Bijau žmonių, kurie nemoka dalintis

Antanas Ališauskas

Gruodžio 23-ją, Čekija ir visas pasaulis atsisveikino su politiku, intelektualu ir menininku Vaclavu Havelu. Buvusį savo prezidentą žmonės palydėjo plojimais. Prahos šv. Vito Katedroje buvo pasakyti tokie žodžiai: „Dėkojame Dieve, kad Tu per jį suteikei mums galimybę sukurti laisvą valstybę“.  

Beveik tuo pačiu metu išėjo į dausas ir Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Ilas, taip ir nepalikęs savo žmonėms kokio nors gero prisiminimo. Visam pasauliui transliavo minios ašaras, – štai, žiūrėkit, koks puikus buvo vadas. Ir aš patikėjau – taip verkiama tik iš didelio džiaugsmo.

Buvęs Ukrainos ypatingasis ir įgaliotasis pasiuntinys Čekijoje ir Slovakijoje 1992 – 1993 m. ir Čekijoje 1993-1995 m Romanas Lubkivskis, prisimena: „Mano priartėjimas prie V.Havelo buvo prieštaringas. Iš pradžių jis man pasirodė keistuolis: puikios šalies prezidentas, važinėjantis dviračiu aplink Prahos pilį (Pražský hrad – Prahos tvirtovė, Čekijos prezidento rezidencija). Keistu man pasirodė, tai yra neįprasta aukščiausią postą valstybėje užimančiam žmogui, jo laisvas bendravimas su įvairių visuomenės sluoksnių žmonėmis. Jo niekada neviliojo nei turtai, nei prabanga. Aš buvau jo namelyje, kurį Ukraina planavo įsigyti savo ambasadai. Tai simpatiškas pastatas, bet labai mažas. Jį V.Havelas buvo nusipirkęs už savo uždirbtus pinigus – honorarus. Nors pagal protokolą jis privalėjo apsistoti apartamentuose, kuriuose anksčiau gyveno jo pirmtakas Tomašas Masarikas.

Praktiškai pusė Šiaurės Korėjos kariuomenės karių dabar badauja. „Per vieną valgį mes gauname ne daugiau septynių mažų bulvyčių“, - skundėsi vienas karys žurnalistams ir patikslino, kad viena bulvytė – ne didesnė kaip jo nykštys. Vieno maisto davinio svoris – tik 100 gramų. 2011 m. balandį pagal Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programą buvo pradėti remti nuo maisto produktų trūkumo kenčiantys Šiaurės Korėjos gyventojai. Rugsėjo pradžioje JAV Pchenjanui suteikė 900 mln. dolerių vertės paramą maistu, vaistais, higienos priemonėmis ir kitais būtiniausiais daiktais. Iš viso maisto trūksta net 6 mln. šiaurės korėjiečių. Tačiau Pchenjanas ir toliau riboja pagalbos organizacijų veiklą. Šiaurės Korėjoje lankęsi pareigūnai ir pabėgėliai velionį vadeivą Kim Jong Ilą vaizdavo kaip konjaką pratusį gurkšnoti pleibojų, kuris taip pat mėgo užsienietiškus filmus, prabangius patiekalus ir moteris. Jam nieko netrūko. Kai Kim Jong Ilas mėgavosi prabanga, paprasti korėjiečiai mirdavo iš bado.

Tad dabar paklauskime savęs retoriškai – kuo dalijosi su tauta V. Havelas ir kuo – Kim Jong Ilas, kad vienam išėjus iš pagarbos audringai plojo, o kito raudulingai verkė?
Štai, Dieve, atėjo pas Tave du žmonės, skirtingai supratę Dievo Įsakymą – Mylėk savo artimą, kaip save patį. Kokiais nuopelnais prieš Tave dabar pasigirs Š. Korėjos diktatorius? Ir ką atsakys į priekaištą – „Ko nepadarėte vienam iš šių 6 mln. badaujančių šalies piliečių, man nepadarėte“? 

Jungtinėse Valstijose pernai gyveno net 1,6 mln. benamių vaikų, kurie glaudėsi nakvynės namuose, automobiliuose, apleistuose pastatuose ir parkuose. Ar daug yra norinčių su jais kuo nors pasidalyti?

Pernai spauda parašė, kaip amerikiečių milijardieriai nutarė savo turtais pasidalyti su visuomene.
Ne piniguose laimė, svarbu, kad tie pinigai atneštų žmonėms naudą – taip mano patys turtingiausi JAV žmonės – „Microsoft“ kompanijos įkūrėjas Bilas Geitsas, turintis sukaupęs 53 mlrd. dolerių turtą, ir Vorenas Bafetas, turintis 47 mlrd. dolerių. 2010 m. biržely jie pakvietė ir kitus turtuolius atiduoti didžiąją dalį savo turtų labdarai. Rezultatai buvo netikėti.

Po poros mėnesių 40 žinomų milijardierių prisiekė, kad dar gyviems esant ar po jų mirties visuomenės poreikiams jie atiduos pusę savo turtų.
Tarp tų dosniųjų, kuriems nepagailo savo uždirbtų pinigų skirti geriems darbams, buvo ir Niujorko meras Maiklas Blumbergas, mediamagnatas Baris Dileris, CNN kompanijos įkūrėjas Tedas Tiorneris, „Žvaigždžių karų“ režisierius Džordžas Lukas, Rokfelerių imperijos paveldėtojas Devidas Rokfeleris. Visi jie viešai pareiškė, kad džiaugsis, jei jų pinigai atneš realią naudą žmonėms.

Milijardierių iniciatyvos įsipareigojimai, kurie buvo pavadinti „Prisiek“ – reikalas savanoriškas ir grynai morališkas – tiesiog tai garbės reikalas.
Viešai savo testamentų jie keisti neketina. Bet visi 38 milijardieriai, kurie prisijungė prie Bilo Geitso ir Voreno Bafeto iniciatyvos, patalpino savo pavardes specialioje interneto svetainėje, kurioje kiekvienas paaiškina, kodėl jis nutarė tą padaryti.
„Jeigu mes vartotume sau daugiau nei vieną procentą savo pajamų, nuo to mes netaptume laimingesni ar sėkmingesni. Priešingai – likę 99 proc. gali suvaidinti milžinišką vaidmenį aplinkinių gerovei ir sveikatai“,  –  sako finansininkas Vorenas Bafetas.

„Kol mano žinioje yra pinigų, aš įsipareigoju, kad mokslas taptų labiau prieinamas visų amžių studentams.
Aš skyriau didžiąją dalį savo turto išsilavinimui gerinti“,  –  teigė „Žvaigždžių karų“ prodiuseris Džordžas Lukas, kurio turtas yra 3 mlrd. dolerių.

„Anksčiau aš skirdavau pinigų labdarai be didesnio triukšmo, kodėl tai darau dabar? To manęs paprašė Vorenas Bafetas, kad parodyčiau pavyzdį kitiems. Tikiuosi, man viskas pavyks“,  –  sakė Laris Elisonas, „Oracle“ kompanijos įkūrėjas, kurio sąskaitose – 28 mlrd. dolerių.
„Mes žvelgiame į savo finansinę padėtį su nepasitikėjimo ir nuolankumo jausmais. Niekada apie tai nesvajojome. Išaugome tokiose pat sąlygose, kaip ir daugelis amerikiečių. Ir mes turime aiškų supratimą apie darbo etiką ir socialinę atsakomybę“, –  sako finansistas Džonas Arnoldas, dujų treideris, jo turtas – turtas 4 mlrd. dolerių.  

Bilas Geitsas, antras turtingiausių pasaulio žmonių sąraše, savo labdaros fondą įkūręs kartu su žmona Melinda, dar 1994 m. į jį buvo pervedęs 28 mlrd. dolerių.
O 2008 m. jis atsisveikino su „Microsoft“ kompanija ir nutarė asmeniškai vadovauti labdaringiems pinigams, kad jie nebūtų iššvaistyti ir duotų didžiausią naudą. Dauguma B. Geitso projektų skirti Amerikos mokykloms pagerinti ir švietimo reikalams įvairiose pasaulio šalyse, taip pat ir Afrikoje.
Investuotojas Vorenas Bafetas, trečias pagal turtingumą pasaulyje, 2006 m. nutarė, jog atiduos 99 proc. savo turto Bilo ir Melindos Geitsų labdaros fondui. Tarp tų, kurie paliko didesnę dalį savo pinigų labdarai, dar iki priesaikos pasirašymo, yra ir buvęs „Cisco“ kompanijos vadovas Džonas Morgridžas ir Mičigano nekilnojamojo turto magnatas Elis Broadas, nuolat remiantis įvairių Amerikos universitetų mokslinius tyrimus.

Ir iki milijardierių iniciatybos Amerikoje buvo įprasta dalį pinigų skirti visuomenės poreikiams, be to, tai daro ne tik turtuoliai, bet ir viduriniųjų visuomenės sluoksnių žmonės.
Tačiau pačių turtingiausių Amerikos ir pasaulio žmonių judėjimas už laisvą atsisakymą nuo didžiosios dalies savo turtų norint padėti visuomenei – tai visiškai netikėtas posūkis labdarybės istorijoje. Nauja mada „Ne piniguose laimė“ – reali kapitalizmo vertybių revizija tų, kurie labai daug gyvenime pasiekė.

Šiemet „Forbes“ žurnalo apklausos duomenimis, pasaulyje yra 1210 milijardierių, turinčių  sukauptą 4,5 trilijonų dolerių turtą. Rusijoje šiemet milijardierių padaugėjo dviem trečdaliais – jų buvo 101 žmogus.

Laikraščio "Наш Мир" („Mūsų pasaulis“) surengtos apklausos duomenimis, į klausimą „Ar privalu turtuoliams dalytis su vargšais?“, balsuota taip: turtuoliai dalinsis savo noru – 1 proc., dalinsis priversti – 60, niekada nesidalins – mano 39 proc. apklaustųjų. Pastarieji mano, kad turtuoliai mėgsta dalytis tik šypsena...

Viešoji nuomonė pateisina turtingumą, jei žmonės supranta, kad turtingu tampama dėl savo pastangų ir įtempto darbo. Tačiau daug kas mano, kad „nuo darbo nebūti bagotas, o tik kuprotas...“ Rusijos žiniasklaidoje buvo paskelbti tokie tyrimai: praturtėjimo priežastimi 88 proc. rusų laiko ryšius, 78 – „teisingą“ ekonominę sistemą, 76 – nesąžiningumą ir tik 39 proc. galvoja, kad turtus sukaupti galima įtemptai dirbant. Be to, dauguma apklaustųjų praturtėjimo priežastimi laiko sėkmę. Ir labai daugeliui atrodo, kad sistema neleidžia žmonėms turėti vienodas starto galimybes. Todėl turtinę nelygybę, kurią jie mato aplink pažvelgus, laiko neteisinga. Žmonės ją pripažintų, jei suprastų kelius, kurie veda aukštyn.

Turbūt panaši nuomonė vyrauja ir Lietuvoje – daugelio žmonių prakaitu sukuriama pridėtinė vertė, kurios didžioji dalis yra nusavinama.
Štai ir visas darbštumas ir įtemptas darbas. „Snoro“ savininkų fiasko tai tik paliudija – žodžiai „dalintis“, „atiduoti už dyką“ buvo šalia keiksmažodžių. "Snoro" banke radus 1 mlrd. Lt vertės vertybinių popierių trūkumą, paaiškėjo, kaip prabangiai gyveno jo savininkai.  Dabar jiems siūlomas kuklus „butelis“ Lukiškėse, bet maudęsi prabangoje utėlėtoj skylėj pabūti nenori… Beveik 18 mln. Lt vertės trys butai Vilniaus Senamiestyje, 5 mln. EUR vertės vila Prancūzijos mieste Nicoje, prabangūs automobiliai „Jaguar“, „Spyker“, „Maybach“, „Porsche“, „Mercedes Benz“… Ir tai tik menka ledkalnio viršūnėlė.

Televizijos kanalai siūlo pažiūrėti, kaip gyvena ir leidžia pinigus „žvaigždės“. Puikybės reklama. Pažiūrėjęs jautiesi tarsi praskridusio paukščio apdergtas. Daug geriau, kai matai šaligatvio lentelę sostinės Gedimino prospekte, skelbiančią, kad liepas vilniečiams padovanojo tokia tai firma. Tai - pasidalinimo reklama. Tikrasis žmogaus pašaukimas yra dalintis, o ne pasisavinti. Bet niekada nepriekaištaukim žmogui, kodėl jis nenori dalintis. Tai jo uždirbti pinigai. Ir jis nesidalina, nes nenori. Taip reikia – palaukime, kol jis turės daugiau...

Kaip dažnai artimiesiems ir draugams įvairiomis progomis mes palinkime būti turtingais. Daugeliui turtas ir visokių gėrybių gausa yra pagrindinis gyvenimo tikslas. Verta susimąstyti, kokia yra tikroji žodžio „turtas“ esmė. Aukščiausia prasme, turto negalima nuolat laikyti tik savo rankose. Žmonės sako – kad jis daugintųsi ir neštų džiaugsmą, juo reikia dalytis. Ir Dievas, teigia teologai, vieniems duoda daugiau, kaip įpareigojimą pasidalinti pertekliumi su kitais.

Štai kokią sakmę skaičiau. Tarp aukštų kalnų gyveno vienatvėje protinga moteris. Kartą vaikščiojant ties upeliu, ji rado brangakmenį, neišpasakytai gražų. Toliau eidama keliu ji sutiko klajūną, kuris paprašė duonos. Ji atidarė savo krepšelį, kad pasidalytų kąsneliu, ir klajūnas pamatė tą neišpasakyto grožio akmenį. Jis žiūrėjo į jį ir negalėjo atitraukti akių. Ir tada moteris nutarė jį padovanoti vargšui.

Klajūnas padėkojo moteriai ir eidamas sau svajojo, kaip ir už kiek tą brangenybę parduosiąs, juk už gautus pinigus bus galima gyventi ilgai ir laimingai. Bet praėjo vos keletas dienų ir klajūnas sugrįžo atgal.
Jis labai sunkiai surado moterį, kuri jam buvo dovanojusi akmenį. Grąžindamas jį pasakė: „Aš apie daug ką galvojau keliaudamas. Žinau, kad šis akmuo yra vertas labai didelių pinigų. Bet aš grąžinu jį tau, tikėdamasis gauti kažką dar vertingesnio. Man labai norėtųsi, kad aš taip pat turėčiau tokią gerą širdį, kaip ir tavo, nes gali man dovanoti tokias brangias dovanas.“

Tauri dvasia ir jautri širdis gali net apsaugoti žmogų nuo klastingos širdies aritmijos rūšies – ekstrasistolijos.
Tai įrodyta. Turtingas tas, kas dosnus.

Štai, mūsų „Varpas“ nuolat skelbia visus rėmėjus, prisidėjusius prie šio žurnalo leidybos.
Ką pagalvojam pamatę, kokias sumas aukoja žmonės? Ir išvis, ar turim teisę ką nors galvoti, jei nepadovanojome nė 10 litų? Žmonės duoda tiek, kiek gali. Ir labai didelis ačiū už kiekvieną nuo savęs atstumtą litą ar dolerį. Apskritai, ačiū visiems, kurie pasidalija pinigais, žiniomis, laiku, informacija, pažintimis, patarimais ir dar daug kuo, kas prisideda prie žurnalo, o dabar jau ir interneto portalo
www.llks.lt, leidybos ir administravimo. Ir ačiū Dievui, kad žmonės supranta – renginiams, knygoms, žurnalui, portalui reikia paramos.

„Dosnumas yra turtas. Norint būti dosniam, nereikia daug daiktų, tiesiog reikia išmokti dalytis tuo, ką turi. Ir visai nesvarbu, kiek tu turi. Galima visai nieko neturėti. Galima būti visišku skurdžiumi kelyje, bet būti dosniam.

Galima nusišypsoti nepažįstamam. Padainuoti, jei kam liūdna. Pasidalyti įkvepiančiu, uždegančiu žodžiu. Jei tikrai nieko nėra, galima įsivaizduoti gėles ar brangakmenius ir dovanoti juos bet kuriam žmogui. Dalintis būtimi, jei nėra kuo kitu. Tai didžiausias turtas, su juo gimsta kiekvienas. Ištieskite rankas ir su meile širdyje eikite pas kitus. Jei neturite nieko daugiau, išskyrus kūno šilumą, sėskite prie ko nors arčiau ir atiduokite dalį jos.

Įkvėpkite kitus, dainuokite, šokite, juokitės ir dosniai dalinkitės savo džiaugsmu.
Negalvokite, kad norint būti dosniu, reikia būti turtingu. Priešingai: jei norite būti turtingu, būkite dosnus. Ir kuo daugiau dalinsitės, tuo labiau jūsų būtis taps būties srautu. Gaivinančia džiaugsmo ir įkvėpimo srove. Tik dosnus žmogus yra gaivus. Šykštuolis primena primurgusį prūdą, į kurį nebeteka šviežias vanduo. Kvieskite žmones atsigaivinti jumis.

Turtai, kuriuos jums duoda gyvenimas, neišsenkami. Bet tik dosnumas apie tai žino. Už kiekvieno lobio stovi Dievas. Ir niekas Jo neišsekins.“ Taip kalbėjo garsus neoinduistų guru ir mistikas Radžnišas Ošo.

Taize tinklalapyje radau brolio Rogerio žodžius: „Šiandien yra daug dalijimosi iniciatyvų, prieinamų kiekvienam. Yra žmonių, kuriems svarbu, kad dalis jų pinigų padėtų užtikrinti didesnį teisingumą. Kiekvienas gali stengtis išklausyti ir paremti nors vieną žmogų: apleistą vaiką, vilties netekusį jauną bedarbį, nelaimėlį ar senelį.“ 

Mokėjimas dalytis – neįkainijama vertybė meilės sąjungos kontekste. Be viso to, tai – tik kompanija  žmonių, kurie gyvena kas sau. Norint išsaugoti „mes“, kaip vieningą visumą, kiekvienas turime prisiminti apie būtinybę dalytis kiekvieną kartą, kai tik atsiranda pagunda kažką prisilaikyti tik sau. Sąjunga – tai mokėjimas dalintis savuoju „aš“. „Svarbiausia man, – rašė Kanados poetas, kompozitorius ir atlikėjas Danielis Lavua (Daniel Lavoie), – meilė, draugystė ir mokėjimas dalytis ("L'essentiel pour moi : l'amour, l'amitié et le partage").

Šiandien, švęsdamas savo šešiasdešimtąjį gimtadienį, prisiminiau Mamą, mokiusią mus dalintis. Pradžioje ji  pasidalijo gyvybe. Paskui gyvenimu. Duona. Džiaugsmais. Vieninteliu kuo labai nenorėdavo dalytis – buvo ašaros. Bet mes, vaikai, išmokyti dalintis skaudžia Tėvo netektimi, pasidalijom ir Mamos ašaras. Atsirado tiek gerų žmonių, kuriems visa tai rūpėjo, tad dalį Jų teko atiduoti kitiems. Ašaros dažnai būna ne tokios, kaip senuose indų filmuose.

Mamos jau nėra šalia. Mes su ja dabar dalijamės maldomis. Ir kaip jaunystėje, taip ir dabar, bijau žmonių, kurie nemoka dalintis.

Lipau atnaujintais Aušros Vartų koplyčios laiptais į šv. Mišias ir negalėjau sulaikyti džiaugsmo ašarų. Kad gyvenu, turiu draugų, šeimą – puikią žmoną ir gerus vaikus. Seserį, kuri nuolat vaduoja mano Angelą Sargą. Kad dar dirbu, kai ką sugebu ir kai kam dar esu reikalingas. Verkiau iš džiaugsmo, nes negalėjau suskaičiuoti, kiek ir kuo su manimi per gyvenimą pasidalijo Dievas. Po Mišių paskambino krikšto duktė Rasa iš Danijos ir pasidalijo nuoširdumu bei linkėjimais. Išskridau iš bažnyčios kaip ant sparnų – taip lengva ir gera paliko širdyje.

Atėjo Dievo Įsikūnijimo diena – šv. Kalėdos. Dėkoju Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybai, kitiems Sąjungos nariams ir bendraminčiams už sveikinimus, paramą ir nuoširdumą, kuriuo jie dalijasi su manimi, kuriant bendrą projektą – mūsų portalą. Kuris gyvuoja jau 96 paras ir jį skaito 62-se pasaulio valstybėse. Visiems visiems skaitytojams linkiu linksmų šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų!

2011 12 23

Dėkoju LLKS valdybai, kitiems Sąjungos nariams ir bendraminčiams už sveikinimus, paramą ir nuoširdumą, kuriuo jie dalijasi su manimi, kuriant bendrą projektą – mūsų portalą.