Įpusėjus šeštajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui, sovietinės Lietuvos valdžia džiaugsmingai raportavo Kremliui galutinai palaužusi ginkluotą pokario pasipriešinimą. Tačiau protestai prieš okupantus netruko išsilieti kitokiomis formomis. 1955 metų Vėlinių paminėjimas davė pradžią pirmosioms viešoms antisovietinėms manifestacijoms, netrukus išsiliejusioms į galingą jaunimo protestų bangą.
Paskutinėmis 1955 metų spalio dienomis Kauno Senosiose kapinėse lankytojų buvo gausu: ruošdamiesi artėjančioms Vėlinėms, miestiečiai skubėjo tvarkyti artimųjų kapus. Nieko per daug nestebino ir kitokie kapinių svečiai – tai šen tai ten stoviniuojančios pilkos žmogystos, kurių veidus gal nuo žvarbaus vėjo, o gal nuo žmonių žvilgsnių slėpė lietpalčių apykaklės. Ko jau ko, o Senųjų kapinių saugumiečiai niekuomet nepalikdavo be dėmesio: čia tebestovi paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, čia palaidoti tautos didvyriai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, čia ilsisi Lietuvos kariai ir 1941 metų Birželio sukilimo dalyviai. Tiesa, daugelio jų kapai jau spėję apaugti žole ir krūmais. Stalininio teroro prisiminimai dar gyvi, tad ne kiekvienas išdrįsta ilgėliau čia stabtelėti.
Vis dėlto 1955 metų spalį kapinėse neįprastai daug jaunų veidų. Studentai ir moksleiviai, nepaisydami aplink šmirinėjančių seklių, tvarko ir puošia gėlėmis karių ir lakūnų kapus. Vienas saugumietis neištveria ir pasiteirauja, ar čia palaidoti jaunuolių giminės. „Ne, mums tiesiog labai patinka lakūnai“, – linksmai atsako viena mergina. Suglumusių saugumiečių akivaizdoje jie uždega žvakeles ir kalba maldelę už žuvusius karius ir sukilėlius. Neturėdami jokių instrukcijų, sekliai iš tolo stebi susirinkusiuosius. Nei jie, nei jų viršininkai dar nenujaučia, kad šios žvakių liepsnelės netrukus ne vieneriems metams įžiebs jaunų žmonių širdyse tylaus, bet ryžtingo pasipriešinimo okupantams ugnį.
Trispalvė iš šalikų
Vėlinių vakarą visos kapinės užlietos šviesos. Joje skendi Dariaus ir Girėno mauzoliejus, buvusio ministro pirmininko Juozo Tūbelio ir vieno iš lietuviškos mokyklos kūrėjų Antano Vokietaičio kapai, kuklūs saulutėmis papuošti žuvusių sukilėlių kryželiai, o virš visko didingai švytinti paminklas žuvusiems dėl Tėvynės. Švyti ir gyva grandine paminklą apjuosusių jaunuolių veidai. Kažkas deklamuoja Maironį, kažkas ragina prisiminti už Lietuvą kritusius karius ir partizanus, kažkas užtraukia pokario rezistentų pamėgtąją „Palinko liepa šalia kelio“, vis garsiau, vis drąsiau skamba laisvės žodžiai ir dainos. Niekas nebekreipia dėmesio į vis gausėjančias uniformuotų milicininkų ir civiliai apsirengusių saugumiečių gretas. Brautis prie kalbančiųjų pro juos apsupusią rankų grandinę šie nedrįsta, tačiau stebi ir įsidėmi daugelį. Jau netrukus, atsidūręs nuošalesnėje vietoje ne vienas bus įtemptas į gatvėje laukusius automobilius, ir atsidurs čia pat, Lenino (dabar Vytauto) prospekto ir Laisvės alėjos sankryžoje stūksančiame KGB Kauno skyriaus pastate, ne vienas bus apspardytas ir apdaužytas. Ir visa tai bus tik pradžia.
Ši pirmoji kukli bet vieša jaunimo manifestacija matyt suglumino partinę sovietinės Lietuvos valdžią, ką tik raportavusią savo šeimininkams Kremliuje apie ginkluoto pogrindžio likvidavimą. Atrodo, ji buvo netikėta ir kagėbistams, iki šiol skyrusiems dėmesį galimoms organizuoto pasipriešinimo formoms. Nors dar 1955 metų gegužės 30 dieną patvirtintam KGB 4-osios valdybos 1-ojo skyriaus agentūrinių priemonių plane buvo numatyta daugybė priemonių nutraukti jaunimo ir inteligentijos pasipriešinimo veiklą aukštosiose mokyklose, nors didžiulė saugumo agentų ir patikimų asmenų armija turėjo laiku pranešti apie bet kokių antisovietinių organizacijų užuomazgas, spontaniškų protestų nei numatyti, nei užbėgti jiems už akių tąsyk nepavyko.
Tad 1956 metų Vėlinėms saugumas pradėjo ruoštis iš anksto. Apie tokį pasirengimą liudija kiek vėliau partinei valdžiai pateiktas specialus šios žinybos pranešimas, kuriame sakoma, jog „KGB kartu su partiniais ir sovietiniais organais ėmėsi būtinų politinių, taip pat operatyvinių ir karinių priemonių prieš galimus priešiškų elementų veiksmus“. Išvertus į žmonių kalbą tai reiškė, kad buvo verbuojami nauji agentai, sekami kunigai, renkama informacija apie žmonių nuotaikas, jų atsiliepimus apie Vengrijos ir Lenkijos įvykius. Minėtame pranešime KGB pažymi, kad kai kurie sekami asmenys gailisi, jog antikomunistinis sukilimas vyksta ne Lietuvoje, o kai kurie net ragina pasekti vengrų ir lenkų pavyzdžiu.
Artėjant lapkričio pirmajai Kaune buvo dislokuoti specialiai parengti sustiprinti milicijos, vidaus kariuomenės ir civiliai vilkinčių saugumiečių būriai. Tuo pat metu valdžia nutarė aptverti paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę aukšta tvora, nulupti nuo jo Gedimino stulpus ir iškirsti aplink augusius krūmus, kad būtų lengviau vaikyti susirinkusiuosius.
Jau lapkričio pirmosios vidudienį centrinėse miesto gatvėse buvo itin daug karinių patrulių, o vakarop kapines pradėjo supti milicija ir ginkluoti vidaus kariuomenės būriai. Apie 19 valandą kapinėse ir jų prieigose jau buvo susirinkę maždaug 10 tūkstančių žmonių, daugiausia jaunimo. Minioje skamba giesmės ir tautiškos dainos, susikibę už rankų žmonės keliomis eilėmis juosia paminklą žuvusiems už laisvę, o ant jo viršaus užsikabaroję vaikai puošia paminklo viršuje esantį kryžių žvakelėmis. Kažkas padeda puokštę raudonių rožių. Tą akimirką iš minios pasigirsta šūksniai: „Šalin rankas nuo Vengrijos!“. „Laisvę Lietuvai!“. Vienas ant paminklo užlipęs jaunuolis kreipiasi į žmones, prašydamas žalios, raudonos ir geltonos spalvos šalikų. “Geltoną, žalią, raudoną” – suūžia minia, ir per rankas link paminklo keliauja spalvotos šalikų juostos. Netrukus virš susirinkusiųjų iškyla Trispalvė, prie paminklo pririšta kelnių diržu. Po kurio laiko pasirodo ir antroji vėliava, pasiūta iš geltonų, žalių ir raudonų moteriškų skarelių.
Tą akimirką kažkas paragina išeiti į gatves. Tūkstančiai susirinkusiųjų patraukia kapinių vartų link, tačiau jiems kelią užtveria kareivių ir milicininkų grandinės. Tuo pat metu nuošalesnėse vietose milicininkai pradeda po vieną gaudyti nusižiūrėtus aktyvesnius asmenis ir grūda juos į parengtas mašinas. Į valdžios pareigūnus tuoj pat pasipila akmenų kruša.
Jėgos prie kapinių buvo aiškiai nelygios. Nušlavusi visas užtvaras, minia patraukė Vytauto prospektu ir pasuko į Laisvės alėją. Pažiro pirmieji langų stiklai – tai demonstrantai apmėtė akmenimis gatvės pradžioje stovintį KGB Kauno skyriaus pastatą. Skanduodama patriotinius šūkius minia traukia tolyn, link Kauno miesto partijos ir Vykdomojo komiteto pastato, kuriame dabar įsikūrusi miesto savivaldybė. Prie Centrinio pastato demonstrantų laukia neįveikiama karinių automobilių ir ginkluotų kareivių užtvara. Pasigirsta komandos, sutraška šautuvų ir automatų spynos. Prisimindamas Vengrijos įvykius, niekas neabejoja – į miną bus šaudoma koviniais šoviniais. Matydami, jog užtvaros neįveiks, manifestantai pamažu ima skirstytis, po vieną ir nedidelėmis grupelėmis patekdami į tarpuvartėse jų lūkuriuojančių milicininkų ir saugumiečių rankas. Tą vakarą Kaune buvo suimti mažiausiai 85 žmonės, kurių daugumą sudarė įvairių aukštųjų mokyklų studentai. Bent keturi iš jų vėliau buvo nuteisti.
Valdžia imasi represijų
Neramumų per 1956-ųjų Vėlines būta ir Vilniuje. Dar spalio mėnesį keliolika Vilniaus universiteto antro kurso lituanistų, per nelegalią talką Rasų kapinėse ėmėsi tvarkyti Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kovose dėl sostinės žuvusių lietuvių karių kapus. Nujausdama, kuo tai gali baigtis, universiteto partinė vadovybė, pasitelkusi komjaunimo aktyvistus, jau rezgė planus, kaip sutrukdyti studentams aplankyti kapines. Tačiau lapkričio pirmosios vakarą Rasos mirgėjo ne tik nuo žvakių liepsnelių, bet ir nuo įvairiaspalvių studentiškų kepuraičių. Ypač daug čia susirinko Universiteto, Konservatorijos ir Dailės instituto auklėtinių. J. Basanavičiaus kapą papuošė iš akmenėlių sudėti Gedimino stulpai, skambėjo dainos, giesmės, Maironio ir Bernardo Brazdžionio eilės. Vėliau keli šimtai žmonių patraukė miesto link. Keliose vietose juos pasitiko negausios kareivių ir milicininkų užtvaros, tačiau mėginimai sulaikyti žygiuojantį jaunimą tik įpylė alyvos į ugnį. Minia dainavo vis garsiau ir drąsiau, pasigirdo ir šūksniai „Tegyvuoja laisvė!“, „Tegyvuoja Lietuva!“. Pralaužę dar vieną kareivių grandinę manifestantai atsirėmė į Aušros Vartus, kuriuos buvo užtvėrę ne tik gerokai gausesnės tvarkos saugotojų pajėgos bet ir specialiai sustatyti sunkvežimiai. Nepaklusę nurodymui išsiskirstyti, studentai pareikalavo derybų su miesto valdžia. Tik atvykus jos atstovams ir išsiderėjus, kad bus paleisti sulaikytieji, manifestantai ėmė skirstytis.
Po Vėlinių būta gandų, kad neramumai gali pasikartoti ir lapkričio septintąją, minint bolševikinio Spalio perversmo metines. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Tiesa, Vilniuje grupė saviveiklininkų po minėjimo užkulisiuose sugiedojo Lietuvos himną, šen bei ten pasirodė lapelių su užrašais „Mirtis bolševikams“, „Sukilk, liaudie, užteks miegoti!“ Aktyvesnių veiksmų nebuvo dar ir todėl, kad didelė dalis studentų, nenorėdami dalyvauti spalinėse demonstracijose, išsivažinėjo po namus.
Nors nuteistų už manifestacijas ir nebuvo daug, valdžia ėmėsi prieš jų dalyvius kitokių represijų. Vilniečiai buvo kviečiami aiškintis savo aukštųjų mokyklų komjaunimo ir partijos sekretoriams, kurie kaltino studentus kontrrevoliucija ir reikalavo nedelsiant išmesti juos su “vilko bilietu“. Iš Vilniaus universiteto ir Pedagoginio instituto reikalauta pašalinti po 120-130, iš Dailės instituto ir Konservatorijos siūlyta – po 35 studentus. Ginti manifestantų stojo Universiteto rektorius Juozas Bulavas, atsisakęs vykdyti partijos šulų nurodymus. Vėliau juo pasekė ir kitų aukštųjų mokyklų vadovai. Toks elgesys neliko be KGB dėmesio. Vienoje iš sovietinio saugumo pažymų rašoma, kad rektorius ne tik abejingai reagavęs į KGB pranešimus apie studentų veiksmus per Vėlines, bet pokalbiuose su savo auklėtiniais sakęs, jog būti atsargesniems ir, vengiant galimų provokacijų, nekalbėti ko nereikia. Šiame pranešime KGB neslepia nepasitenkinimo, kad tiek J. Bulavą, tiek Universiteto prorektorių Eugenijų Meškauską studentai laiko „savais žmonėmis“. Tokie pranešimai buvo tolygūs nuosprendžiui: 1957 metų birželio 27 dieną surengtame LKP CK biuro posėdyje kompartijos vadovas Antanas Sniečkus, kreipdamasis į J. Bulavą ir E. Meškauską pareikš: „Jūs abu sustiprinote inteligentijos tarpe svyravimą. Jūs savo veikla žalojate jaunimą. Esmė tokia, kad universitete buvo paskelbta kova komunizmui“. Netrukus J. Bulavas bus pašalintas iš rektoriaus pareigų, o 1959-aisiais – ir iš partijos.
Tuo tarpu prieš studentus toliau organizuojamas moralinis teroras: manifestacijų dalyviai puolami sienlaikraščiuose, jiems rengiami įvairiausi „svarstymai“ ir „pasmerkimai“, dalijami papeikimai ir atimamos stipendijos. Vėliau, atslūgus chruščioviniam atšilimui kai kurie vis dėlto bus išgrūsti iš aukštųjų mokyklų „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“ ir tuoj pat atsidurs sovietinėje armijoje, paprastai – kuo toliau nuo namų.
Nuo „bokso riaušių“ iki „Kauno pavasario“
Bijodama trečią kartą užlipti ant to paties grėblio, sovietinės Lietuvos valdžia šį kartą imasi ne tik represinių, bet ir politinių priemonių. 1956 metų gruodžio 6 dieną Lietuvos Komunistų partijos centro komitetas priima nutarimą „Dėl priešiškų išsišokimų 1956 m. lapkričio 2 d. Kaune ir Vilniuje“. Jame pripažįstama, po Lenkijos ir Vengrijos įvykių pasipriešinimas sovietų Lietuvoje valdžiai sustiprėjo. „Buržuaziniai nacionalistai, antisovietiniai ir kiti kontrrevoliuciniai elementai respublikoje suaktyvėjo: pastaruoju metu padaugėjo antitarybinių ir antirusiškų veiksmų. Siekdami pakirsti tautų draugystę priešiški elementai stengiasi kurstyti nacionalizmą ir šovinizmą“ – konstatuojama nutarime. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į jaunimo nuotaikas, priekaištaujama partinėms organizacijoms, neduodančioms deramo atkirčio „priešiškiems elementams“, teigiama, kad kai kurie „komunistai ne tik neužkerta kelio antitarybiniams svarstymams, bet kartais ir patys neteisingai kalba“. CK direktyvoje reikalaujama surengti partinius susirinkimus Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose, darbininkų susirinkimus pramonės įmonėse, ideologiškai šviesti inteligentiją ir mokslo darbuotojus ir sustiprinti jaunimo auklėjimą komunistine dvasia. Tam esą būtina plačiau nušviesti studentų gyvenimą „Komjaunimo tiesoje“ rengti jaunimo susitikimus su revoliucinio judėjimo dalyviais, karo veteranais.
Be abejo, tokios partinių biurokratų galvose gimusios „auklėjimo“ priemonės buvo rengiamos tik dėl ataskaitų ir negalėjo kaip nors paveikti jaunimo nuotaikų. Todėl svarbiausi būdas užkirsti kelią naujoms manifestacijoms buvo sekimas, bauginimai ir jėga.
Artėjant 1957 metų Vėlinėms, Kaune buvo sudaryta keliolika grupių, susidedančių iš KGB operatyvininkų ir partinių bei sovietinių aktyvistų. Dešimt tokių grupių buvo mesta prie paminklo žuvusiems Lietuvos kariams, dar penkios – prie Dariaus ir Girėno memorialo. Padėti šioms grupėms buvo paskirta ir 40 patikimų komjaunuolių.
Tačiau sutrukdyti Vėlinių paminėjimo ir šį kartą nepavyko. Lapkričio pirmosios popietę prie paminklo Lietuvos kariams atsirado keli vainikai, buvo uždegtos žvakutės. Vis dėlto susiburti kapinėse žmonėms nepavyko – juos išvaikė į kapines sutraukti kareiviai. Kitą dieną, jau temstant, paminklą mėgino apsupti maždaug 50 milicininkų mėgino, tačiau į raginimus nesibūriuoti jaunimas atsakė šūksniais ir juoku. Žmonių kapinėse vis daugėjo – apie aštuntą vakaro jų buvo prisirinkę daugiau nei du tūkstančiai. Į bandančius išsklaidyti minią milicininkus, kaip jau įprasta, pasipylė akmenys. Saugumiečiams teko skubiai kviestis pastiprinimą. Iš viso prieš susirinkusiųjų minią be milicininkų buvo mesta mažiausiai 70 kareivių ir tiek pat Kauno milicijos mokyklos kursantų. Maždaug po pusvalandžio jiems pavyko išstumti žmones iš kapinių. Apie 70 manifestacijos dalyvių buvo suimta. Tačiau tuo neramumai nesibaigė: maždaug dviejų tūkstančių žmonių minia suplaukė į Vytauto prospektą. Tačiau šį kartą prasiveržti į Laisvės alėją demonstrantams nepavyko – maždaug po 45 minučių susirinkusieji buvo išsklaidyti, daugiau nei šimtas žmonių suimta. Visiems sulaikytiesiems tuoj pat pritaikytas iškart po pernykščių Vėlinių priimtas LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas dėl kovos su chuliganizmu – jiems atseikėta po 15 parų arešto. Aktyviausi protesto akcijos dalyviai buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ar išmesti iš darbų. Nepaisant to, Vėlinių demonstracija pasikartojo ir 1958-ųjų lapkritį, tiesa, ji jau buvo nepalyginamai menkesnė. Galiausiai, 1959 metų kovo 25 dieną valdžia nutarė Kauno Senąsias kapines uždaryti. Tuo pačiu Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus nurodė sustiprinti politinį auklėjamąjį darbą aukštosiose ir vidurinėse mokyklose, suaktyvinti kontržvalgybinę veiklą bei sugriežtinti Kaune pasų režimą.
Drastiški valdžios veiksmai galiausiai padarė galą Vėlinių protestams, tačiau neužkirto kelio kitoms antisovietinėms demonstracijoms. 1960 metų liepos mėnesį, prieš pat minint sovietų valdžios paskelbimo Lietuvoje sukaktį, spontaniškos riaušės kilo po Kauno sporto halėje surengtų bokso varžybų tarp Lietuvos ir Uzbekijos komandų. Tuomet minia vėl skandavo antisovietinius ir antirusiškus šūkius. Kalbėta, kad Lietuvos partiniams šulams ši akcija buvusi itin neparanki, mat kaip tik tuo metu Kaune lankęsis vyriausiasis Kremliaus ideologas Michailas Suslovas.
Vadinamosios „Bokso riaušės“ buvo ne vienintelis atvejis, kuomet sporto varžybos virto politinėmis demonstracijomis. 1977 metų spalio 10 dieną po futbolo rungtynių su komanda iš Smolensko, sporto aistruolių minia užplūdo centrines Vilniaus gatves, šaukdami „Šalin okupantų konstituciją!“. Oficialioji valdžia mėgino slėpti šį įvykį, tačiau apie jį plačiai pranešė tiek lietuvių išeivijos spauda, tiek užjūrio radijo „balsai“. Todėl po keturių mėnesių riaušių faktą teko pripažinti, tiesa, mėginant pavaizduoti įvykius kaip paprastą chuliganizmą.
1977-ųjų įvykiai buvo bene paskutinioji vieša masinė antisovietinė akcija okupuotoje Lietuvoje iki M. Gorbačiovo paskelbtos „perestroikos“. Galima sakyti, kad visoms joms pradžią davė kuklios 1955 metų Vėlinių žvakių liepsnelės, 1972-ųjų pavasarį virtusios Romo Kalantos aukos liepsna, įžiebusia didžiausius per visą okupacijos laikotarpį protestus. Tačiau vadinamasis „Kauno pavasaris“ reikalauja atskiro pasakojimo.
“Lietuvos žinios“, 2009-11-06
