Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui - 25


Seime paminėtas Lietuvos Sąjūdžio dvidešimtpenkmetis

Birželio 3 d. Seime buvo iškilmingai paminėtas Lietuvos Sąjūdžio dvidešimtpenkmetis. Pradėdamas minėjimą Seimo Pirmininkas V.Gedvilas pažymėjo, kad šiandien puiki proga prisiminti tai, kas įvyko prieš tuos 25-erius metus, prisiminti tą žmonių susitelkimą vardan vieno, bendro ir esminio tikslo, susitelkimą, kuris apėmė ir suvienijo visus. „Tai buvo kilnus tikslas, kuris suteikė begalinės moralinės ir dvasinės stiprybės. Tokios, prieš kokią nublanksta bet kokie materialiniai dalykai. Žmonės nesidalijo: mano ar tavo, mūsų ar jūsų. Buvo vieningi kaip niekad. Tai buvo visuotinis prabudimas ir pakilimas“, – kalbėjo Seimo Pirmininkas. V.Gedvilas pabrėžė, kad turime atgaivinti tą Sąjūdžio dvasią.

Jūratė Laučiūtė. Kodėl Sąjūdžio jubiliejus netapo tautos švente?


Prieš pen­ke­rius me­tus, mi­nint Są­jū­džio 20-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes, poe­tas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius, kar­tais va­di­na­mas Są­jū­džio sie­la, sa­kė, jog Są­jū­dis – ga­lin­gas, vi­sa ap­rė­pian­tis, tau­tos is­to­ri­ją ir žmo­nių li­ki­mus kei­čian­tis reiš­ki­nys. O dar anks­čiau ki­tas di­dis, tik ne lie­tu­vių, o ru­sų tau­tos poe­tas Ser­ge­jus Je­se­ni­nas pa­brė­žė, jog tai, kas di­du, ge­riau ma­ty­ti per (lai­ko ir geog­ra­fi­jos) at­stu­mą.
Di­džių poe­tų įžval­gos pa­pras­tai bū­na tei­sin­gos. Tad ga­li­ma bu­vo ti­kė­tis, kad lai­kui bė­gant Są­jū­džio ju­bi­lie­jai da­ry­sis vis gar­ses­ni ir ma­to­mes­ni, nu­švies ne tik sos­ti­nės, bet ir vi­sos Lie­tu­vos pa­dan­gę.

 

Algirdas Patackas. Iš „gatvinio“ sąjūdiečio atsiminimų



Šis birželis ženklina mūsų naujosios eros 25-metį – iš pradžių laviruojant, prisidengiant „persitvarkymo" Sovietų Sąjungoje legitimumu burtasi keliui į Nepriklausomybę. Mūsų istorinė atmintis dabar linkusi Sąjūdį išgryninti iki idealiosios formos ir turinio: ak, kokia tuomet buvo vienybė, darna, pasišventimas!.. Tai suprantama – Tautos esminiai istoriniai momentai natūraliai apsigaubia legendos šleifu, o jos Simbolių statusą įgijusių įvykių ar personalijų „demaskavimas", surandant juose psichologinių kliaudžių, nėra labai išmintingas. Vis dėlto prasminga pajusti lakoniškų vadovėlių skirsnių „virtuvę", Istorijos gyvąjį procesą.
Skaitytojams siūlome paskutinio sovietinės Lietuvos politinio kalinio, KGB kalėjime kalinto už pogrindinės „Lietuvos ateities" ir „Pastogės" redagavimą, Kovo 11-osios signataro, Seimo nario Algirdo Patacko liudijimus apie priešsąjūdinį laikotarpį ir Kauno Sąjūdžio pradžią.
Grįžau iš kalėjimo 1987-ųjų vasarį. Niekaip negalėjau priprasti prie laisvės – pasaulis anapus grotų buvo per daug margas, per daug lengvabūdiškas. Ir santykiai tarp žmonių trikdė, buvau keistai pažeidžiamas: jokios prievartos, net žodinės, negalėjau pakelti –­ troleibuse kas susiginčija ir darosi vidujai negera...

Vytautas Landsbergis. Kurkim brolybės sąjūdį

Minėdami savo organizacijos 25-metį, turime daug progų pažvelgti atgal ir įvardyti, ką Lietuvos Sąjūdis yra daręs ir padaręs. Ką mūsų Sąjūdis reiškė tarptautiniuose istoriniuose lūžiuose – juolab svarbu. Tačiau aš noriu pamąstyti apie padėtį dabar bei rytoj ir, ką Sąjūdis reikštų savo geriausia esme šiame pakrikusiame pasaulyje, galimai šokančiame ant bedugnės krašto. Tai savivokos bandymas, kuris liestų ne tik Lietuvą. Matome civilizacijos krizę, bent jau vadinamosios Vakarų arba euroatlantinės civilizacijos, kurią per du tūkstantmečius sukūrė krikščionybė. Čia kalti ne vien dorovės nuosmukis, panieka darbui ir tiesai, kad užgriuvo tokios neva didelės, o iš tikrųjų niekingos, pinigų katastrofos. Bankai, bankai… Visi sutiksime, kad problema ne kišenėje, o kaukolėje.

Tomas Baranauskas. Pralaimėjusio Sąjūdžio 25-metis

Sąjūdžio pradžia buvo neįtikėtina. 1988 ir 1989-ieji buvo tarsi ilga virtinė rizikingų eksperimentų, kurių kiekvienas baigdavosi sėkmingai. Kai 1988-ųjų pradžioje Lietuvos komunistų partijos organizuojama „darbo liaudis“ visomis įmanomomis priemonėmis piktinosi „užjūrio balsų“ raginimais švęsti Vasario 16-ąją, o „liaudies draugovininkai“ kiekviename miestelyje budėjo, stebėdami, ar kur nors nesibūriuoja daugiau kaip po 3 žmones, beveik niekas nedrįso apie jos šventimą nė pagalvoti. Po kelių mėnesių staiga prasidėjo neįtikėtini dalykai: „Komjaunimo tiesa“ publikavo straipsnį apie iki tol tik labai blogu laikytą „buržuazinį“ herbą Vytį, paskui ir apie „buržuazinę“ trispalvę vėliavą pradėta kalbėti be pasipiktinimo, ji suplevėsavo naujai susikūrusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitinguose, o jas iškėlę asmenys nebuvo nubausti, net nepasmerkti. Baigiantis metams ji jau tapo valstybine Lietuvos TSR vėliava.

Romas Pakalnis: Nepasiduokime autonomininkų šantažui keisti abėcėlę

Birželio 3 d. Seime minint Lietuvos Sąjūdžio dvidešimtpenkmetį Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis pasakė vieną geriausių kalbų, kurios teiginiai nekartą buvo palydėti minėjimo dalyvių plojimais. R.Pakalnis atkreipė dėmesį ir į grėsmes lietuvių valstybinei kalbai: „Reikėtų pagaliau nustoti diskredituoti seniausią indoeuropiečių kalbą, nustoti siaurinti jos naudojimo sferas, moksle, reklamoje, reikliau vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą visoje Lietuvoje, nepasiduoti autonomininkų šantažui keisti abėcėlę“, – sakė R.Pakalnis. Jis pabrėžę, kad „valstybės pareigūnai privalo niekam neduoti pažadų įvesti naujas raides ar sugrįžti kaip kažkada prie kirilicos“. „Manau, kad Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir, jeigu reikės, teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti nacionalinius interesus, įskaitant ir valstybinės kalbos statuso gynimą“, – sakė R.Pakalnis.

 

 

Česlovas Iškauskas. Sąjūdžio ir šiandienos didžiavyriai

Savo internetinės TV laidai „Savaitės pjūvis“ kalbinau du politikos didžiavyrius – žinomą filosofą, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistą Arvydą Juozaitį bei Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininką, Nepriklausomybės akto signatarą Zigmą Vaišvilą. Abu jie ne tie oratoriai, iš kurių lauktum panegirikos lietuviškojo Liaudies fronto vedliams, anuometiniam ir dabartiniams politikams, bet kuriai valdžiai. Bene geriausiai prisimename A. Juozaičio straipsnį „Istorinė klaida“, kuris 560 tūkst. tiražu buvo išspausdintas 1990 m. kovo 15 d. (iškart po Nepriklausomybės akto paskelbimo) „Lietuvos ryte“ – buvusioje „Komjaunimo tiesoje“. Tai buvo savotiškas Sąjūdžio veikėjo manifestas, simbolinis vidinės konfrontacijos ženklas.  Jame filosofas apgailestavo, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis, o ne Algirdas Brazauskas. Tai buvo visus šokiravęs ir lyg šaltu vandeniu nutvilkęs pirmas viešas „trimitas“, pranašaujantis triumfališką komunistų nomenklatūros sugrįžimą (LDDP į valdžią grįžo tik po pustrečių metų), akcentuotas dirbtinis žmonių supriešinimas Lietuvoje ir nepelnytas kompartijos lyderio A. Brazausko menkinimas.

VIDEO: „Savaitės pjūvis“ apie Sąjūdžio 25-metį ir Vyriausybės krizę

 

Sąjūdžiui 25-eri. Romualdas Ozolas. Kelio atgal nėra!
Angonita Rupšytė. „Man pats dalyvavimas Sąjūdyje buvo stebuklas“
I. Petraitienė. Kardinolas Vincentas Sladkevičius- „Visur skambėjo žodis „Lituania”
Kęstutis Girnius. Kuo tolyn, tuo blogyn
Išėjo Sąjūdžio žmogus – Rimantas Lazdynas (1951 – 2013)
L.Milčius. Sąjūdis – tai laikas, kai svajojome, tikėjome, dirbome ir buvome vieningi

Lietuvos Sąjūdžio pirmininku išrinktas V. Žilius

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, minėdamas savo 25-metį, keturioliktajame suvažiavime išsirinko tarybą. Jos nariais tapo Steponas Ašmontas, Nijolė Balčiūnienė, Algimantas Budriūnas, Bronius Bučelis, Jonas Burokas, Kazimieras Garšva, Rytas Kupčinskas, Audrius Skaistys, Tomas Baranauskas, Andrius Tučkus, Paulius Rutkauskas, Vladas Vilimas, Algirdas Vaitkus ir kt. Už pasiūlytą Sąjūdžio tarybą pasisakė 272 delegatai, prieš – 2, susilaikė 5. Iš Sąjūdžio tarybos narių suvažiavimo dalyviai šeštadienio vakarą rinko ir jo pirmininką. Naujuoju Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pirmininku tapo buvęs jos Tarybos pirmininkas Vidmantas Žilius. Jo kandidatūra palaikyta keturioliktojo Sąjūdžio suvažiavimo narių dauguma.

Spalvota trispalvė – ant Sąjūdžio 25-mečiui skirtų monetų

Lietuvos bankas Sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui paminėti į apyvartą šiandien pirmąkart išleido 25 litų nominalo monetą iš vadinamojo šiaurės aukso ir 50 litų sidabro monetą. Naujosios monetos pristatytos Vilniuje, prie skulptūros „Laisvės kelias“. „Prieš 25 metus įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ne tik sutelkė lietuvių tautą vėl pakilti į kovą už savo laisvę ir atkurti nepriklausomą valstybę – susibūrusi į Sąjūdį tauta grįžo į Europos istoriją ir tapo aktyvia pasaulį pakeitusių įvykių dalyve bei kūrėja“, – kalbėjo prof. Vytautas Radžvilas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, lankstinuko teksto, išleisto kartu su monetomis, autorius.

Lietuvos Sąjūdžio vienybės ir brolybės Atsišaukimas

Lietuvos Sąjūdžio sukaktis mums visiems teprimena apie didžiąją brolybę. Tai buvo, ją patyrėme. Todėl šių dienų pasauliui, draskomam godulio ir pykčio, mes tvirtai liudijame: galima gyventi kitaip. Net jei patys paklydome ir nebesugebame, mūsų liudijimas išlieka: tai buvo galima prieš 25 metus, todėl tai tebėra galima. Tik nebijokime išpažinti, ką patyrėme. Tegul pyksta, tegul pajuokia, kurie nepatyrė, o mes turėkim viltį ir kalbėkim apie viltį. Vaikams reikia apie tai kalbėti, kad girdėtų ir žinotų. Jei netikėsim, kad yra brolybės viltis, pasaulis pavirs į neapykantos puotą žmogėdrų urve. Ir po to nebebus nieko. Kaip sakė Apaštalas: jei meilės neturėsiu, būsiu niekas. Bet juk norim, kad Lietuva gyventų. Todėl kalbėkime, liudykime ir žodžiu, ir darbu, kad galima gyventi kitaip. Anuomet tikėjome ir karštai norėjome, ir neįmanomi dalykai tapo įmanomi. Būkime visi didelis širdžių sąjūdis, ir gyvenimas tęsis išgelbėtas. O dabar susirinkim Vilniuje, Seime ir prie Seimo, šių metų birželio pirmąją dieną. Atsineškime vėliavas ir Sąjūdžio skyrių emblemas. Iki pasimatymo!

Vytautas Landsbergis
Lietuvos Sąjūdžio XIV Suvažiavimas. Vilnius, 2013 m. birželio 1 d.

 
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 25-mečio minėjimo programa


VU TSPMI: Sąjūdininko ujimo kronika 

Kaip visi gerai žinome, nors Sąjūdis atkūrė Nepriklausomybę, tačiau, kaip argumentuotai atskleidžiama prof. Vytauto Radžvilo studijoje ,,Pilietinės ir politinės visuomenės santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema”, ,,dainuojanti revoliucija” baigėsi antisąjūdiniu perversmu ir tik trumpam pašlijusio nomenklatūrinio režimo atkūrimu. Po neokomunistinės restauracijos pradėta ,,suvedinėti sąskaitas” ir keršyti aktyviems sąjūdininkams, jo pirmeiviams. Visoje Lietuvoje, ypač rajonuose, jie ir šiandien ujami ir persekiojami. Viena iš dabartinės valstybės apverktinos būklės priežasčių yra ta, kad iš viešojo ir akademinio gyvenimo sričių jau dvidešimt metų nuosekliai išstūminėjami sąjūdinės dvasios, tautos ir valstybės idėjoms ištikimi žmonės. Priešiškumo ir net atviros neapykantos Sąjūdžiai tendencijos nuolatos stiprėja: tai ypač akivaizdžiai parodė pernai vykęs Bronislovo Genzelio, Alvydo Medalinsko ir Romualdo Ozolo teismas.

 

Vytautas Radžvilas. Išmušė valanda

Iš šitos aukštos tribūnos aš noriu kreiptis į visą Lietuvą ir ypač į jos jaunimą: šią džiaugsmingą valandą susimąstykime nors trumpą akimirką ir pagalvokime, kad istorinę sąmonę ir atmintį gali turėti tik tie, kurie stato, o ne griauna, kurie istoriją kuria ne žodžiais, o savo pačių rankomis ir todėl turi ką atsiminti.

LIETUVOS SĄJŪDŽIO VILNIAUS SKYRIAUS SĄJŪDININKŲ SUSIRINKIMAS. Ataskaita
Lietuvos Mokslų Akademija, 2013 m.  kovo 27  d.
>>>

Meilė Lukšienė. Atsisakykim melo visur

Žmoniškumo ir tautos idėjos yra mūsų dvasinės gyvybės laidas. Seniai kaupėsi grėsmė žmogui, kaip dvasinei asmenybei, ir pačiai tautos egzistencijai. Juk tai visų pirma ir pažadino mūsų judėjimo kibirkštį. Ir ji ritasi vis aukštesne banga. Ji neša ant savo keteros tautos suverenumo siekimą ir pilnatviško vertybių prasiskleidimo žmoguje troškimą. Vienas be antro neįgyvendinami. Kad galėtume gyventi savarankiškai, paskatų reikia visose srityse, ir ekonomiškai neatsistosime ant kojų neišsiauginę žmogaus.

Arvydas Juozaitis. Prisiekime Lietuvai

Kad ir kiek didžiuotumės savo tauta ir jos praeitimi, privalome įsisąmoninti, kad šiuolaikinė europinė valstybė remiasi pilietybės įstatymu. Visa, kas vyksta, ir juo labiau kas netrukus vyks Lietuvoje, turi įgauti pilietinės santarvės formas, pilietinės santarvės garantijas. Lietuvis ir kitatautis — lygus prieš įstatymą. Tik šiuo keliu eidami, mes galėsime sutelkti Lietuvos labui visus joje gyvenančius žmones, visas tautines mažumas ir išdidžiai su jomis giedoti „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Tik Lietuvos pilietis gali pasakyti svieto perėjūnams, jog čia ne vėjų pagairė ir kad mes nebeįsileisime nei vyžotų, nei geležimi kaustytų okupantų. (Plojimų audra. Salė skanduoja „Lie-tu-va“. )

Bronius Genzelis. Sąjūdžio jubiliejus užgožtas

Artėja Sąjūdžio 25-metis, tačiau jo gimtadienis – birželio 3 diena – tarsi likusi nuošalyje. Dabar visą visuomenės dėmesį prikaustė Lietuvos pasirengimas pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai ir su tuo susiję renginiai. Apie tai kalbėtasi su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariu Bronislovu Genzeliu.
R.Mažeikytė: Nors birželio 3-ąją Sąjūdžio gimtadienis, apie jį žino ne visi, tuo tarpu netyla kalbos apie mūsų šalies pirmininkavimą ES Tarybai.
B.Genzelis: Sąjūdis juk buvo tautos susitelkimo šventė ir mes turime tuo didžiuotis.

Darius Kuolys. Sąjūdis ir laisvės žodynas

Lietuvių kalbos institute, Vilniuje, gegužės 15 dieną vyko įdomus forumas „Lietuvos Sąjūdis: pasakojimą tęsiame?“  Jame kalbėjo ir Darius Kuolys, jį nėra paprasta trumpai pristatyti: kultūros istorikas, literatūrologas, politologas, visuomenininkas, pirmasis Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, visuomenės kritikas, nebijantis plaukti prieš srovę, pagaliau – politinės partijos „Lietuvos sąrašas“ vadovas. Jo išsamų pranešimą padalijome į keturias dalis. Pirmojoje – jis didžiausią dėmesį skyrė filosofo Arvydo Juozaičio pranešimui, skaitytam 1988 metų pavasarį – „Politinė kultūra ir Lietuva“, kuriame suformuluotos įžvalgos tapo ir Sąjūdžio gairėmis.