Jonas Užurka (g. 1947 m. gruodžio 7 d. Dusmenyse, Trakų apskritis m. 2020 m. gruodžio 14 d.) – Lietuvos prozininkas, istorinių romanų rašytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
1965 m. baigė Onuškio vidurinę mokyklą, 1971 baigė Leningrado motošaulių aukštąją karo vadų mokyklą. Tarnavo SSRS kariuomenės įvairiuose daliniuose. 1980–89 dalyvavo Afganistano kare. 1990 prisidėjo prie Lietuvos atsargos karininkų sąjungos ir Lietuvos Respublikos kariuomenės atkūrimo. 1990–98 dirbo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijoje, vadovavo Krašto apsaugos tarnybai, buvo Vilniaus komendantas, Vilniaus apskrities komendantūros štabo viršininkas, Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų ir Krašto apsaugos Generalinės inspekcijos vyriausiasis inspektorius. 1998–2001 Lietuvos atsargos karininkų sąjungos pirmininkas.
Knygos:
Parašė atsiminimų ir publicistikos knygą Kario knyga (3 dalys, 1993–96), dokumentines knygas Lietuvos kariuomenės atkūrimas 1988–1991 metais (2004), Lietuvos Krašto apsaugos sistemos atkūrimas 1989–1993 metais (2015), Lietuvos istorinius romanus: Karaliaus karūna ir mirtis (1999), Gediminas – nevainikuotas karalius (2004 22008), Kaip karys Pūgžlys Husiną gaudė, Sumaišties metai (abu 2005), Vytautas Didysis – nuo bėglio iki monarcho (2005 22008, elektroninis leidimas 2012), Tvanas: Lietuvos didybės griūties pradžia (2007), Mindaugas – karališkasis kraujas (2007 22008, elektroninis leidimas 2012), 1009 metai. Netimeras – iš ūkų kylanti Lietuva (2009), Didžiosios lietuvių pergalės (3 dalys, 2009, elektroninis leidimas 2012), Iškiliausios Lietuvos moterys (3 dalys, 2011), Užmirštieji Baltų valdovai (3 dalys, 2012), Lietuvos istorija romanuose: Mindaugas, Gediminas, Vytautas (3 dalys, 2013), Baltai: nuo genčių iki karalystės (3 dalys, 2014), Didieji Lietuvos valdovai (3 dalys, 2016).
Apdovanojimai
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis (1995), Sausio tryliktosios atminimo medalis (1996).
