Virginijus Savukynas, apžvalgininkas 2020.12.08 09:50
Kremliaus propagandistai nepavargsta kartoti, jog mūsų partizanai buvo nacių talkininkai, suprask, jie kovojo už nacistinę ideologiją, buvo paprasčiausi teroristai. Šią žinią nori prakišti ir Vakarams. Tuo nori parodyti, kad iš tiesų Lietuvos partizanai ir Vakarų vertybės yra nesuderinami. Tačiau viskas yra priešingai.
1948 metų gruodžio 10 dieną Paryžiuje po ilgo derinimo proceso Jungtinių Tautų organizacijos Generalinėje Asamblėjoje buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. „Visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“, – tai pirmas šios deklaracijos sakinys. Ir jam pritarė Lietuvos partizanai.
Prisiminkime istoriją: praėjus vos dvejiems mėnesiams nuo šios deklaracijos paskelbimo, Lietuvos partizanų vadai, slėpdamiesi nuo čekistų persekiojamų, 1949 metų vasario 16 dieną priėmė Deklaraciją, kurioje taip teigiama: „Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-je Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti“.
Čia aiškiai pasakyta, kad partizanai pritaria ir remiasi priimta Visuotine žmogaus teisių deklaracija. Apie ją tikriausiai sužinojo klausydamiesi užsienio radijo stočių. Ir puikiai suprato jos reikšmę. Galime tik stebėtis, kokie jie buvo toliaregiški. Tai labai svarbus momentas. Lietuvos Konstitucinis Teismas jau yra konstatavęs, jog partizanų politinė ir karinė vadovybė buvo vienintelė tuo metu okupuotoje šalyje veikusi teisėta vyriausybė. Taigi ir šioje 1949 metų Vasario 16-osios Deklaracijoje rėmimasis Visuotine Žmogaus teisių deklaracija reiškia, kad Lietuvos valstybė jau tuomet prie jos prisijungė. Viena iš pirmųjų valstybių, tegu ir pogrindyje veikiančių.
Tai labai svarbu, nes Lietuvos partizanai kovojo ne už bet kokią Lietuvą, bet demokratinę ir tokią, kurioje pripažįstamos žmogaus teisės. Šią aplinkybę įvairiomis progomis vis pabrėžia Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, tačiau mūsų visuomenėje šis svarbus faktas vis dar nėra iki galo įsisąmonintas.
Lietuvos partizanai aiškiai matė Lietuvą Vakarų pasaulyje, kur gerbiamos žmogaus teisės. O tai nieko bendro neturi nei su nacistine, nei su komunistine ideologija, su terorizmu irgi nieko bendro neturi.
Svarbu tai priminti ir Vakarams, kad būtent Lietuvos partizanai buvo vieni pirmųjų, kurie rėmėsi šia deklaracija, kai dar kitų valstybių vyriausybės galvojo, kokius priimti sprendimus. Taigi jų kova buvo kova ir už tai, kad žmogaus teisės būtų gerbiamos ne tik Vakaruose, bet ir Lietuvoje.
Ir dar kitas svarbus dalykas. Lietuvos partizanai puikiai žinojo, kad ne jie vieni kovoja dėl laisvės. Jie galvojo labai aiškiai ir geopolitiškai. Jų kova prisidėjo prie pastangų sukurti patvarią taiką. Ir jie buvo teisūs. Tai parodė Sovietų Sąjungos žlugimas. Ir kai prisimenama Žmogaus teisių diena, nevertėtų pamiršti tų, kurie vieni pirmųjų pasaulyje pritarė šiems principams. Ir dėl jų kovojo, paaukodami savo gyvybes.
