Prof.Arimantas Dumčius, buvęs Kauno Sąjūdžio III tarybos štabo narys
Šiandien, kai sukako 30 metų nuo 1991 m. sausio įvykių, privalu juos prisiminti, nes jie buvo lemtingi Nepriklausomybės atkūrimui. Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininkas prof. V. Landsbergis yra parašęs: –„Kauniečių potencialas ir gerosios iniciatyvos yra nepamirštamos, jos išsiskiria viso Lietuvos Sąjūdžio kontekste ir paliko Kaune konkretaus veikimo tradiciją iki šiol“. Praėjusius įvykius aprašėme knygoje, kurią išleidome Lietuvos Sąjūdžio 15 – ųjų metinių paminėjimo 2003.06.07 d. konferencijoje Kauno Filharmonijoje proga ( A. Dumčius, A. Patackas, A. Kšanavičius. Lietuvos Sąjūdis Kaune, KMU spaustuvė, 2004, 233 psl.). Knygoje yra 24 kauniečių, Lietuvos Sąjūdžio pradininkų ir organizatorių – A. Kaušpėdo, V. Ališausko, V. Povilionio, V. Antanaičio, A. Norvilo, V. Valiušaičio, Č. Stankevičiaus, P. Varanausko, A. Butkevičiaus, J. Okso, B. Nedzinskienės, A. Patacko, E. Klumbio, A. Smailio, A. Abišalos, K. Uokos, G. Puko, A. Saudargo, K. Genio, R. Paulausko, G. Šerkšnio, V. Katkaus, S. Griciaus ir R. Zykaus pasisakymų originalūs įrašai. Čia yra prisiminimai, istoriniai, autentiški archyvų dokumentai apie I – IX Kauno Sąjūdžio tarybų ir pirmosios savivaldybės tarybos veiklą, įdėtos unikalios R. Požerskio ir J. Ivaškevičiaus nuotraukos, o L. Glinskio kompaktinėje plokštelėje įrašyti tų dienų įvykiai ir žmonės. Straipsnyje panaudojame ir pirmojo Kauno mero V. Adomonio skelbtą medžiagą apie sausio 13 – osios įvykius Kaune ( V. Adomonis. Sausio 13- oji: Kauno priesaika Lietuvai. Bernardinai, 2012.02.04, 1-9), taip pat prof. V. Landsbergio, K. Starkevičiaus, K. Ignatavičiaus, A. Dumčiaus ir kitų prisiminimus.
Omonininkų siautėjimo Lietuvoje fone sausio 11- 13 dienomis įtampa Vilniuje pasiekė kulminaciją. Sovietų okupacinė kariuomenė užėmė Lietuvos Komunistų partijos archyvą, daugelyje miestų nusiaubė Krašto apsaugos departamentus, užėmė Spaudos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą, apšlakstydama juos 14 žuvusiųjų ir daugybės nukentėjusiųjų krauju. Tomis lemtingomis dienomis kauniečiai jautėmės tarsi sėdį ant parako statinės. Juk Kaunas sovietų buvo neįtikėtinai militarizuotas ir daug metų „uždarytas“ miestas. Sąjūdinė, pirmoji Kauno miesto taryba (pirmininkas Gintaras Pukas, meras Vidmantas Adomonis) ir trečioji Kauno Sąjūdžio taryba (pirmininkas Ričardas Šležas, ats. sekretorius Alfonsas Vaišnoras) patyrė sunkių išbandymų: jie tapo pagrindiniais visų pasipriešinimo darbų Kaune organizatoriais. Kauno taryboje sudarytas miesto gynybos štabas (vadovas G. Pukas, nariai – tarybos prezidiumas). 100 Tarybos narių buvo suskirstyti į darbo grupes. Iš anksčiau sudarytas veikė Antiblokadinis štabas (V. Adomonis, V.Z. Satkevičius, P. Andrulis, V. Čiurinskas, A. Dragūnevičius ir kiti), todėl susiklostė geri darbiniai ryšiai su valstybinėmis įmonėmis, buvo kaupiamas labdaros fondas. Paskirta darbo grupė ryšiams su kariškiais spręsti Kaune ( Z. Satkevičius, V. Duliūnaitė, I. Bedarfienė ir kiti), strateginių objektų gynybos organizavimui (V. Pačetauskas). Sausio 13 d. miesto Taryba priėmė skubų nutarimą „Dėl miesto apsaugos ir strateginių krypčių“, patvirtino organizacinę struktūrą ir atsakingus deputatus: už informaciją (K. Rimšelis), operatvvinę veiklą (A. Targamadzė), ryšiams su partijomis ir judėjimais (G. Sakalnikas), informacijos priėmimo grupė (P. Andrulis), informacijos patikimumo patikrinimo (S. Gricius, L. Vainius, S. Pikšrys). Bendru koordinatoriumi tapo K. Ignatavičius. Už miesto ūkio funkcionavimą atsakingas miesto meras V. Adomonis, ryšius su Lietuvos Aukščiausiąja taryba ir Vyriausybe – G. Pukas. Vykdymo kontrolė pavedama Prezidiumo nariui J. A. Baltrukoniui. Pirmiausia, į savivaldybę buvo sukviesti pramonės įmonių ir organizacijų vadovai, aptarta, kaip praktiškai apsaugoti svarbiausius miesto objektus – Kauno savivaldybės pastatą (Laisvės al. 96), Lietuvos radijo ir televizijos centrą (Vaižganto g. 13), Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyrių (Daukanto g. 28 a), Centrinį paštą (Ožeškienės g. 10), dvi telefonų stotis (Savanorių pr., Taikos pr.). Sitkūnų ir Juragių radijo stotys turėjo būti ginamos kartu su Kauno rajono savivaldybe. Kauniečiai, Kauno Sąjūdis įrodė, kad yra ištikimi Laisvės gynėjai: per savo grupių įgaliotinius visiškai kontroliavo padėtį Kaune (užtvarų statymas, žmonių siuntimas prie TV, telefonų stoties, Sitkūnų, Juragių stotis ir į Vilnių). Žmonės gausiais būriais apsupo ir, degant laužams, objektus saugojo ištisomis paromis. Miesto pramonės, statybos ir transporto įmonės nedelsiant apjuosė ginamus objektus gelžbetoniniais blokais, metalo konstrukcijomis, skyrė transportą žmonėms vežti į Vilnių ir budėti prie objektų. Veždavo nuo „Kauno“ kino teatro. Koordinavo paskirtasis K. Starkevičius, kuris su kitais (pastato komendantu tapo KPI karinės katedros vedėjas plk. N. Vidrinskas) rūpinosi pastato gynybos klausimais, tvarka, archyvų, turto ir kt. apsauga. Savivaldybės pastatas priminė nedidelę tvirtovę – langai ir durys buvo uždengti smėlio maišais iki antro aukšto, statybiniais blokais, visur užtvaros iš sunkiojo transporto priekabų. Pastato viduje gaisrinės žarnos, jų švirkštai nukreipti į duris. Įrengtos civilinės saugos sirenos, kurios miestiečius įspėdavo apie pavojų ir juos kviesdavo prie ginamų objektų. Savivaldybės viršutiniame aukšte buvo savanorių, „žaliaraiščių“ štabas (vadovas mjr. V. Vilkelis). Čia veikė radijo stotis, kurią įrengė KTU radistai mėgėjai, jie budėjo apie mėnesį. Taip buvo pasiruošta pastato šturmo atveju greitam informacijos perdavimui pasauliui. Prie savivaldybės vykdavo gedulo mitingai, kur tūkstančiai kauniečių meldėsi ilgą rožinį su kunigu A. Svarinsku, kunigu R. Mikutavičiumi ir nereagavo į sovietų kariškių gąsdinimus. Tūkstančių žmonių tariami „Tėve mūsų“ žodžiai skambėjo tarsi priesaika Lietuvai, už žuvusius Laisvės gynėjus ir už Titą Masiulį, atidavusį gyvybę prie TV bokšto. Buvo paskelbtas ir platinamas Kauno Sąjūdžio tarybos kreipimasis į Respublikos piliečius (Kauno Aidas, 1991, sausio 1- 17, Nr.1) (red. V. Valiušaitis, kolegijos nariai A. Smailys, A. Dumčius ir kiti)). Sausio 14 d. ryte išėjo pirmasis „Laisvasis Kaunas“ – tai buvo „Kauno tiesos“ (red. T. Mačiulienė) ir „Laisvojo Kauno“ (red. K. Požėra, pavad. L. Mažylis) jungtinis laikraštis, viso išleista 6 numeriai. Jame yra Kauno deputatų padėka žurnalistams už pilietiškumo pavyzdį – „Kaunas tapo garsiai plakančia Lietuvos širdimi“. Neramias valandas išgyveno susirinkę visi darbuotojai ir tie, kurie saugojo Sitkūnų ir Juragių stotis, ypač kai šalia sustodavo karinės motorizuotos kolonos. Pasitraukė, nes pabijojo galimų aukų. Vicemero S. Gricius grupė patys tikrino beveik kiekvieną telefonu perduodamą informaciją dėl jos patikimumo apie kariškių judėjimą ir kita. Jiems padėjo taksi vairuotojai ir miestiečiai. Kariškius labai erzino, kai privatus kauniečio automobilis sekdavo koloną, tyrinėdamas jos veiksmus ir judėjimo kryptį. Savivaldybės štabe buvo įsigyti telefonų priedai, rodantys skambučio numerį. Ypatingu išradingumu pasižymėjo KPI radijo klubo vadovas A. Kregždė, kuris su keliolika kolegų studentų miestelio bendrabutyje įrengė galingą megėjišką radijo stotį, kuri, nelikus ryšio, būtų tinkamu tiltu su Vakarais. Vienas ištvermingiausių trumpabangininkų buvo studentas S. Franckevičius, nepalikęs posto apie pusmetį. Tuo būdu, pavyzdžiui, vilniečiai perduodavo informaciją į Kauną, o šie ją retransliuodavo į užsienį. Kauno ryšininkai sujungė nuo Maskvos einančią radijo relinę magistralę su Kauno, todėl transliacija vyko Talinas – Helsinkis – Europa. Kauno radijo mėgėjai palaikė ryšį su SKAT Kauno rinktine (J. Abromavičius). Visiškos okupacijos ir informacinės blokados atveju S. Griciaus sutarimu su Kauno Klinikomis KPI radistai ir mokslininkai įrengė slaptą 5 kilovatų radijo stotį po ligoninės kaminu ir iškėlė antenas į 75 m. jo aukštį. Tik nedaugelis apie tai žinojome. Tuo metu palydovinis ryšis buvo blokuotas ir kontroliuojamas sovietų kariškių. Kalbant apie santykius su karine vadovybe, mero V. Adomonio žodžiais, gruodžio 7 d. susitikime deputatai išgirdo nepasitenkinimo emocijų srautą. Vėliau ne kartą su Kauno įgulos vadu plk. V. Chackevičiumi tarėsi meras V. Adomonis, G. Pukas ir Z. Satkevičius, reikalavimai iki pat Sausio 13 d. ryto vis didėjo, bet niekas jų nevykdė. Atsisakyta nutraukti radijo ir televizijos transliacijas. Dieną gauta žinia, kad karinė vadovybė nutraukė derybas su miesto taryba. Paskutinis mero susitikimas su atsiųstu Tarybų Sąjungos oro desanto pajėgų vado pavaduotoju gen. plk. O. Pikausku (kilęs iš Kauno) įvyko pavakare. Jis pagarsino ultimatyvius reikalavimus ir pagrasino mieste įvesti komendanto valandą.
Kaip vienas iš Kauno Sąjūdžio III tarybos štabo narių, galiu pasakyti, jog šimtai kauniečių ir jų šeimų visur – Kaune ir Vilniuje – neraginami aktyviai dalyvavo sausio 13 d. įvykiuose. Svarbiausiuose teko dalyvauti. Vieni aktyviausių pirmose linijose tuomet buvo politiniai kaliniai ir tremtiniai, jau 1990 m. liepos – spalio mėn. susivieniję į skaitlingiausią Lietuvoje politinių kalinių ir tremtinių sąjungą (LPKTS) (prezidentas B. Gajauskas, tarybos pirmininkas A. Lukša). Nuo 1994 m.liepos mėn. ji tapo politine organizacija. Didėjant įtampai, buvo aišku, kad bus plečiamas objektų užgrobimas. Sausio 11 d. kartu su Kauno Sąjūdžio Tarybos štabo nariu A. Tribe buvome nusiųsti į Vilnių. Būdamas Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos vicepirmininkas, kartu su akad. A. Buraču, įžymiais disidentais V. Petkumi ir kunigu A. Svarinsku suredagavome ir faksu iš Aukščiausios Tarybos išsiuntėme tekstus apie sovietų tankų ir kareivių siautėjimą ir esamą situaciją Lietuvoje į Jungtinių Tautų sekretoriatą Vašingtone, kur žmogaus teisėms atstovavo lietuvių kilmės darbuotoja Nensi Ambrazas. ( Pranešimus nuolatos siuntėme ir po sausio 13 d.). Parlamente mums nurodė, kad reikia žūt – būt išlaikyti ryšius su Vilniumi. Grįžus į Kauną, atėjo įsimenanti sausio 13 – oji, jos vakaras ir naktis. Po TV bokšto užgrobimo, kai vėlai, 2 val. 5 min., ekrane išnyko Eglės Bučelytės veidas, tai po 5 min. transliaciją perėmė TV Kauno skyrius. Tą naktį įsimintiną debiutą ir „kovos krikštą“ teko išlaikyti žurnalistui Modestui Patašiui. Naktį, kai 3 val. 15 min. nutrūko radijo ryšys su Vilniumi tuoj pat iš Sitkūnų radijo stoties pasigirdo Jolantos Šarpnickienės balsas: „Kalba Kauno radiofonas. Pranešame, kad radijo programos grubiu karinės prievartos būdu nutrauktos“. Juragių stotyje per mikrofoną iš karto į visuomenę kreipėsi inžinierius A. Vydmontas. Aš su keliais Kauno Sąjūdžio Tarybos nariais (A.Vaišnoru, R. Šležu ir kitais) atbėgome į Kauno TV studiją, pasiryžę įsikišti, jei transliacija iš Kauno pakryptų kita linkme. Tačiau apie didžiai patriotinę TV kolektyvo ir mūsų visuomenės atstovų misiją visi žinome. Priminsiu, kad Kauno studijoje budėjo Sąjūdžio žmonės: žurnalistas M. Patašius, inžinieriai Benjaminas Karla, Gintautas ir Povilas Valaičiai, Henrikas Penkaitis; operatoriai Vacys Urbanavičius, Boleslovas Grina, Zigmantas Milaševičius. Prie pulto – režisieriai Raimundas Čaikauskas, Rymantas Vaičekauskas. Kiek vėliau atskubėjo Raimundas Yla, Vidas Mačiulis, Raimondas Šeštakauskas (skyriaus vadovas), Vytautas Andrejaitis. Šis be atokvėpio darbo etapas truko tris paras, 72 val. 8 min. Antrasis etapas tęsėsi iki rugpjūčio – iki Vilniaus TV bokšto okupacijos pabaigos. Tą, atmintiną naktį, į visuomenę kreipėsi Kauno tarybos ir Sąjūdžio vadovai: ats. sekretorius A. Vaišnoras, signataras P. Varanauskas, Kauno tarybos pirmininkas G. Pukas, pavaduotojas Z. Satkevičius. Kauno Pravoslavų apreiškimo katedros tėvas Ilarionas kreipėsi į sovietų karius: „Lietuva apsisprendusi ir nereikia kraujo“. VDU prof. L. Baškauskaitė, vertė į anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų ir kitas kalbas, dėstytojas L. Bulota į rusų kalbą, pasisakė botanikos sodo direktorius R. Budriūnas su šeima, „Kauno Dienos“ vyr. redaktorės A. Lėkos vyras Ipolitas. KMI prof. A Smailio kalba, kreipiantis rusų kalba į sovietų kareivius, o vokiečių – į pasaulį sujaudino daugelį. Ji buvo išgirsta ir po kelių minučių Berlyno radijo perduota visam pasauliui. Profesorius vėliau buvo apdovanotas sausio 13 atminimo medaliu. Įsimintinas kalbas tada pasakė KMI dėstytojas prof. Aronas Gutmanas (rusų k.), mokslinio tyrimo sektoriaus vadovas gyd. Petras Simaška (anglų ir lenkų k.), doc. Vytautas Vaičiuvėnas (lenkų k.), gyd. Cezarijus Boimas ir kiti.
Paminėtini Kauno medikų darbai. Kauno ligoninės (Klinikos, Raudonojo kryžiaus, II ir III ligoninės ) nelaukdamos pasirengė ekstremalioms situacijoms. Štai ką pasakojo tuometinis Kauno klinikų direktorius gyd. L. Kondrotas, kuris, nors ir sirgdamas( buvo tulžies pūslės uždegimas, vėliau buvo operuotas) tuoj pat išskubėjo į darbovietę. „Kadangi pravažiuoti Perkūno alėja neįmanoma, nes visur pilna žmonių, kurie statė užtvaras ir barikadas iš betono stulpų prie retransliacijos bokšto, pravažiavau išsikvietęs tik Greitąją medicinos pagalbą. Į Kauno klinikas traukė didelė vora darbuotojų. Kabinete manęs laukė visa administracija, ji pranešė , kad atvykę daugelis klinikų darbuotojų ir visi skyriai yra pasirengę priimti nukentėjusiuosius“. Klinikose tuoj pat buvo įkurtas štabas. SAM paprašius, iš Klinikų į Vilnių nedelsdama išvyko neurochirurgų komanda, jie teikė pagalbą nukentėjusiesiams, kurie buvo stacionarizuojami Sapiegos ligoninėje , Greitosios medicinos pagalbos ligoninėje, o kitą parą budėjo prie parlamento. Vadovavo prof. Leonas Klumbys, kartu buvo skyriaus vedėjas J. Tamašauskas, doc. J. Šidiškis ir gyd. M. Obelenis. Vėliau L. Klumbys ir J. Tamašauskas buvo apdovanoti Sausio 13 medaliu. Gydytojų patriotinis jausmas buvo labai iškilęs. Mano vadovaujami klinikinės širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos darbuotojai, prireikus, buvo pasiruošę eiti į barikadas ir suteikti pagalbą sužeistiesiams. Panašiai organizavosi ir kitos miesto ligoninės. Miesto tarybos pirmininko Gintaro Puko įsakymu buvo sudarytas medikų štabas ekstremalioms situacijoms. Jį sudarė ligoninių vyriausieji gydytojai, Klinikų vyr. chirurgas E. Torrau, sveikatos sk.vedėjas G.Ravaitis. Vadovu paskirtas Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyr.gydytojas M. Biliūnas, turėjęs patirties Žąslių geležinkelio avarijoje. Šis štabas derino ligoninių veiksmus, specialistų skirstymą, pasikeitimą jais ir kita. Ypač mobilizavosi miesto centre esanti Raudonojo Kryžiaus ligoninė, ištisas paras budėjo traumatologai prof. P. Baubinas (vadovas), skyriaus vedėjas K. Skibickas, traumotologijos punkto vedėjas R. Kunickas ir kiti. Doc. R. Kalesinskas pats gelbėjo sužeistuosius Vilniuje prie televizijos bokšto, vėliau buvo apdovanotas sausio 13 medaliu. III klinikinėje ligoninėje budėjo specialus įvairių profilių gydytojų postas. Čia aktyviai dirbo chirurgas K. Kuzminskas, L. Kilius, J. Paukštys ir kiti. Keli Kauno medikai Atgimimo pradžioje buvo išrinkti į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir prisidėjo atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, o sausio 13 d. nepaliko parlamento rūmų. Tai – A. Butkevičius, kuris, baigęs KMI , dirbo Greitosios medicinos pagalbos gydytoju, kūrė tremtinių ir politinių kalinių klubą, laikraštį „Tremtinys“, kūrė krašto apsaugą, buvo Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius ir parlamento gynimo organizatorius. E. Klumbys, Kauno klinikų neurochirurgas , CMTL mokslinis bendradarbis, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, parlamento gynėjas savanoris. A. Saudargas, KMI CMTL mokslinis bendradarbis, signataras, vėliau užsienio reikalų ministras įvykių metu turėjo įpareigojimus užsienyje. V. Jarmolenka, KMI Biochemijos katedros asistentas, signataras. Pulkininkas doc. A. Vaitkaitis, buvęs KMI Karinės katedros vedėjas, krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas, parlamento gynimo metu organizavo rūmų aprūpinimą medicinos priemonėmis. Gyd. K. Mickevicius, KMI auklėtinis, teikė medicinos pagalbą parlamento gynejams. A. Vaitkaitis ir K. Mickevičius buvo apdovanoti Sausio 13 medaliu , o medicinos tarnybos atsargos majoras K. Mickevičius 2003 m. – dar ir Vyčio Kryžiaus ordinu. Kauno Sąjūdžio Taryboje buvome du medikai: prof. A. Smailys, įžymus Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio skelbėjas, su kuriuo daug metų teko bendrauti dirbant KMI ir Kardiologijos institute. Iš jo gaudavau draudžiamą Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kroniką. Sąjūdžio Kauno Taryboje mes redagavome “Kauno Aidą“ ir karštai aptardavome Sąjūdžio strategijos klausimus. Po sausio 13- osios keletą savaičių teko Kauno TV studijoje dirbti kartu su prof. L. Baškauskaite, VDU dėstytoju L. Bulota. Kreipdavomės į pasaulį, informuodami apie žuvusius ir sužeistus mūsų žmones. Paskelbėme VDU žinių bazės anketą „Faktai“. Su prof. L. Baškauskaite surinkome bemaž 700 sužeistųjų prie TV bokšto duomenis ir liudijimus. Nurodydavau, kad sužalojimai greičiau būtų įteisinti medikų apžiūra ir medicinos pažymomis. Tai vėliau buvo naudinga ir patiems nukentėjusiesiams. Kauno TV laidos, kurios buvo retransliuojamos Latvijoje, Estijoje, Skandinavijos šalyse, sukėlė didelį atgarsį pasaulyje. Tai sužinojau iš giminių Kanadoje. Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos komiteto vardu teikiau prof. V. Lansbergiui apdovanti L. Baškauskaitę sausio 13 medaliu. Tai ir buvo padaryta. Budėdami Kauno Sąjūdžio štabe, sulaukdavome skambučių iš paprastų žmonių apie sovietų dalinių judėjimą. Gal sausio 15 d., budėdamas Kauno Sąjūdžio štabe (Donelaičio 38), pranešiau parlamentui apie keliolikos tankečių judėjimą Šiaurės prospektu Vilniaus link. Greitai buvo pakviestos minios žmonių prie parlamento. Pasirodo, kad tanketės tik užblokavo kelius tarp Kauno ir Vilniaus. Gaudavome žinių net iš Kauno sovietų karinio dalinio, daug padėjo telefonininkės, kurios nugirsdavo žinias. Žinoma, nemažai buvo ir dezinformacijos. Budint stebėjau įsimintinas ir net graudžias iki ašarų akimirkas. Paskambino moteris iš Partizanų gatvės ir maldavo ją nuvežti į parlamentą, ji esanti invalidė, nepaeinanti, ji norinti pasiaukoti ir palįsti po tanku ir nors tokiu būdu sustabdyti jų puolimą. Žinoma, teko tik padėkoti. Štabe mes siųsdavome savanorius, dažniausiai „žaliaraiščius“, į V.Vilkelio štabą. Man teko pasiųsti gal penkis jaunus vyrus. Nemaža studentų medikų grupė, jų tarpe ir mano sūnus, savanoriškai budėjo prie Sitkūnų bokšto.
Šiandien patvirtiname, kad kauniečiai įsimintiną 1991 m. sausį garbingai įvykdė savo pilietinę – patriotinę pareigą ir reikšmingai katalizavo įvykius, atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę.
