – V. T.) jau sergant, dirbau visus namų ūkio ir remonto darbus“. Šiuos žodžius pakartoja S. Lipskis. Toliau pasakojama prajuokinusi ilgamečio namo remonto istorija. Dar esant gyvam tėvui (mirė 1912 m.), sūnus padėjo dervuoti tolį ir juo dengti stogą. Pagal knygos tekstą, tą patį darbą J. Paleckis dirbo ir 1912 m., ir 1918 m. pabaigoje ar 1919 m. pradžioje. Išeitų, jog tėvas kalvis turėjo Rygoje didžiulius namus, arba su sūnumi buvo prasti stogdengiai. S. Lipskis nutylėjo svarbų J. Paleckio prisipažinimą: „Su laiku ėmiau bodėtis įkyriu ir nelengvu darbu“3 (remonto – V. T.). Nepanašu į darbštumą, charakterio pastovumą. Pagal jo prisiminimus, 1915 m. vasarą pradėjęs dirbti samdomą darbą, trumpai dirbo spaustuvės juodadarbiu ir pasiuntinuku. Po to sekė ilga pertrauka, po 1917 m. Vasario revoliucijos tarnavo raštininku kariniame hidrotechnikos dalinyje. 1917 m. rugpjūtyje vokiečiams užėmus Rygą, buvo paimtas priverstiniams darbams. Ką veikė iki tol? „Taisė“ stogą, lakstė po įvairius sambūrius, buvo priimtas statistu lietuvių vaidintojų, skaitinėjo knygas, trankėsi po miestą, kažkodėl buvo pamėgęs vaikštinėti Jelgavos plentu. Žodžiu, ir vėl nieko rimtesnio, pastovesnio.

Tik būsimos žmonos mygiamas 21 metų bernas vėl pradeda mokytis, šįkart vakarinėje gimnazijoje eksternu. S. Lipskis nutyli šią mokymosi formą. Gal baiminasi mesti šešėlį knygos herojui. Tuo laiku J. Paleckis dirbo Lietuvos karo misijoje vertėju, mokėsi lietuvių mokytojų kursuose, juos baigė, 1922–1924 m. dirbo „Rygos balso“ redakcijoje, 1921–1926 m. mokytojavo Rygos lietuvių pradžios mokykloje. Anuomet paplitusi daugiadarbystė trukdė siekti gilesnių žinių, aukštesnės kvalifikacijos.

1924 m. baigė gimnaziją, nors per algebros egzaminą neišsprendė nė vieno uždavinio. 1926 m. rudenį įstojo į Kauno universitetą, kuriame studijavęs dvejus metus. Anot S. Lipskio, „Pirmaisiais mėnesiais J. Paleckis uoliai lanko (...) auditorijas“ (p. 109). Mažoka stropumo.

 

Apie J. Paleckio savanorystę
 

Nepasitikėjimą autoriaus nešališkumu sustiprina suregstas pasakojimas apie J. Paleckio tapsmą Lietuvos kariuomenės savanoriu, „pataisius“ pastarojo tekstą prisiminimuose. Juose rašoma: „(...) buvo paskelbtas šaukimas į kariuomenę gimusių kaip aš 1899 m. Pasiuntinybėje (Lietuvos Rygoje – V. T.) susitikau su karo atstovu kpt. L. Natkevičiumi (...), jis pasiūlė savo sekretoriaus vertėjo vietą, kuri atitiko karinę prievolę“.4 S. Lipskis „taiso“ J. Paleckį: „Kartu paskelbtas šaukimas į kariuomenę. Dabar Lietuva kviečia lietuvių jaunimą užsirašyti savanoriais (...). J. Paleckis užsirašo pasiuntinybėje savanoriu, gauna karinę uniformą, bet Natkevičius nenori paleisti iš akiračio“ neva žinomo žurnalisto, priima dirbti sekretoriumi vertėju (p. 30). Savo versiją S.Lipskis motyvuoja šitaip: esą dėl sovietmečiu neigiamo požiūrio į Lietuvos savanorius J. Paleckis nutylėjo šį faktą. Be to, kaip įrodymas knygoje įdėta vieno J. Paleckio nuotrauka su užrašu „Savanorio uniforma. 1920 m.“ ir grupinė su tarnautojais kariškomis uniformomis. Ar S. Lipskis nežino savanorių istorijos ar tikisi, kad kiti jos nežino, todėl nesunkiai patikės. Lietuvos vyrai buvo pakviesti savo noru eiti ginti Tėvynės 1918-12-29 Ministro Pirmininko M. S. Šleževičiaus ir krašto apsaugos ministro M. Velykio pasirašytu kreipimusi. 1919-02-13 buvo paskelbta 1897–1898 m., tų pačių metų lapkritį – 1898–1900 m. gimimo vyrų šaukimas į kariuomenę. Taigi J. Paleckiui, gimusiam 1899 m., buvo privaloma karinė tarnyba, todėl jis negalėjo turėti savanorio statuso. Iš kur S. Lipskis ištraukė savanorių uniformą? Pirmieji savanoriai dėvėjo savo drabužiais, gaudavo tik uniforminę kepurę ir diržą. 1919 m. tiek savanorių, tiek šauktinių kariuomenė dėvėjo vienodą uniformą. Veikiausiai autoriaus fantazijos vaisius deklaracija: „Vėliau J. Paleckis atsisakė savojo sklypo“ (p. 30). Manding tai aliuzija į šiuos laikus, siekis parodyti, koks šis herojus buvo nesavanaudiškas pasišventėlis Lietuvai. Ir dar. Iš kur ištraukta, kad jau 1919 m. J. Paleckis buvo žinomas žurnalistas. Mano žiniomis, tais metais tik paskelbė pirmus rašinius. Keista knygos struktūra: vos ne pusė autorinio teksto skirta J. Paleckio žurnalistinei veiklai ir iki 1940 m. išleistų knygų turinio platiems atpasakojimams. Bet žurnalistinis darbas buvo jo pagrindinė profesinė veikla tik iki okupacijos. Ir tai su išlyga. Daug ilgiau jis dirbo marionetinės administracijos aparate. Tuomet propagandinių rašinių kurpimas buvo papildomas užsiėmimas. Susidaro įspūdis, kad neproporcingai dideliu dėmesiu žurnalistikai bandoma apeiti kolaboravimo temą.

 

Apie žurnalistiką ir bestselerius
 

Knygoje J. Paleckis pristatomas kaip gabus, novatoriškas, darbštus ir produktyvus žurnalistas (p. 31, 41). S. Lipskis gerokai persūdė, išcenzūravo savo herojų, kuris nesigėdino prisipažinti: „Būdamas iš esmės savamokslis (...) tapau ir savamoksliu žurnalistu, redaktoriumi, net rašytoju ir poetu“.5 Labai neigiamai ir negailestingai apie J. Paleckį žurnalistą atsiliepė jo buvęs bendražygis veiksmuose prieš Lietuvą Vincas Krėvė: „(...) pažinojau kaip negabų žurnalistą, mažai protingą ir labai netaktingą (...) neaukštos inteligentijos asmenybę(...)“.6 K. Škirpai J. Paleckis – bohemos žurnalistas.7 Žurnalistas V. Vasiliauskas rašo su pasidygėjimu: „J. Paleckiui žurnalistika tebuvo priedanga ir priemonė kitiems tikslams pasiekti, todėl galima laikyti žurnalistu civiliais drabužiai Nr. 1 (aliuzija į NKGB agentus – V. T.), nes jis tik apsimetė žurnalistu ir rašytoju.“8

Beliaupsindamas žurnalo „Naujas žodis“ naujumą, S. Lipskis prasilenkia su tiesa, kai tvirtina, kad tai buvo pirmas iliustruotas lietuviškas žurnalas (p. 41). Tokio pobūdžio žurnalas („Atspindžiai“, nuo 1923 m. „Krivulė“) leistas nuo 1920 m. Žlugus „Krivulei“, „Naujas žodis“ liko vienintelis iliustruotas žurnalas.9 „Naujo žodžio“ panaudota naujovė – lietuviškų anekdotų spausdinimas, kaip jaukas paprasto skaitalo mėgėjams. Tai nerodytų, kad J. Paleckiui „svarbiausia buvo leidinio turinys (...), žurnalistiniai atradimai“ (p. 51).

Abejotinas S. Lipskio tvirtinimas apie šio žurnalo ir kitų J. Paleckio periodinių leidinių populiarumą. Mat anot kvalifikuoto Lietuvos spaudos istorijos tyrinėtojo L. Gudaičio, to meto periodikos yda buvusi nuobodumas. Jis cituoja šmaikštų K. Jasiukaičio vertinimą: „Laikraštis sausas kaip džiovininkė karvė, nuobodus kaip sendavatkė“.10 Pelnyti populiarumą ir uždirbti daugiau pajamų negalėjo padėti spausdinti J. Paleckio „albuminiai“ eilėraščiai ar prozos brėžinėliai. Net jo bičiulei M. Meškauskienei nedarė įspūdžio „Laiko“ publikacijos: „(...) Paleckis vis tebepilstė vandenėlį liberaliniame dienraštyje (...)“.11

Matyt, teisus V. Vasiliauskas, teigdamas, kad J. Paleckio „žurnaliūkščiai“ „Naujas žodis“, „Laiko žodis“, „Mūsų jaunimas“ nuodijo ištisos kartos sąmonę (...)“,12 skleidė kultūrbolševizmą.

S. Lipskis išgiria iki 1940 m. išleistas šio veikėjo knygas, neproporcingai plačiai atpasakoja jų turinį. „SSSR mūsų akimis“ ir „Paskutinis caras“ vadina bestseleriais, o pastarąją – ir kapitaliniu veikalu. Nesivarginama pasakyti pagal kokius kriterijus – meniškumo, informatyvumo, objektyvumo – taip aukštai vertina. Ar kartais tuo potekstėje neįtaigojama mintis, kad šie rašiniai lygintini su „Altorių šešėliais“, „Aukštųjų Šimonių likimais“. „SSSR mūsų akimis“ galėjo dominti daugelį žmonių, anksčiau gyvenusių, dirbusių Rusijoje, prisiklausiusių įvairiausių kalbų, gandų apie gyvenimą toje uždaroje, paslaptingoje valstybėje. Teisingai rašė poetė Pranė Orintaitė: „Toks sovietų uždarumas, lyg vengimas viešų akių ir dienos šviesos – savaime kursto keistą baugumą... O sykiu ir smalsu (...)“.13 Turbūt ne vienas tikėjosi iš pirmų lūpų sužinoti tiesą. Deja, besidomintys brošiūroje randa daug sovietų propagandos kartotų štampų, nieko nesužinojo apie terorą, gulagus, kolektyvizacijos siaubą. Už tai V. Vasiliauskas šią knygą vadina meluojančios žurnalistikos klasika. A. Lukšas mano, kad ja J. Paleckis atsidėkojo sovietams už jų suorganizuotą (galbūt ir finansuotą) kelionę į SSSR.14 Kažin. Greičiau tai buvo sovietų projektas. Taip manyti verčia kai kurios ištarmės. J. Paleckis rašė, kad pasirodžius „SSSR mūsų akimis“, „SSSR atstovas Karskis pakvietė pietų, dėkojo, įtraukė į Lietuvos žurnalistų delegaciją kelionei į SSSR“.15 Paskutiniais sovietmečio laikais komunistų funkcionierius F. Bieliauskas pažymėjo, kad „(...) mes, darbininkai komunistai, plačiai panaudojome knygą (...) pasakodami apie Tarybų šalį“.16

Baigiant šneką, norisi paklausti – kodėl nebuvo išleista šio „šedevro“ antroji dalis. Pagal S. Lipskį, tai padaryti sutrukdė užgriuvusi darbų lavina (p. 101). Deja, nesiteikė jų įvardyti. „Paskutinis caras“ pritemptas prie kapitalinių veikalų. Tam reikalingas geras išsilavinimas, istoriko kvalifikacija. Kaip pamename, tuo J. Paleckis nesigyrė. Į akis krenta jo knygų tematika – iš esmės Rusijos istorija. Nesakau, kad anuomet nereikėjo populiarios istorinio žanro literatūros. Bet tikri patriotai rašė apie Lietuvą, jos kovas, didžiuosius kunigaikščius ir pan.

Kitokią taktiką S. Lipskis pasirinko sovietiniai laikais užderėjusios J. Paleckio rašytinės „produkcijos“ atžvilgiu. Apie kai kuriuos leidinius („Sovietskaja Litva“, „Dviejuose pasauliuose“, „Mintys apie vyresnįjį brolį“) tarstelėjama lakoniškai, o brošiūros daug pasakančiais pavadinimais („Po Stalino konstitucijos saule“, „Laimingiausia diena Lietuvai“ (aneksijos – V. T.), „Kelias į Lietuvą atviras“) iš viso neminimos. Suprantama kodėl. Jose išdėstytos mintys niekaip netelpa į S. Lipskio konstruktą „J. Paleckis – patriotas, humanistas“. Labai sugadintų šviesią biografiją.

 

Nutylėtas svarbiausias J. Paleckio biografijos faktas
 

Prieš daugiau nei 10 metų istorikas Zenonas Butkus dokumentiškai įrodė, kad nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigos J. Paleckis palaikė artimus ryšius su sovietine pasiuntinybe Kaune, teikė jai vertingą operatyvinę informaciją, nuo 1930 m. sovietai jį vadino tiesiog patikimu, išbandytu ir patikrintu informatoriumi.17 Šis faktas plačiai paplitęs žiniasklaidoje, regis, niekieno nebuvo paneigtas, ginčijamas. Todėl knygos autoriui negalėtų būti jis nežinomas, nelengva jį ir nuslėpti.

Anot Z. Butkaus, sovietai savo ruožtu aprūpindavo J. Paleckį informacija, kad galėtų nukonkuruoti kitus žurnalistus. Tiksliau būtų vartoti žodį „dezinformacija“. Sovietų slaptosios tarnybos visais būdais siekė sukompromituoti valdžioje buvusius krikščionis demokratus, kuriuos Kremlius laikė pogrindine kliūtimi įsitvirtinti Lietuvoje. Jos opozicinei spaudai buvo parūpinami šokiruojantys prasimanymai, pvz., apie įtakingų Vailokaičių parsidavimą... ir Lenkijai, ir Prancūzijai, ir JAV. J. Paleckis rašė: „gerai informuotas žurnalistas Žoferis pasakoja, kad artimiausiu laiku Seime vėl bus sensacingų naujienų apie krikdemų finansų ministro P. Karvelio operacijas (...)“.18

Kas tas mįslingas Žoferis? Veikiausiai  sovietų agentas. Deja, dezinformaciją mielai spausdino opozicijos spauda. Kodėl J. Paleckis sulaužė duotą Lietuvai kario priesaiką ir parsidavė Sovietų Sąjungos tarnyboms? A. Lukšas spėja, kad J. Paleckis jautė pagiežą savo asmeniniams „skriaudėjams“ (jį atleidusiems iš Eltos direktorių), vis stiprėjusią antipatiją valdžiai, kuri pamažu peraugusi į priešiškumą valstybei ir atvedusi į jos priešų gretas.19 Į jas vedė ir charakterio bruožai. Ne vienas autorius yra nurodęs, kad J. Paleckis buvo garbėtroška, žmogus be principų, bohemiško gyvenimo mėgėjas. Jį pažinojęs K. Škirpa pažymi: „(...) buvo aiškus alkoholio belaisvis“ ir pasakoja savo bičiulio liudijimą, kad J. Paleckis kone nuolatos skolindavosi, bet beveik niekada skolų negrąžindavo, „nes jam nesisekė uždirbti lėšų ir, be to, uždirbtus litus greitai išleisdavo degtinės buteliukams“.20 Ir S. Lipskis ne kartą užsimena, kad iš žurnalistinės veiklos buvę sunku išgyventi (p. 100). Jis puldinėjo leisti, redaguoti periodinius leidinius, bet iš jų būta naudos kaip iš ožio. Geras jo pažįstamas Julius Būtėnas rašė: „J. Paleckis, leisdamas „Naują žodį“ neturėjo pelno“.21

 

J. Paleckiui verktinai reikėjo „sponsoriaus“ ir jis atsirado. Jis tarnavo svetimiesiems, parsidavė jiems kūnu ir siela. Anot J. Būtėno,  J. Paleckis domėdavosi kiekvienu.22 Tikras agento bruožas  „apuostyti“ kiekvieną sutiktąjį. Sovietmečiu jis gyrėsi: „Kalba Maskva“ – tie žodžiai skambėdavo mūsų bute. Įpratome klausytis „Paskutinių žinių“. Artimos ir savo pasidarė tarybinės dainos, kurias dainuodavo ir vaikai“.23 To nerasime odėje apie J. Paleckį, nes antraip nieko neliktų iš S. Lipskio tezių „Bet jam ne svetimi ir tautiniai, patriotiniai motyvai. Brangi Tėvynė, laisva Lietuva – tai kertiniai J. Paleckio ideologijos metmenys (...)“ (p. 150). Tai kodėl per vaišes sovietų pasiuntinybėje traukdavo sovietines dainas „Široka strana moja rodnaja“, „Tri tankista, tri vesiolich druga“? Literatūroje minima, kad per vaišes pasiuntinybėje pasiekęs tam tikrą kondiciją informatorius mėgdavęs šokti „kazačioką“ apsikabinęs fotelį.24 Ar ne pajaciška?!

J. Paleckis pasitarnavo sovietams ne vien teikdamas jiems svarbią informaciją, bet ir propaguodamas sovietinį „rojų“. Ne šiaip sau istorikas M. Tamošaitis pabrėžia, kad „L. Gira, J. Paleckis, P. Pakarklis, J. Šimkus, P. Cvirka ir kiti (...) buvo taip susižavėję kelionėmis į Sovietiją, kad propagandos lygiu kartais lenkė komunistus“.25 Jis padėjo dezorientuoti kai kuriuos kultūros žmones, dalį jų įtraukė į SSSR simpatikų gretas, priartėti prie jaunųjų kairiųjų. Kaip žinoma, nė viena Lietuvos partija nenorėjo turėti jokių reikalų su „palėpininkų“ komunistų sekta, jų spauda mažai kam buvo žinoma ir įdomi. Todėl Maskvai, jos „penktajai kolonai“ Lietuvoje buvo reikalingas viešai veikiantis šiek tiek žinomas (daugiau išsišokimais), liberalus ar juo apsimetantis asmuo. Matyt, šiam vaidmeniui labiausiai tiko J. Paleckis, įtakojamas ir prižiūrimas A. Guzevičiaus ir M. Meškauskienės. Jam talkinant Maskva realizavo Lietuvoje kitus projektus – suburti vadinamąjį liaudies frontą, suorganizuoti padėkos sovietams už Vilniaus krašto grąžinimą provokaciją.

Už tai pasitaisė J. Paleckio materialinė padėtis. Z. Butkus rašė, kad sovietai kažkiek finansiškai rėmė J. Paleckio spaudą. Esama požymių, kad ją visiškai finansavo. J. Būtėnas rašė: „Butas (Parodos g.) buvo brangus, todėl vieną kambarį (...) nuomojo studentei“.26 Negi didelė šeima iš žurnalisto honorarų galėjo įsigyti tokį butą, jį išlaikyti. Maža to, J. Paleckis buvo „Naujo žodžio“ leidyklos bendrovės dalininkas, 1938 m. jis su keliais bičiuliais žmonos vardu įkūrė leidyklą „Skaitytojas“ (p. 63). Svarbu, kad „Naujo žodžio“ bendrovė ir redakcija buvo įsikėlusi į didžiulius namus Kauno centre. Patikėjus S. Lipskio žodžiai, kad J. Paleckis buvo pagrindinis šios bendrovės vykdytojas, išeitų, jog jis turėjo būti ir didžiausias dalininkas (akcininkas). Iš kur visa tam pinigai? S. Dovydėnas yra nurodęs, kad L. Gira už savo poezijos rinkinį rusų kalba iš Maskvos gavo 36 tūkst. rb. P. Cvirka už „Žemės maitintojos“ dvi laidas – 100 tūkst. rb. honoraro.27 Tikėtina, kad J. Paleckiui taip pat galėjo būti atsilyginta už knygą „SSSR mūsų akimis“.

J. Paleckio tapsmas sovietų informatoriumi buvo lemtingas lūžis jo biografijoje, nulėmęs vėlesnį jo gyvenimą, karjerą. Šio fakto nutylėjimas S. Lipskio knygoje padaro J. Paleckio biografiją (ypač nuo 1940 m. vasaros) spekuliatyvia, arba sovietine versija, pagal šių laikų madą nuspalvintą tautinėmis spalvomis.

 

J. Paleckio paskyrimo premjeru ir išprotėjimo legendos
 

S. Lipskio vertybines nuostatas galėtų rodyti tai, kad skyrelį apie pirmuosius sovietinės okupacijos mėnesius kaip sinoptikas vadina „Karšta vasara“. Manding karšta buvo dėl užtekėjusios Stalino saulės.

Savaip S. Lipskis išdėstė J. Paleckio paskyrimo premjeru istoriją. Esą N. Pozdniakovas bakstelėjo pirštu į kandidatų į šį postą sąraše įrašytą J. Paleckio pavardę, nes jį žavėjusios šio pretendento emocionalios kalbos (p. 144). Kas autoriui, nuslėpusiam ilgamečius herojaus nuopelnus Sovietijai, belieka. Deja, ne ką įtikinamesnio sugalvojo ir M. Tamošaitis. Jis spėlioja: „Itin palankus Sovietijos vertinimas (knygoje „SSSR mūsų akimis“ – V. T.), matyt, lėmė ir tai, kad Paleckis buvo įtrauktas į 1940 m. Liaudies vyriausybę“.28 Glumina. Juk istorikas žino ir nekvestionuoja Z. Butkaus išaiškinto J. Paleckio ilgametės tarnystės sovietams fakto. Pats J. Paleckis užrašė kitą versiją: esą pasitarime (nenurodė nei kokiame, nei jo dalyvių) buvęs pasiūlytas premjeru, ilgai atsikalbinėjęs, pateikęs svarius argumentus. „Bet tai buvo Lietuvos KP Centro komiteto nutarimas, todėl turėjau atmesti visas abejones ir imtis darbo“.29 Koketavo žmogus, slėpė savo nuopelnus svetimiesiems. Antraip naktį nebūtų skambinęs red. H. Blazui, kad emocionaliu balsu pasigirtų gautu premjero postu.

Be to, knygoje rašoma, kad jis į KP įstojo tik 1940 m. rugpjūtį (p. 186). Jei S. Lipskis nesuklydo, J. Paleckiui nebuvo privalu paklūsti KP viršūnės sprendimui.

Juozas Vaišnoras, 1940–1941 m. dirbęs finansų ministro pavaduotoju, finansų liaudies komisaru, liudija, kad 1940-06-16 N. Pozdniakovas iškvietė J. Paleckį į atstovybę. Prastai apsirengusiam, apžėlusiam barzda pasiuntinys liepęs: „Eik ir nusiskusk barzdą. Dabar svarbi ir išvaizda, nes būsi ministras pirmininkas“.30 Įtarimų kelia tai, kad S. Lipskis skiria „baksnotojo“ vaidmenį N. Pozdniakovui, o ne ypatingajam įgaliotiniui V. Dekanozovui. Juk birželio 15 d. ryte V. Molotovas pranešė J. Urbšiui, kad dėl naujos vyriausybės Lietuvos pusė turi tartis su V. Dekanozovu, jis pasiūlė V. Krėvei užimti premjero pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro postus, parodė vyriausybės narių sąrašą, kuriame buvo ir J. Paleckio pavardė.31 Apskritai knygoje kažkodėl sumenkintas V. Dekanozovo, „vyriausiojo baksnotojo“, vaidmuo likviduojant mūsų valstybę.

Kiek nukrypstant nuo temos verta prisiminti vieną 1940-06-15 įvykį. Tądien Lietuvių draugijos SSSR tautų kultūrai pažinti nariai (tarp jų J. Paleckis) su sovietinės pasiuntinybės darbuotojais „Triumfo“ kino teatre žiūrėjo sovietinį filmą ir ne bet kokį, o „Vyriausybės narys“. Išėję iš teatro, pamatė Kauno gatvėmis žlegsinčius okupanto tankus.32 Ar uždarymas į kino teatrą nebuvo sovietų pasiuntinybės, ar Maskvos gudrystė izoliuoti karštakošius, kad šie neiškrėstų kokio nors okupacijos scenarijuje nenumatyto eksceso? Ne šiaip sau Kominternas ir V. Dekanozovas tik birželio 24 d. leido Lietuvos komunistams organizuoti mitingus.

Ne iš karto supratau, kodėl S. Lipskis plačiai perpasakojo anuomet Igno Šeiniaus užrašytą tekstą apie 1940 m. birželį J. Paleckį ištikusį nervinį šoką, pasiligojimą. Atrodytų, šis faktas turėtų kompromituoti J. Paleckį. Paaiškėjo, jog autoriui prireikė šios istorijos įtikinti skaitytojus, kad J. Paleckis nežinojo Maskvos planų likviduoti Lietuvos nepriklausomybę, o šventai tikėjo, kad okupacinė kariuomenė buvo Lietuvos saugumo garantė (p. 150). „Šventu naivumu“ dangstosi Kremliaus statytiniai, kolaboravimu susitepę inteligentai. Apmaudu, kad ir šiandien ne vienas istorikas (tarp jų vienas pabuvojęs sovietiniuose lageriuose), žurnalistas tiki tuo. Kaip čia išeina – 1940 m. mokytojai, gimnazistai, paprasti kaimiečiai kuo puikiausiai suprato, kad Lietuva okupuota, o daug politikų, inteligentų to nesuvokė! Iš daugybės prisiminimų pacituosiu Vytauto Kubiliaus žodžius. Okupacijos dieną jis baigė šešiametę pradžios mokyklą. Pamatęs sovietų tankus, „Supratau, kad tai Lietuvos pabaiga. Drebėjo rankos ir kojos. Jutau nelemtiems akimirką, kuri skrodė kiaurai“.33 Pagal V. Krėvės liudijimą, J. Paleckis žinojo, kas laukia Lietuvos. Grįžęs iš Maskvos, V. Krėvė painformavo J. Paleckį, kad SSSR užmaskuota jėga inkorporuos Lietuvą į savo sudėtį. Jo paklaustas J. Paleckis ar jam žinomi Maskvos sumanymai, atsakė teigiamai ir graudenosi, jog buvo „išėjęs iš proto ir dabar gailisi, kad protą atgavo...“.34

J. Paleckis ne tik tai žinojo, bet ir stengėsi, kad Lietuvoje kuo greičiau atsirastų svetima kariuomenė. Štai 1939-10-11 po J. Paleckio ir V. Krėvės apsilankymo pasiuntinybėje N. Pozniakovas dienoraštyje pažymėjo, kad jiedu prijaučia ne tik sovietinės įtakos priartėjimui, bet ir jos tiesioginiam įsiveržimui į Lietuvą, norėtų padėti parengti sąlygas Raudonosios armijos įžengimui.35

Z. Butkus išaiškino, kad 1939 m. rudenį J. Paleckis „mokė“ N. Pozniakovą, jog SSSR neturėtų perduoti Vilniaus krašto Lietuvai, nes tai prieštarautų esminiams „Sovietų valstybės interesams“ ir siūlė „Įgytas teritorijas galėtume panaudoti kaip bazę savo įtakos Pabaltijyje ir apskritai Vakaruose stiprinimui.“36

J. Paleckis, kaip vadinamojo Liaudies fronto komiteto narys, rėmė jo politinius reikalavimus likviduoti „fašistinį režimą, apvalyti aparatą nuo fašistinių elementų“.37 O kur dar demokratinės Liaudies respublikos programa, kurios autoriumi jis skelbėsi? Joje buvo išdėstyti tokie „demokratiniai“ principai: iš ištikimų kovotojų sudaroma Liaudies vyriausybė, kuriai liaudies gerovės labui suteikiami ypatingi įgaliojimai, liaudies reikalų priešams skelbiami apribojimai ir t.t.38 Kuo ne 1940 m. „Liaudies vyriausybės“ modelis.

Grįžkime prie mįslingos J. Paleckio išprotėjimo istorijos. Pagal knygos autorių, „prezidentą“ ištiko nervų priepuolis, kai N. Pozdniakovas pareikalavo artimiausiu laiku paleisti Seimą, į jį parinkti patikimus narius, prašytis į Sovietijos sudėtį (p. 150). Na, tai negalėjo sutraumuoti J. Paleckio, nes jo „Liaudies respublikos“ programoje Seimo institucija nebuvo numatyta. Antra, iš kur I. Šeinius galėjo žinoti apie J. Paleckį ištikusio nervinio priepuolio detales: baldų, veidrodžių daužymą, riksmus: „Jie mus apgavo! Vagys, plėšikai!“39 I. Šeinius niekaip negalėjo nei to matyti, nei girdėti. Greičiausiai šią sceną rašytojas sukūrė iš spėlionių, gandų ir brutalių okupanto veiksmų audinio. Tiesa, ne vienas amžininkas, šių laikų istorikas nurodo J. Paleckio isterišką charakterį. A. Merkelis rašė: „Justinas Paleckis išbalęs ir susijaudinęs, isteriškai šaukdamas (...) toliau dar isteriškiau pradėjo rėkti (...).40 Ypač visus stebino ir kėlė įvairių spėlionių Justino Paleckio paskyrimas ministru pirmininku (...) buvo suglumęs (...) lyg iš medžio iškritęs ir negalįs susivokti, kur atsidūręs ir ką turįs veikti“.41 K. Škirpa užrašė tokį savanorių kūrėjų sąjungos vadovo Petro Gužo susidarytą įspūdį per J. Paleckio pasveikinimo ceremoniją: „(...) rodė protinio pamišimo ženklų: pokalbio metu staigiai sušukęs „žiūrėkit, žiūrėkit, va ten, kertėje, bėga kraujuotas viščiukas (...)“.42 Galėjo perdėti. Ko gera J. Paleckio ligos paslaptį iki galo atskleidė A. Sniečkus, kuris LKP sekretoriui A. Barkauskui sakęs: „O J. Paleckis, anuomet pamatęs kas iš tiesų įvyko, savaites sėdėjo butelį apsikabinęs, graužėsi žmogus“.43 (paryškinta cituojant – V. T. ). S. Lipskis, kai kurie istorikai pasakoja, kad J. Paleckis buvo perduotas psichiatrams, laikomas patikimoje viloje Pažaislyje, intensyviai gydomas, nedalyvavo vyriausybės posėdžiuose, nesirodė viešumoje nuo birželio 22 d. iki liepos 5 d. Bet ligonis liepos 1 d. pasirašė Seimo paleidimo aktą, dalyvavo sovietų pasiuntinybėje vykusiame pasitarime dėl rinkimų; liepos 3 d. pasirašė Lietuvos kariuomenės sovietizavimo įstatymą ir kt. Jei iš tiesų jis buvo susirgęs psichine liga, per dvi savaites negalėjo pasveikti. Tuomet išeitų, kad „prezidentas“ buvo juridiškai neveiksnus, jo pasirašyti aktai – neteisėti. Ligos mįslę galėtų įminti J. Paleckio apgyvendinimas (1941 m. kovą) sovietų pasiuntinybėje.44 Ar tuo gerintos jo gyvenimo sąlygos, ar saugotas nuo Bakcho kompanijos? Galimai antra.

Iš viso knygos teksto susidaro įspūdis, kad tikros ar tariamos ligos epizodas panaudojamas J. Paleckio, kaip režimo aukos, įvaizdžiui kurti. Esą J. Paleckiui, nieko nulemti negalinčiam, teko laviruoti tarp diametraliai priešingų verdiktų. Vieną jų liepos 21 d. išsakė I. Šeinius: „Laidojama jos laisvė, visi dvidešimt dviejų metų laimėjimai. Kas tragiškiausia: jos pačios sūnūs ir dukterys prisideda prie duobės kasimo ir užpylimo“.45 Kitą verdiktą S. Lipskis paima iš „Darbo Lietuvos“, kur purslojo: „Lietuvos darbo žmonės visą laiką siekė susijungti iš naujo su Sovietų Sąjunga“ ir ragino žvilgsnius kreipti „Maskvon, viso pasaulio sostinėn, ir į Staliną, visų tautų vadą ir gerą tėvą.“ (cit. pagal. P. 155). J. Paleckis nustojo svyruoti dar 3-ajame dešimtmetyje. Teisingai rašoma: „Iš tikrųjų bent jau J. Paleckiui Lietuvos valstybė buvo nustojusi egzistuoti kiek anksčiau (...)“.46 Matyt, niekas jo netempė už liežuvio su patosu ištarti liūdnai išgarsėjusią frazę „Mes važiuosim dabar Maskvon parsivežti jums Stalino konstitucijos saulės“. Tikėtina, kad nedrebėjo jo ranka pasirašant Lietuvos laidojimo aktus. Tuo sulaužė birželio 19 d. ištikimybės 1938 m. Lietuvos Konstitucijai priesaiką.

Simboliška, kad pasakojimas apie J. Paleckį 1940-1941 metais baigiamas išvykimu į Maskvą. Knygoje nerasi kai kurių „Liaudies vyriausybės“ narių liudijimų kaip J. Paleckis labiausiai spaudė juos nedelsiant įvesti rublį, atiduoti Maskvai auksą, skelbti rinkimus, nutraukti konkordatą su Vatikanu ir t. t. Jis pasirašė ne vieną norminį aktą, kuriais buvo griaunamas Lietuvos ūkis ir apiplėšiami žmonės (pvz., bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo). Nerašoma, kad jis sankcionavo A. Merkio ir J. Urbšio bei jų šeimų suėmimą ir išgabenimą į Rusiją. Jo aktu buvo paleistas į „atsargą“ Šaulių sąjungos vadas P. Saladžius, kuris greitai atsidūrė kalėjime; sovietizuota Lietuvos kariuomenė. 1940 m. liepos 21 d. grasino: „Liaudies priešams laisvės negalima duoti (...)“.47

Viešai pateisino 1940–1941 m. represijas, masiškus trėmimus: „Visos tarybų valdžios priemonės yra nukreiptos ginti lietuvių tautos interesus. Jei (...) ką nors ir izoliavo, tai ši priemonė tepalietė negausią grupę žmonių, kurie buvo glaudžiau susiję su fašistiniu smetoniniu režimu (...), todėl atsakingi už to režimo nusikaltimus. Pirmosios karo dienos (...) parodė tarybų valdžios priemonių tikslingumą“.48 Vadinasi, J. Paleckio požiūriu, 11,5 tūkst. suimtųjų ir įkalintųjų, 18,2 tūkst. ištremtųjų – tik negausi grupė, tūkstančiai senelių ir vaikų susiję su smetoniniu režimu, kalti už jo „nusikaltimus“.

Apskritai knygoje labai ryškus J. Paleckio aukos motyvas. Jis aptinkamas ir skyreliuose apie J. Paleckio gyvenimą evakuacijoje Rusijoje. Juose dominuoja pasakojimas apie asmeninę tragediją – vyriausiojo sūnaus žūtį, laidotuves. Iš dalies tai grynai žmogiškai pateisinama. Bet mirtis prisibeldė į J. Paleckio duris 1944-05-05. Taigi trejus metus iki tol J. Paleckis gyveno karo sąlygomis būdingu ritmu. Bet apie jį mažai sužinai. Na, užsiiminėjo rutina: įteikinėjo ordinus ir medalius, rašė straipsnius, lankė koncertus, spektaklius. Bet, regis, tokį „švarų“ darbą gavo 1943 m. viduryje. O iki tol? Dienoraštyje (1943-05-16) J. Paleckis rašė: „Dirbom visą dieną tarybiniame ūkyje (...). Ravėjom daržus – gerokai pavargom...“49 A. Sniečkus su brigada kasė durpes. Taip jų mylėtas Stalinas aiškiausiai parodė, ko jie verti. Prie aukos motyvo bus grįžta toliau.

 

Lietuvos himno gynėjas
 

Knygoje bandoma įtikinti, kad 1944 m. „J. Paleckis visomis išgalėmis gina senąjį (...) himną „Lietuva tėvynė mūsų“, nuoširdžiai įrodinėja jame esant pažangių elementų (p. 165). Pirma, kodėl jis 1940 m. nesipriešino, neprotestavo prieš šio himno tautinės vėliavos ir herbo panaikinimą, o su kitais parsidavėliais entuziastingai traukė internacionalą. Antra, iš įrašo dienoraštyje (1942-04-16) matyti, kad J. Paleckis su M. Gedvilu, L. Gira ir H. Zimanu plušėjo, tobulino internacionalo vertimą į lietuvių kalbą.“50 Trečia, Lietuvos himną „prisiminė“ ne J. Paleckis, bet V. Molotovas. Matyt, iš pokalbio su juo tonacijos J. Paleckis suvokė Kremliaus sumanymą „išvaduotojams“ įžengti į Lietuvą su lietuviams brangiu himnu, todėl išsitarė apie pažangius elementus. Juk vien propagandiniais sumetimais ir sovietinių diversantų būriai buvo pavadinti LDK vadovų vardais. Turėjo būti sudarytas vaizdas, kad grįžta geresnis, paisantis tautinių aspiracijų okupantas. Žinant, kad 1944 m. pradžioje buvo legalizuoti latvių ir estų nacionaliniais himnai, iš mito apie tautinės giesmės gynimą ne kas lieką. Beje, estų himnas per Maskvos radiją transliuotas 2 d. anksčiau nei mūsų. Dėl suprantamų motyvų knygoje šie faktai neminimi. Neilgai senais himnas pakęstas. Jau 1945-09-28 LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR valstybės himno“, iš 7 veikėjų (tarp jų buvo ir J. Paleckis) sudaryta komisija naujam himnui sukurti. Šis veikėjas negynė V. Kudirkos teksto, nors ir siūlė palikti jo muziką (melodiją).51 Oficialiu himnu buvo A. Venclovos išverstas SSSR himnas. Gerai, kad biuro nariai tam pasipriešino. Nesąmoningai jie neleido himne sudarkyti, hibridu mulkinti tautą.

Literatūroje J. Paleckis yra kaltinamas, kad 1940 m. kartu su V. Dekanozovu rengė lietuviškų gatvių, aikščių ir skverų pakeitimo atneštiniais sovietiniais projektą.52 Nuo tada daug kur neliko Vytauto, Maironio, M. Valančiaus, Dariausi ir Girėno, Nepriklausomybės gatvių.

 

J. Paleckiui „Svarbiausia – ... humanizmas“
 

Kaip prisipažįstama knygoje, šiuos žodžius pašnibždėjo J. Paleckio vaikai (p. 214). Ištarmei pagrįsti pasitelkiamos daugiausia žinomos jo iš gulagų ištrauktų žmonių istorijos. Tikros ar sugalvotos. Į pozityvą įrašomos ir nepavykusios pastangos padėti buvusiam Lietuvos diplomatui P. Klimui išvykti į Prancūziją pas vaikus. Kažkelintą kartą pučiama migla, nes buvo visai priešingai. Diplomato sūnus Petras pasakojo, kad įvairiais būdais bandyta gelbėti tėvą, buvo prieita net iki Prancūzijos prezidento Šarlio de Golio. Pastangos nedavė rezultatų dėl J. Paleckio ir A. Sniečkaus kaltės. Sūnus rašė: „kalta buvo tuometinė Lietuvos valdžia, pirmiausia J. Paleckis ir A. Sniečkus, kurie priėmė tokį nutarimą: „Atsižvelgiant į tai, kad P. Klimo politinės praeities veikla susijusi su kova prieš Tarybų Sąjungą (...), lietuvių emigraciniai sluoksniai gali jo atvykimą panaudoti puolimo prieš TSRS suaktyvinimui(...) išvykimas į užsienį nepageidautinas“.53 Tarp J. Paleckio gerų darbų, S. Lipskis nepamiršo paminėti ir pagalbos buvusiam LR Prezidentui ir ilgamečiui sovietų lagerininkui A. Stulginskiui dėl prisiregistravimo Kaune. Gal taip ir buvo. Bet „raudonasis prezidentas“ turbūt turėjo galių padėti A. Stulginskiui pagerinti gyvenimo sąlygas, kad ilgus metus nevargtų su žmona 2,5 m. x 2,5 m. narve, nereiktų miegoti ant sudedamos lovelės. Anot S. Lipskio, būtų išgelbėjęs  ir daugiau žmonių, bet stalininėje epochoje prezidentų titulai nebuvo pripažįstami, svarbiausią vaidmenį vaidino komunistų partijos hierarchija ir KGB (p. 217). Negražu taip sumenkinti J. Paleckį, nes jis 1940–1967 m. buvo LKP(b) CK biuro narys, t. y. priklausė hierarchijai. Pamėgta J. Paleckį tituluoti prezidentu ir taip jį išaukštinti. Apsimetama nežinojimu, kad Sovietijoje šis titulas kaip buržuazinis buvo išmestas į istorijos šiukšlyną. Neoficialiai SSSR AT prezidiumo pirmininkas M. Kalininas vadintas vyriausiuoju seniūnu. Tad J. Paleckiui priklausytų tik seniūno titulas.

Turbūt mažai kas ginčys menkas Maskvos statytinių galias padėti represuotiems žmonėms. Bet svarbiausia – ne tai. S. Lipskis studijavo marksizmą, todėl negalėtų nežinoti jo dogmos apie žmoniškumo, humanizmo klasinį pobūdį, socialistinį humanizmą, kaip aukščiausią jo formą. Tokio „humanizmo“ esmė buvo išreiškiama koviniu šūkiu „Jei priešas nepasiduoda, jį reikia sunaikinti“. Gailestingumas, atjauta buvo paskelbti buržuazinėmis atgyvenomis, svetimomis komunistams. Apie tai Maskvos statytiniai Lietuvoje pragydo jau 1940 m. vasarą. Liepos 11 d. spaudoje aiškiai pasakyta: „Krašto demokratizacija – tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies  priešais (...)“, jų neuždarymas į kalėjimą paskelbtas nedovanotinu komunistams liberalizmu. Mokytojų konferencijoje M. Gedvilas mokė: „Tai, kas vakar buvo kilnu ir gerbiama, šiandien atrodo žema ir paniekinimo verta; kas vakar buvo gražu, šiandien – bjauru“.54 Jau tuomet elgtasi pagal tokios moralės kodeksą. Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad J. Paleckis neapsaugo jo buvusio LR teisingumo ministro Antano Tamošaičio nuo suėmimo (1940-07-12) ir nukankinimo. Juk šis žmogus, prašomas F. Bortkevičienės, ištraukė J. Paleckį iš Dimitravo stovyklos.55  Kaip pamename, J. Paleckio Lietuvos liaudies respublikos programoje buvo numatytas „liaudies priešams“ teisių apribojimas be jokio teismo. Per akis vėlesnių J. Paleckio pasisakymų, neginčijamai rodančių kokį humanizmą išpažino. Štai 1944-10-01 Kauno apsk. valstiečių suvažiavime pareiškė: „(...) kas tik susidėjo su jais (naciais – V. T.) – tas jau savaime ir mūsų visos liaudies priešas. Turime smerkti ir kovoti su visais jų sėbrais“.56 Kas tie „sėbrai“? Veikiausiai lietuviškosios savivaldos tarnautojai, kurių daugelis padėjo žmonėms. 1944-11-07 LKP(b) CK plenume antisovietinio pasipriešinimo dalyvius pravardžiavo hitleriniais šunimis, ragino sukelti neapykantą priešams, padėti čekistams.57 Vladas Pupšys pasakoja, kad vienas J. Paleckio bičiulis neapsikęsdamas verbavimo, kreipėsi į jį patarimo „Ką tu! – persigandęs atrėžęs Paleckis. Jei prašo tavęs paramos, turi jiems padėti. Tai garbės reikalas!“58 1945-03-15–16 dienomis vykusiame NKVD skyrių viršininkų pasitarime J. Paleckis kalbėjo ne apie čekistų  siautėjimo stabdymą, bet apie jų autoriteto stiprinimą.59 F. Bieliauskas pabrėžė, kad J. Paleckis „su tikra komunisto aistra demaskuodavo tarybinės santvarkos Lietuvoje priešininkus – buržuazinius nacionalistus (...)“.60 Šią mintį pratęsia gerai J. Paleckį pažinojusi prof. P. Girdzijauskienė: „Na, o tie, kurie darbo žmonėms ir savo tautai buvo sunkiai prasikaltę (...), tokiems jis buvo griežtas ir principingas, atmesdavo jų prašymus“.61 Štai vienas kitas tokio poelgio pavyzdžių. 1946-02-21 J. Paleckis neišgirdo vysk. T. Matulionio prašymo paleisti areštuotą vysk. V. Borisevičių, 1957 m. atmetė partizanų vado kankinio A. Ramanausko malonės prašymą ir po savaitės jis buvo sušaudytas.62 S. Lipskio duomenimis, J. Paleckio vadovaujamas „Malonės skyrius davė eigą 370 prašymų“, iš kurių patenkinta vos 20 (p. 244). 1944–1946 m. LSSR VR LK – VRM karinis tribunolas nuteisė 8 268 asmenis, iš jų 1 776 varguomenės atstovų ir 1 083 inteligentus. Pribloškė iš to padaryta išvada: „Štai pastarųjų sluoksnių žmonės labiausiai ir kėlė J. Paleckio rūpestį“ (p. 220). Kur duomenys apie „rūpintojėlio“ išgelbėtus inteligentus?! Kaip šią išvadą suderinti su J. Paleckio, A. Sniečkaus ir M. Gedvilo prašymu, kad Maskva neleistų grįžti į Lietuvą buvusiems Vyriausybės nariams, politinių partijų vadovams, aktyviems rezistentams ir jo pasirašytu 1957-01-21 įsaku, įteisinusiu draudimą jiems gyventi Tėvynėje. Ne pirmą kartą S. Lipskis paprasčiausia nuslepia neparankius faktus. Nebent pagal jo logiką, išvardytų kategorijų asmenys nebuvo inteligentai. Kitur autorius tikina, kad „su žemaitišku užsispyrimu jis (J. Paleckis – V. T.) pagal išgales stengėsi ginti inteligentus nuo ideologinio persekiojimo (...)“ (p. 189). Bet 1945 m. pirmajame LSSR rašytojų suvažiavime J. Paleckis ir J. Žiugžda šiurkščiai puolė poetą Kazį Jakubėną. Jiems poeto pasisakyme paminėtas tipelis, besišvaistantis automatu, asocijavosi su rusų tauta ir raudonąja armija. J. Paleckis piktinosi: „Dėl vieno žmogaus poelgio negalima (...) mesti kaltinimus bendrai“.63

Tais laikais panašius veikėjų pasisakymus čekistai vertino kaip kaltės įrodymus. Gyvenimo pabaigoje E. Mieželaitis apkaltino J. Paleckį ir J. Baltušį prisidėjus prie poeto Vlado Grybo savižudybės. Jo adresu buvo pasakyta, kad „jeigu grybas supuvo, grybą reikia išrauti“. Į tai V. Grybas reagavo žodžiais, jog jo išrauti nereikės, pats tai padarys.64

Negana to. J. Paleckis akiplėšišku melu bandė į čekistų rankas privilioti daugiau aukų – pasitraukusius į Vakarus. Tuo tikslu buvo išleista (1948 m.) jo brošiūra „Kelias į Lietuvą atviras“, kurioje nepralenkiamai veidmainiavo „(...) draugiškai ir su tokiu entuziazmu Lietuvos darbo žmonės sutiko savo sovietinę armiją (...). Tačiau tam tikra dalelė trumparegių miesčioniškos nuotaikos žmonių, jų tarpe dalelė inteligentų buvo panikos paveikti“ ir pabėgo.65 Šiam humanistui 70 proc. pasitraukusių baleto šokėjų, 60 proc. rašytojų, 220 aukštųjų mokyklų dėstytojų, daugelio mokslininkų – tik dalelė trumparegių miesčionių. Joje pasakojimus apie čekistų kruvinus darbus jis vadino muilo burbulu, rašinius apie trėmimus – tikrai gebelsinės propagandos nuorašais. „Garantavo“ galimybę grįžti į Tėvynę nepaisant kiekvieno pabėgėlio praeities. Kaltino Kazį Grinių skelbimu netiesos apie tūkstančius ištremtųjų iš Lietuvos ir kolonistų apgyvendinimą. Čekistai medžiojo Vakaruose mūsų pabėgėlius, o J. Paleckis viliojo į jų kruvinus gniaužtus. Dar daugiau. 1945 m. pabaigos raštuose V. Dekanozovui ir V. Molotovui nurodė, kad reikia iš Vakarų sąjungininkų reikalauti, jog išduotų pasitraukusius tokius „karo nusikaltėlius“, kaip profesorius M.Biržišką ir V. Krėvę.65a

Negali nešiurpinti seniūno J. Paleckio ištarmė: „Mirties bausmė būdavo taikoma labai retais atvejais“.66 Regis, turėjo mintyje pokarį. Vien 1945 m. NKVD karinis tribunolas paskelbė mirties bausmę 468 politiniams kaliniams. Per visą pokarį buvo sušaudyta apie 1 000 žmonių.67 Štai tokie reti atvejai! Įdomu, kad šiuo požiūriu J. Paleckis buvo bendramintis su M. Suslovu – Muravjovu II, kuris sužinojęs apie 468 kalinių pasmerkimą myriop, reiškė nepasitenkinimą: „Šios baudžiamosios politikos (...) negalime laikyti griežta – greičiau atvirkščiai“.68 Tad Z. Butkus turėjo pakankamą pagrindą ištarti tokius žodžius: „(...) ištikimybės priesaiką – nesudrebės ranka, keliama prieš savo tautą, – sovietams davė ir J. Paleckis“.69

Literatūroje bandyta išaiškinti, dėl kokių motyvų J. Paleckis gelbėjo saujelę represuotųjų. Pagal J. Starkauską, šis veikėjas tuo stengėsi užgniaužti sąžinės priekaištus, buvęs minkštas ir gailestingas.70 Kiekvieno valia tikėti, arba netikėti. Bet kuriuo atveju ne valia pamiršti J. Paleckio siekio išgarsėti mielaširdingumu, išsiskirti iš kitų statytinių. Galimai egzistavo NKVD–MGB ir LSSR kolaborantų bendras projektas išleisti į laisvę kai kuriuos asmenis, tuo suminkštinti jų širdis ir lengviau užverbuoti, o ir po to nepalūžusius vėl grąžinti už grotų. Štai pokaryje netikėtai iš tremties buvo paleistas žymus veikėjas kun. Juozas Vailokaitis. Tarp tremtinių buvo paskleistas gandas, kad tuo pasirūpino J.Paleckis, atsidėkodamas jam už „smetoniniais“ laikais gautą materialinę pagalbą. Neva J. Paleckis išprašęs Stalino išleisti kunigą į Lietuvą.71 Grįžęs į Lietuvą, J. Vailokaitis buvo užverbuotas (apsimestinai), jo pagalba bandyta suskaldyti, demoralizuoti Bažnyčios hierarchus. Nusivylę čekistai ruošė jam „kelialapį“ atgal į tremtį. Dėl nežinomų priežasčių nesuspėjo. Imkime Zigmo Toliušio įdomią, ne visai aiškią lagerinę istoriją. Jis buvo suimtas ir kalinamas keturis kartus, paprastai vis už tuos pačius „nusikaltimus“. Trečią kartą uždarytą į lagerį išgelbėjęs J. Paleckis. Bet greitai Z. Toliušis buvo pasodintas. Prisiminkime, kad karo metais ne vienas veikėjas atsidūrė laisvėje už sutikimą dalyvauti antinacinėje propagandoje. Tarp jų buvo ir Tautininkų partijos pirmininkas Domas Cesevičius. Po karo jis vėl pateko į lagerį. Tarp kitko, 1944-05-17 LKP(b) CK biuras buvo sudaręs specialią komisiją nagrinėti 1941 m. tremtinių prašymus. Keista, kad joje nebuvo J. Paleckio, nors pagal pareigas turėjo užimti komisijos nario pareigas. Ją sudarė M. Gedvilas, V. Niunka ir A. Guzevičius. 1942–1945 m. buvo paleista keliolika šeimų, tarp jų A. Griciaus, V. Kapsuko, K. Požėlos šeimos, V. Valsiūnienė. Pastaroji tapo uolia KGB agente. Iš D. Cesevičiaus prisiminimų aiškėja, kad po Stalingrado pergalės išleidimu į laisvę „rūpinosi“ čekistai. Jie važinėjo po lagerius ir atrinkinėjo kandidatus galimai propagandai prieš Vokietiją.72

Todėl išeitų, kad dažnai J. Paleckio vaidmuo turėjo apsiriboti paleidimui reikalingų dokumentų pasirašymu.

S. Lipskis gudriai parašė apie J. Paleckio vaidmenį K. Borutos, J. Graičiūno ir kt. lagerinę istoriją: „(...) visi sulaukė J. Paleckio globos ir dėmesio“. (p. 223). Tačiau kitur rašoma, kad K. Boruta buvo paleistas iš lagerio anksčiau A. Venclovos, kaip SSSR AT deputato, pastangomis.73  K. Borutos žmona J. Čiurlionytė prašė J. Paleckio pagalbos. Matyt, jos nesulaukė. Apsimestinai maloniu elgesiu, kalbomis apie humaniškesnį socializmą jis suklaidino ne vieną ir pastūmėjo į išdavystės kelią. Dėmesio verti A. Sniečkaus dienoraštyje (1952 m. liepą) pasižymėti vieno agento pranešimo žodžiai: „(...) Paleckis tik žada ir ramina“. Būta paprasčiausios vaidybos, siekio pasirodyti maloniu. Mykolaičio–Putino giminaitis, buvęs mokytojas Rapolas Stanevičius papasakojo dėmesio vertą istoriją. 1941-06-14 jis su žmona buvo ištremti, 1947 m. iš tremties pabėgo. 1952 m. sumanė gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Rašė raštus J. Paleckiui ir A. Sniečkui, nepadėjo. Tada su poeto žmona įsiprašė J.Paleckio priimami. R. Stanevičius rašo: „J. Paleckis priėmė maloniai, apgailestavo, kad nesikreipiau vos grįžęs į Lietuvą, dabar nebegalįs padėti“.74 Šios ištarmės potekstę galima suprasti taip: žmogau, iš karto turėjai pasiduoti represiniams organams, kad negaištų laiko paieškai. Greitai (1953-02-18) prašytojas buvo suimtas. Nežinomais metais ištrėmus Plioplių k. (Suvalkija) gyventoją K. Čižauskienę, iš universiteto buvo pašalinta medicinos studijas bebaigianti dukra. Užtarimo ieškojo pas J. Paleckį, bet iš jo išgirdo „Negalima! Vyksta klasių kova“.75

Kartais pagalbos prašytojus J. Paleckis apšaukdavo. Prof. Antano Žvirono žmona pasakoja, kad areštuotą (1945 m.) jos vyrą bandė gelbėti draugai akademikai ir kiti mokslo žmonės. A.Sniečkaus buvo vienas atsakymas: Žvirono likimas priklauso nuo jo paties. Tada A. Žvironienė kreipėsi į J.Paleckį, kuris atrėžė: „Nuėjo su banditais ir aš nieko negaliu padėti.“76 Nors A. Žvironas nepalaikė ryšių su partizanais.

Po karo atsirado ir kitas paleidimo motyvas – suvilioti pabėgėlius grįžti į Lietuvą, kai kurie išėjo į laisvę dėl giminystės ryšių su kolaborantų viršūnėmis. Tiesa, komunistų dogma reikalavo nepaisyti jokių draugystės, ar giminystės skrupulų, atsikratyti „smulkiaburžuazinio“ jausmo kaip užuojauta.

Į „gelbėtojus, geriečius“ galėtų pretenduoti ir A. Sniečkus, nes jis išlaisvino Jono Dovydaičio šeimą, apgynė Putiną ir kt. Turbūt nebe jo užtarimo ar žinios iš tremties buvo grąžintos per klaidą išvežtos SSSR AT pirmininko Didžiulio-Grosmano sesuo ir D. Rociaus motina (90 m.).77 Apskritai vienetai žinomų inteligentų, ypač rašytojų buvo paleisti, arba į kalėjimus neįkišti, tikintis priversti juos savo kūryba pašlovinti okupacinį režimą, komunistus, jų vardus. Tokiai misijai visiškai netiko tautos akyse susikompromitavę aktyviu kolaboravimu P. Cvirka, L. Gira, J. Šimkus, naujai „iškeptas rašytojas“ A. Guzevičius (anot B. Railos, pirmas Lietuvos istorijoje žandaras rašytojas). M.Gregorauskas prisimena pokaryje praktikuotus nomenklatūros vadovų susitikimus su kūrybine inteligentija ir „Tai buvo daroma suartėjimo su prieškarine inteligentija, „prijaukinimo“ tikslais“.78 Reikėjo, kad kanarėlės čiulbėtų, kad tuo galėtų džiuginti ir Kremlių. Lietuvos „geradėjai“ negali lygintis su Stalinu, kuris kritiškais momentais paleido iš lagerių daugybę mokslininkų, generolų ir kt. Ar tuo jis išpirko nusikaltimus ir nusipelno dėkingumo?!

Paskaitęs pasakėlių apie Lietuvoje „užderėjusius rūpintojėlius“, nepajėgi suprasti, kaip čia atsitiko, kad 1945–1951 m. lietuvių lageriuose padaugėjo 22 kartus, kai latvių ir estų – po 7 kartus.

 

 J. Paleckis: „būsiu partijos sarginiu šunimi“
 

Taip LSSR „prezidentas“ atgailavo ir prisiekinėjo 1952 m. rugsėjį vykusiame VII LKP(b) suvažiavime išgirdęs iš partinių bonzų piktos kritikos, įvairiausių kaltinimų. Kokia buvo baisi sistema, kad priverstų žmogų taip nusižeminti, šliaužioti kaip kirminui! Muštis į krūtinę kartojant žodžius: „mano gyvenimo vienintelis tikslas ir užduotis (...) būti ištikimu partijos sūnumi ir Stalino kariu“.79 J. Paleckis buvo puolamas už „Aušros“ ir „Varpo“ palankų vertinimą, ideologines  klaidas knygoje „Sovietskaja Litva“, nebolševikinį klasių kovos suvokimą, nesidomėjimą kolchozais ir t. t. S. Lipskis įtaigoja, kad „Šiandien galima tik stebėtis, kad J. Paleckiui pavyko išsisukti nuo didesnių represijų (...) ir toliau net nebandė išduoti“ jaunystės idealų. (p. 189). Toliau jis rašo: „Ir vis dėl to A. Sniečkus nesiryžo J. Paleckio atžvilgiu griebtis pačių griežčiausių sprendimų“. A. Sniečkus „savo rezultatą iš dalies pasiekė. (...) J. Paleckis buvo gerai pamokytas ir to pakako Antanui Sniečkui“ (p. 209-210). Ne A. Sniečkaus valioje buvo susidoroti su J. Paleckiu. Šiuo spektakliu A. Sniečkus siekė ne tiek įbauginti, kiek kitų tikslų. Įsiklausytina į Jono Rudoko mintį: „Patyrę žmonės sako – tai buvo spektaklis, turėjęs parodyti kam reikia, kaip narsiai, negailestingai ir sėkmingai Lietuvos komunistai, A. Sniečkaus vadovaujami kovoja su (...) nacionalizmu“.80 Kitaip sakant,  buvo pademonstruota, kas Lietuvoje yra „šeimininkas“, o J. Paleckiui parodyta jo vieta. Ir tai dar ne viskas. Istoriografijoje ignoruojamos pjautynės dėl įtakos, aukštesnių postų, pasitikima senu mitu apie monolitinę marionečių vienybę. Galėtų prablaivyti A. Sniečkaus išsakytas A. Barkauskui vertinimas. Pastarojo paklaustas, kaip pavyko sutelkti „senosios gvardijos“, trijulę (A. Sniečkus, M. Gedvilas, J. Paleckis), „šeimininkas“ pasišaipė: „Nejuokaukit, tokios santarvės branduolio net sapnuose nesapnavau“ ir pridūrė: Aš dar dirbu – nenuverstas“.81 Bandymų nuversti buvo ne vienas. Bet A. Sniečkus oficialiais ir užkulisiniais būdais susitvarkė su „perversmininkais“: 1946 m. su V. Žavoronkovu, 1952 m. su F. Bieliausku ir A. Raguočiu. Pretendentai rinko įkalčius, skundė, intrigavo. Esama užuominų apie J. Paleckio dalyvavimą šiuose veiksmuose. 1953-02-01 Šimkus rašė dienoraštyje, kad laiške „Pravdai“ J. Paleckis kaltino A. Sniečkų ir V. Niunką sunkiu nusikaltimu – trockizmu. J. Šimkus „darė išvadą, jog (...) Paleckis tebeverda košę (...) ir  pažymėjo: „Kuznecovas (LKP(b) CK agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjas – V. T.) buvo susimetęs su Paleckiu. Pasirodo jis čia norėjo labai šeimininkauti“.82 A. Štromas pažymėjo: „J. Paleckis (...) jokios praktiškos įtakos Lietuvos valdžioje niekada neturėjo“.83 Ambicingo veikėjo negalėjo tenkinti tokia padėtis, ordinų ir medalių įteikinėjimas daugiavaikėms motinoms ir ašarų šluostymas besiskundusiems (taip save apibūdino pokalbyje su žentu L. Noreika). Įprasta A. Sniečkaus ir J. Paleckio susidūrimus aiškinti kaip ortodokso ir liberalo pažiūrų skirtumu. Labai abejotina. Pacituosiu F. Bieliausko ištarmę: „(...) kartais J. Paleckio nuomonė skyrėsi nuo kitų draugų nuomonės. Tai buvo ginčai tarp kovotojų dėl socialistinės santvarkos suklestėjimo, (...) ginčai tarp idėjos draugų. J. Paleckis niekada iš savo rankų neišleisdavo kovos vėliavos“.84 Nematyti principinių pažiūrų skirtumų. Negalima neatkreipti dėmesio į judviejų asmeninius santykius, „šeimininko“ nuomonę apie J. Paleckį. Sekretorių erzino J. Paleckio vaikymasis populiarumo. A. Sniečkus piktinosi: „Paskui va būdavo prisikrauna provizijos į jam priskirtą prezidentinį vagoną, sukviečia aptarnaujantį personalą ir vis iškylauja. (...) po respubliką kurių galų taip bastytis? (...) tegul sau Justinas pozuoja, fotografuojasi, jis tą mėgsta daryti. Tegul rašo“.85 Nesibodėjo fotografuotis su kabėgistais ir kariškiais. J. Januitis tikina, kad A. Sniečkus įpiršo J. Paleckį į SSSR AT Tautybių tarybos pirmininko postą, kadangi bodėjosi pastarojo populistiniu elgesiu.86 Artimoje aplinkoje A. Sniečkus vadino J. Paleckį minkštakūniu, pakeleiviu. Asmeniniuose užrašuose A. Sniečkus pasižymėjo (1952-11-11): „Ir vėl elgiamasi priešpastatant „gerąjį lietuvių gynėją“ Paleckį „žiauriam“ CK, t. y. vadovui A. Sniečkui.87 Būtent tokia J. Paleckio taktika labiausiai ir siutino. Kiek kitokiu aspektu į šių veikėjų santykius žvelgia A. Bieliauskas: „Sniečkaus artimiausioje aplinkoje neturėjo būti nė vieno už jį jaunesnio ir (...) daugiau pakilaus komunisto inteligento (...).“88

Bauginama, kad J. Paleckis galėjo tapti NKVD auka. Galėjo, bet ne dėl A. Sniečkaus veiksmų. Abudu priklausė Kremliaus nomenklatūrai, ji, tiksliau – Stalinas lėmė kam gyventi, net mirusiam kur būti palaidotam. Turiu mintyje tą faktą, kad J. Paleckio palaidojimo vietą nustatė TSKP CK biuras prieš artimųjų valią.89 Taigi jo gyvybė ir kūnas buvo Kremliaus nuosavybė. Galėjo būti represuotas ir A. Sniečkus. Šiuo požiūriu Sovietijoje buvo įgyvendinta tikra lygybė – niekas nebuvo apsaugotas nuo lagerių ar kulkos į pakaušį. Nei vieno jų tokia lemtis neištiko, nes uoliai vykdė Kremliaus nurodymus. Stalinizmo epochoje svarbiausi reikalavimai buvo pasipriešinimo nuslopinimas ir Lietuvos sovietizavimas. Uoliems parankiniams Kremlius negailėjo „geležiukų“. Vien 1947–1950 m. J. Paleckio krūtinė buvo papuošta trimis Lenino ordinais, o per visą laiką šešiais „Leninais“. Pagal knygoje sekamą pasaką išeitų, kad taip aukštai Kremlius įvertino J. Paleckio liberalumą, humaniškumą, lietuvybės puoselėjimą, XIX a. nacionalinio judėjimo vertinimą, o ne aktyvų partizaninio karo slopinimo organizavimą, represijų palaikymą. Suprantama, kodėl knygoje neužsimenama apie J. Paleckio gautus aukščiausius apdovanojimus.

Kitaip elgėsi Estijos ir Latvijos aukščiausio rango veikėjai. 1950–1951 m. beveik visi Estijoje gimę ir augę KP vadovai neteko postų, vieni buvo įkalinti iki 25 m., kiti (sekretoriai V. Kunsikas ir A. Kelbergas) uždaryti į lagerius ar dingo be žinios. Pirmasis KP sekretorius Karatommas iš visų Baltijos respublikų partinių vadovų aktyviausiai bandė sulėtinti kolektyvizacijos tempus, siūlė tremtį į Sibirą pakeisti įkurdinimu Estijos skalūnų kasyklose. „Atlydžio“ metais Latvijos veikėjai kėlė daugiausiai ekonominius reikalavimus, kaltinti nesugebėjimu auklėti jaunimą „internacionalizmo dvasia“. Stalininis teroras buvo pasibaigęs, todėl pirmasis sekretorius ir MT pirmininkas buvo tik atleisti iš pareigų. Tik Lietuvoje panašių „valymų“ nebuvo. LKT pirmininko pavaduotojas Juozas Vaišnoras atleistas ir įkalintas už brolio partizano slėpimą, komisarai K. Banys ir J. Laurinaitis neteko postų dėl nepatenkinamo vadovavimo, bet ne už priešinimąsi Maskvos reikalavimams. „Mūsiškiai“ buvo paklusniausi kinkadrebiai. A. Bulavas tvirtina: „Gerai mačiau Sniečkaus, Preikšo ir kitų pastangas bet kuria kaina išsilaikyti, vykdyti Maskvos reikalavimus“.90

Esu įsitikinęs, kad nedaug kas atspės, jog pagal S. Lipskio knygos tekstus stalininėje epochoje svarbiausias Lietuvos istorijos įvykis buvo A. Sniečkaus puolimas prieš J. Paleckį, jų  santykiai, o ne masiškas okupanto teroras, atkaklus tautos priešinimasis. Šie dalykai knygoje beveik nefigūruoja net kaip fonas, kontekstas. Sukuriama paradoksali situacija. Nežinotum ano meto istorijos, realijų, pagrindinių kolaborantų tautybės, vargiai suvoktum kur vykta veiksmas. Šitaip išsisukama nuo kalbėjimo apie J. Paleckio vaidmenį slopinant partizaninį pasipriešinimą, jo požiūrį į represijas, tarp jų – trėmimus. Jis dalyvavo dažnuose LKP(b) CK biuro posėdžiuose, LKP(b) CK plenumuose, pasitarimuose su represinių struktūrų vadovybe, kuriuose buvo priiminėjamos kovos su partizanais, jų rėmėjų šeimų represavimo priemonės. Juose J. Paleckis nebuvo „tylenis“, teikė savo pasiūlymus. Tenka papildyti anksčiau minėtus faktus. 1944-12-27–30 vykusiame LKP(b) CK IV plenume štai ko reikalavo: „Mūsų agitatoriai turi garsiai ir tvirtai nepajudinamais argumentais įtikinti darbo žmones, kad vežimai, kaip ir kiti sovietinių baudžiamųjų organų veiksmai, tai priemonės apginti lietuvių tautą nuo jos priešų“.91 Gi S. Lipskis nesidrovi be jokių įrodymų rašyti apie J. Paleckio priešinimąsi trėmimams. Teigia, kad 1945 m. J. Paleckiui, A. Sniečkui ir M. Gedvilui nesant Lietuvoje, buvo įvykdytas masiškas inteligentų suėmimas (p. 87). Kaip negražiai Maskva pasielgė su savo pastumdėliais. S. Lipskis bando juos apginti: „(...) respublikos vadovai mėgina priekaištauti Tkačenkai. Tačiau jis sunkiai įveikiamas“ (p. 187). Kokie drąsuoliai! Ne priekaištavo, o tik mėgino tai daryti. Autorius bando apginti J. Paleckį ir nuo atsakomybės už trėmimus: „J. Paleckis pripažino (kam? – V. T.), jog prasidėjus trėmimams, jis penketą ar šešetą kartų tarpininkavo dėl tremties sulaikymo“ (p. 204). Prieš ką tarpininkavo? Ką reiškia „tremties sulaikymas“? Tik jau ne priešinimasis žmonių trėmimams, pražūčiai! Kaip ne kartą cituota, J. Paleckis be išlygų pateisino trėmimus, „pagrindė“ jų tikslingumą.

J. Paleckis labai rūpinosi represinių struktūrų, tarp jų stribų autoriteto stiprinimu, o ne nekaltų civilių žmonių žudynių stabdymu. Stribai turėtų būti dėkingi J. Paleckiui už tai, kad juos, liaudies naikintojus, perkrikštijo liaudies gynėjais. Tik šuniui ant uodegos nuėjo ši novacija.

1945 m. rugpjūčio mėnesį LKP(b) CK plenume NKGB komisaro pavaduotojui B. Kabulovui pažadėjus artimiausiu laiku sutriuškinti partizanus, J. Paleckis puolė į karingą, bet kokias žudynes pateisinančią retoriką: „Mišką kerta – skiedros lekia. Pirštinėtas nepakovosi“.92 Pasak J. Starkausko, J. Paleckis buvo vienas iš pirmųjų pasisakęs už KP bendradarbiavimą su čekistais, kad apskričių KP komitetai drauge su čekistais sudarinėtų partizanų naikinimo planus.93 Buvo partizaninio karo pavertimo pilietiniu šalininkas. Minėtame 1944 m. pabaigos LKP(b) CK plenume entuziastingai palaikė pasiūlymą kovai su partizanais apginkluoti kaimo varguomenę. Jis kalbėjo: „(...) lietuvių liaudis turi savo rankomis susidoroti su liaudies priešais“.94 Tai suteikė daug džiaugsmo vyriausiam čekistui Lietuvoje I. Tkačenkai. Kaip hipotezė formuluotinas klausimas – ar J. Paleckio keltos minties lietuviškąją atsargos diviziją iš Jercevo perkelti į Lietuvą tikslas nebuvo ją panaudoti prieš mūsų partizanus, juos naikinti tautiečių rankomis. To labai norėjosi Maskvai. Jis žmonėms kalbėjo, dienoraštyje rašė, kad į tą diviziją greitai, beveik neraginant susirinko apie 18 tūkst. vyrų, kad „Su džiaugsmu ir dainomis eina Lietuvos vyrai į Raudonosios armijos lietuviškąsias dalis“.95 „Entuziazmą“ sukėlė į kiekvieną bėgantį vyrą šaudžiusi čekistinė kariuomenė, nužudžiusi kelis tūkstančius besislapsčiusių jaunuolių. „Entuziastais“ nepasitikėjo, baiminosi, kad, juos atkėlus į Lietuvą, gali išsibėgioti. J. Starkauskas teisingai nurodo, kad okupantams ir kolaborantams labiausiai rūpėjo du dalykai – teroras ir propaganda.96 J. Paleckis nenuilstamai suko propagandos mašinos velenus. Rusų disidentas V. Turčinas propagandą vadino žmonių pavergimo, ideologinės priespaudos ir proto išoperavimo priemone.97 Panaudojant propagandą aktyviai siekta demoralizuoti tautą, pakirsti jos ryžtą priešintis, sukurti žmogų, kurio „adresas – Sovietų sąjunga“. Stengėsi pagausinti kolaborantų gretas. J. Malūkaitė prisimena: „Gerbiamas svečias (Justas Paleckis), tas valstybės vyras be savo valstybės vos peržengęs tarpdurį ėmė mums aiškinti, kaip svarbu, kad visi vieningai į komjaunimą susirašytume, netgi barė, kodėl tokie nesąmoningi esame“.98

Nekyla abejonių, kad J. Paleckis savo veikla tęsėjo įžadą būti „partijos sarginiu šunimi“. Šimtų tūkstančių tautiečių ašarose sumirkyta duona turbūt nestrigo jo gerklėje. Kas galėtų paneigti V. Tininio padarytą išvadą, kad J. Paleckis „Savo veikla (...) išdavė Lietuvos valstybingumą, todėl už tai jam tenka visa moralinė ir politinė atsakomybė“ už viską, kad nutiko Lietuvai.99 J. Starkauskas vadina J. Paleckį vienu pagrindiniu Lietuvos valstybingumo duobkasiu, jos išdaviku,100 A. Lukša – Lietuvos kvislingu Nr. 1.101 Bijojo ištarti žodžius „lietuvis, lietuvių tauta“. Kieno nors nepriklausomos Lietuvos priminimas jam sukeldavo pykčio priepuolius.

S. Lipskis davė įžadą nebūti teisėju. Kiekvieno rašančiojo pareiga pateikti asmens veiklos vertinimą, o ne vien piešti spalvotus jo „abrozdėlius“. Vertinimas – ne teismo nuosprendis. Bijantis vertinimo, nėr ko rašyti. Be to, jį seniai pasmerkė tūkstančiai tų, iš kurių smurtu buvo atimta Tėvynė. Pagal knygos tonaciją, kentėjo ir J. Paleckis; buvo kritikuojamas, puolamas, nebuvo įtrauktas į VKP(b) CK biurą Lietuvai, trumpai laikytas SSSR AT Tautybių tarybos pirmininko poste.

 

Pradaigotas šeimyninis gyvenimas


Knygoje „prėskai“ pavaizduota J. Paleckio veikla postalininiais laikais. Ar taip nutiko dėl to, kad tuomet jis buvo politiškai palaužtas žmogus, jo žodis nieko nereiškė? Tarsi pagal sovietinę tradiciją knygoje nerašoma apie J. Paleckio charakterio bruožus, santykius šeimoje, gyvenimo sąlygas, jo saulėlydį.

Kiti autoriai sudėliojo gana nepatrauklaus šio žmogaus mozaiką (iš dalies minėta). Pagal A. Lukšą, J. Paleckis buvo didelių ambicijų, silpno moralinio stuburo, garbėtroška.102 V. Tininis vadina jį neprincipingu, impulsyvaus ir karšto būdo asmeniu, perdėtai nuolankiu pataikautoju rusams. Ir S. Lipskis pripažįsta J. Paleckio impulsyvumą, karštą būdą (p. 185). V. Krėvė pabrėžė, kad J. Paleckis labai baikštus, panikuojantis.103 Prastai apie jį atsiliepė ir E. Galvanauskas: labai bailus, labai atsargus, silpno charakterio.104 Suprantu, kad tokios charakteristikos nepritinka prie mitologinio šviesaus paveikslo. Vargu ar toks charakteris laidavo harmoniją šeimoje. Mįslinga, kodėl iki 1929 m. žmona su dviem vaikais gyveno Rygoje, o ne su vyru Kaune.

Žento Laimono Noreikos atsiminimai padeda pažvelgti į J. Paleckio ir jo šeimos gyvenimo užkulisius, sąlygas. Dabar skleidžiama legenda apie nomenklatūros kuklumą, vos ne asketiškumą. Vien šia prasme verta pasinaudoti L. Noreikos informacija. 1961 m. J. Paleckis persikėlė į dviejų aukštų gyvenamą namą, kuriame buvo du butai po penkis kambarius“.105 Iš jo išsikėlus A. Sniečkui, namą suremontavo Ministrų Taryba. Palangoje netoli jūros uždaroje Gedimino gatvėje „seniūnui“ priklausė dviaukštė vila, joje buvo keturi butai. Su adjutantu buvo vežiojamas „Volga“. Važiuojant į Palangą ir atgal iš paskos sekdavo kita „Volga“ su sargybiniais. Pliaže, maudantis saugojo adjutantas ir apsauga. Kai L. Noreika su žmona gyveno Kaune, apie J. Paleckio  atvykimą sužinodavo iš to, kad prie namo būdavo pastatomi du ginkluoti kareiviai. Taip saugotas apie 1954–1961 m. Partizanų jau nebuvo. Ko reikėjo baimintis „žmonių simpatijas“ nusipelniusiam? Galima suprasti, kad pokaryje šį veikėją kelionėse po kaimus lydėdavo kariuomenė, o vykstantį į Leipalingį saugojęs tankas.106

Namuose nebuvo jokių rūpesčių: visas reikalingas prekes gaudavo iš užsakymų stalo, valgį gamino, kambarius prižiūrėjo dvi moterys. L. Noreika pažymi, kad nei uošvienė, nei jo žmona nemokėjo ir nemėgo gaminti maisto. Pagal sovietinę dogmą ir praktiką J. Paleckis ir jo šeima turėjo būti priskirta prie išnaudotojų klasės.

H. Korsakienė užrašė savo vyro įspūdžius, patirtus iš ilgų pokalbių per apsilankymą (1959 m.) pas J. Paleckį. K. Korsakas kalbėjęs: „man pasirodė labai atitrūkęs – ar atstumtas – nuo mūsų aktualijų reikalų. Daug ko nežino, nesusigaudo. Gyvena kažkokiame siaurame savo interesų rate“.107 Gerai susipažinus su J. Paleckio propagandine rašliava, kirba mintis, kad jis seniai buvo atitrūkęs nuo tikrovės, gyveno paties sukurto melo pasaulyje.

A. Salmanavičius panašią į S. Lipskio knygą lektūrą priskiria prie ideologiškai revanšistinės (turi mintyje nomenklatūrininkus). S. Lipskio knyga nuostatų prasme ne ką nutolusi nuo sovietmečio odės apie J. Paleckį – „Taurios širdies žmogus“. Mitologiškai šviesiu J. Paleckio ir jo veiklos paveikslu kuriamas toks pat šviesus pasiaukojamai Lietuvai dirbusios nomenklatūros grupinis paveikslas. Išplaunamos ribos tarp gėrio ir blogio, tarp patriotizmo ir kolaboravimo. Nesaikingai nupudruotas J. Paleckis tempiamas į politinę sceną, reiškiamas pasididžiavimas juo ( po teisybei – kolaboravimu), rengiami išsišokimai, paslaugiai filmuojami ir transliuojami Maskvos.

Nuo žmonių sąmoningumo priklausys, ar svetimoms jėgoms pavyks pakartoti 70–80 m. senumo scenarijų. Į Sosnovskio barščius panašus augalas jau sėjamas. Būkime atsargūs! Būkime atsparūs!

 

* Skliausteliuose nurodomi S. Lipskio knygos puslapiai.


1 J.Paleckis. Dviejuose pasauliuose. Vilnius, 1983, p. 23.

2 Ten pat., p. 25.

3 Ten pat, p. 67.

4 J. Paleckis. Žingsniai smėly. Vilnius, 1983, p. 19.

5 Ten pat.

6 V. Krėvė. Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė. Vilnius, 1992, p. 38.

7 K. Škirpa. Lietuvos nepriklausomybės sutemos. Chicago-Vilnius, 1996, p. 377.

8 Lietuvos žinios, 2011-05-24.

9 L. Gudaitis. Permainų vėjai. Vilnius, 1986, p. 54.

10 L. Gudaitis. Laiko balsai. Vilnius, 1985, p. 51.

11 M.Meškauskienė. Tolimi artimi metai. Vilnius, 1979, p. 24.

12 Lietuvos žinios, 2011-05-24.

13 P. Orintaitė. Ką laumės lėmė. Vilnius, 2011, p. 292.

14 Lietuvos žinios, 2010-01-22.

15 J. Paleckis. Dviejuose pasauliuose, p. 234.

16 Taurios širdies žmogus. Vilnius, 1987, p. 60.

17 Darbai ir dienos, 1998, t. 7, p. 155; Kultūros barai, 2002, Nr. 1, p. 80.

18 J. Paleckis. Žingsniai smėly, p. 91.

19 Lietuvos žinios, 2010-01-22.

20 K. Škirpa. Min. veik., p. 378.

21 J. Būtėnas. Lietuvos žurnalistai. Vilnius, 1991, p. 73.

22 Ten pat, p. 74.

23 J. Paleckis. Dviejuose pasauliuose, p. 237.

24 Kultūros barai, 2004, Nr. 7, p. 76.

25 Ten pat, Nr. 2, p. 78.

26 J. Būtėnas. Min. veik., p. 75.

27 L. Dovydėnas. Rinktiniai raštai. Vilnius, 2002, t. 1, p. 283.

28 Kultūros barai, 2004, Nr. 2, p. 78.

29 Paleckis. Dviejuose pasauliuose, p. 338.

30 Lietuvos naikinimas ir tautos kova. Vilnius, 1999, p. 25.

31 L. Truska, V. Kancevičius. Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose. Vilnius, 1990, p. 134.

32 Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 1, p. 67.

33 V. Kubilius. Literatūra istorijos lūžyje. Vilnius, 1997, p. 316.

34 L. Truska, V. Kancevičius. Min. veik., p. 166.

35 Vilniaus istorijos metraštis, 2007, t. 1, p. 143–144.

36 Kultūros barai, 2002, Nr. 1, p. 80.

37 J. Paleckis. Dviejuose pasauliuose, p. 237.

38 Ten pat, p. 292.

39 I. Šeinius. Raudonasis tvanas. Vilnius, 1990, p. 118.

40 A. Merkelis. Antanas Smetona. New York, 1964, p. 550.

41 Ten pat, p. 557.

42 K. Škirpa. Min. veik., p. 388.

43 A. Barkausas. Laikmečio įkaitai. Vilnius, 2009, p. 376.

44 Sigita – Justo duktė, Laimono žmona. Vilnius, 2006, p. 26.

45 I. Šeinius. Min. veik., p. 150.

46 Lietuvos žinios, 2010-01-22.

47 Cit. pagal: A. Liekis. Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941-06-22–08-05). Vilnius, 2000, p. 22.

48 J. Paleckis. Už geresnį gyvenimą. Vilnius, 1987, p. 81.

49 J. Paleckis. Pergalės saliutas. Vilnius, 1987, p. 81.

50 Ten pat, p. 32.

51 V. Tininis. Komunistinio režimo įtvirtinimas Lietuvoje ir jo nusikaltimai. Vilnius, 2009, p. 30.

52 Laisvės kovų archyvas, 1999, t. 26, p. 131.

53 Cit. pagal: A. Liekis. Signatarai. Vasario 16. Vilnius, 1996, p. 203–204.

54 Darbo Lietuva, 1940-08-15.

55 Vilniaus istorijos metraštis, p. 147.

56 J. Paleckis. Pergalės saliutas, p. 183.

57 Ten pat, p. 192.

58 V. Pupšys. Atsimainymo kalnas. Vilnius, 2008, p. 243.

59 J. Paleckis. Pergalės saliutas, p. 212.

60 Taurios širdies žmogus, p. 70.

61 Ten pat, p. 97.

62 A. Anušauskas. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais. Vilnius, 1996, p. 195, 356.

63 Rašytojas pokario metais. Vilnius, 1991, p. 34.

64 E. Mieželaitis. Nereikalingas žmogus. Vilnius, 2003, p. 102.

65 J. Paleckis. Už geresnį gyvenimą, p. 72, 74.

65a R. Misiūnas. Lietuva prieš LTSR. Vilnius, 2010, p. 2, p. 41.

66 Ten pat, p. 81.

67 A. Anušauskas. Min. veik., p. 354.

68 J. Starkauskas. Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavimas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944–1953 m. Vilnius, 2007, p. 192.

69 Darbai ir dienos, 1998, t. 7, p. 155.

70 J. Starkauskas. Min. veik.

71 J. Sakas-Sakevičius. Kunigas Juozas Vailokaitis. Chicago, 1985, p. 176.

72 Domas Cesevičius. Vilnius, 1998, p. 328.

73 Rašytojas pokario metais, p. 425.

74 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį Putiną. Vilnius, 1995, p. 325.

75 J. Sajauskas. Suvalkijos geografija. Vilnius, 2001, p. 365.

76 Antanas Žvironas. Vilnius, 1999, p. 16.

77 Lietuvos gyventojų trėmimai. Vilnius, 1995, p. 86–87.

78 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį Putiną, p. 326.

79 Cit. pagal: J. Starkauskas. Min. veik., p. 142.

80 Sniečkaus fenomenas. Vilnius, 2003, p. 32.

81 A. Barkauskas. Min. veik., p. 376.

82 Rašytojas pokario metais, p. 446.

83 Sniečkaus fenomenas, p. 400.

84 Taurios širdies žmogus, p. 68, 70.

85 A. Barkauskas. Min. veik., p. 376.

86 J. Januitis. Užvakar ir šiandien. Vilnius, 1998, p. 111–112.

87 V. Tininis. Sniečkus. 33 metai valdžioje. Vilnius, 1995, p. 41.

88 A. Bieliauskas. Pažink savo artimą. Vilnius 2001, p. 546.

89 Sigita – Justo duktė, Laimono žmona, p. 139.

90 Cit. pagal: B. Genzelis. Imperijai griūnant. Vilnius, 2006, p. 177.

91 Cit pagal: E. Grunskis. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1945–1953 metais. Vilnius, 1996, p. 56.

92 Cit. pagal: J. Starkauskas. Min. veik., p. 83.

93 Ten pat,  p. 325.

94 Ten pat,  p. 68.

95 J. Paleckis. Pergalės saliutas, p. 187.

96 S. Starkauskas. Min. veik., p. 372.

97 A. Walicki. Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę. Vilnius, 2005, p. 564.

98 J. Semaškaitė. Jonas Semaška-Liepa ir jo bendražygiai. Vilnius, p. 380.

99 V. Tininis. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Vilnius, 1994, p. 214.

100 J. Starkauskas. Min. veik., p. 708

101 Lietuvos žinios, 2010-01-22.

102 Ten pat.

103 V. Krėvė. Min. veik., p. 27.

104 Kultūros barai, 2002, Nr. 1, p. 80.

105 L. Noreika. Čiurlionio 16. Vilnius, 2003, p. 29.

106 Lietuvos naikinimas ir tautos kova, p. 241.

107 H. Korsakienė. Namas, kuriame gyvename. Vilnius, 1981, p. 275.