Vaidas Augūnas, Vilniaus r. savivaldybės tarybos narys 2021.01.16 09:00
Pastaruoju metu Sakartvelo pavadinimas vis dažniau šmėžuoja pasaulio naujienų suvestinėse. Nors šįkart niekas negrasina valstybės nepriklausomybei ir teritoriniam integralumui, tačiau situacija šalyje vis kaista ir čia, kaip jau įprasta regione, neapsieita be Kremliaus įtakos.
Šiame straipsnyje trumpai aptarsiu du svarbius aspektus – praėjusius rinkimus į parlamentą bei pokyčius, galimai nutiksiančius šalyje po to, kai de facto valstybės valdovas Bidzina Ivanišvilis paskelbė apie savo atsistatydinimą iš valdančios partijos pirmininko pareigų.
Aštuonerius metus valdžiusiam Michailui Saakašviliui ir jo Jungtiniam nacionaliniam aljansui (toliau – JNA) sunkios akimirkos atėjo 2012 m., kai turtingiausias šalies žmogus B.Ivanišvilis sukūrė „Gruzijos svajonės“ rinkiminų bloką, kurio integralia dalimi tapo Respublikonų partija, Mūsų Gruzija – Laisvieji demokratai, Nacionalinis susivienijimas, taip pat Konservatorių ir Pramoninkų partijos.
Dosniai B. Ivanišvilio finansuojamas ir netiesiogiai Rusijos remiama „Gruzijos svajonė“ (toliau – GS) nedideliu skirtumu laimėjo parlamento rinkimus ir teisę formuoti Vyriausybę, o dar metus prezidentu likęs M. Saakašvilis, vos tik paskelbus apklausų rezultatus, pasveikino GS su pergale bei užtikrino sklandų valdžios perdavimą (valdžios galios centras prieš rinkimus jau buvo perkeltas iš prezidento rūmų į parlamentą). Tarptautinė bendruomenė sveikino tokį elgesį ir gyrė Sakartvelą kaip pirmąją valstybę buvusioje Sovietų Sąjungoje, kuri sugebėjo pritaikyti demokratines normas praktikoje (neskaitant Baltijos valstybių).
GS į valdžią atėjo žadėdama ištaisyti silpnybes, dėl kurių buvo kritikuojama ir ankstesnė Vyriausybė – stiprinti demokratines institucijas, kovoti su korupcija bei išlaikyti Sakartvelą euroatlantinės integracijos kelyje. Tačiau užuot ėmęsi šalies demokratinių pertvarkymų, pradėtų dar jos pirmtakės, B. Ivanišvilis ir jo komanda pradėjo masinį oponentų persekiojimą, bauginimą ir spaudimą, kuris baigėsi dalies JNA priklausiusių politikų įkalinimu, o kitus (įskaitant M. Saakašvilį) privertė trauktis į užsienį. Tūkstančiai vidutinio lygmens valstybės tarnautojų buvo verčiami liudyti prieš jų buvusius vadovus iš JNA.
Spaudimas dar labiau sustiprėjo po 2013 m., kai GS perėmė ir savivaldybių kontrolę. Paskutiniu taikiniu tapo nepriklausoma žiniasklaida (ypač Rustavi–2 televizija, kurią B. Ivanišviliui artimas verslininkas galutinai perėmė tik 2019 m. vasarą), kurios situacija su kiekvienais metais tapdavo vis sudėtingesnė.
Sakartvelo partneriai tyliai stebėjo valstybės institucijų eroziją, politinį persekiojimą, teisėsaugos ir teismų sistemos politizavimą, puolimą prieš žiniasklaidos laisvę, atsigaunančią korupciją bei didėjančią Rusijos įtaką vidaus ir užsienio politikai. Rinkimų sistema ir pats rinkimų procesas nebuvo išimtis. Su kiekvienais rinkimais jie būdavo „koreguojami“ valdančiųjų naudai – pradedant prezidento rinkimų įstatymo pakeitimu, atimančio iš gyventojų teisę rinkti valstybės vadovą tiesiogiai ir baigiant skolų nurašymo programa, kurią prieš paskutinius tiesioginius prezidento rinkimus inicijavo GS Vyriausybė ir kurios dėka „skolų kupra“ sumažėjo daugiau kaip 600 000 rinkėjų (net įprastai atsargi ESBO pareiškė, jog tai gali būti laikoma rinkėjų papirkimu).
Pabrėžtina, jog 2020 m. kovo 8 d., po kelių derybų raundų, tarpininkaujant JAV ir ES, Vyriausybė ir visos opozicinės partijos susitarė pakeisti rinkimų sistemą, padidinant proporciniu principu renkamų parlamentarų skaičių iki 120, o vienmandatėse – sumažinti iki 30 (anksčiau sistema buvo tokia pati, kaip Lietuvoje) ir paleisti politinius kalinius. 2020 m. birželį parlamente taip pat buvo priimti įstatymo pakeitimai, panaikinantys 5 proc. patekimo į parlamentą slenkstį partijoms bei įvedantys 25 proc. lyčių kvotą partijų sąrašams.
2020 m. spalio 31 d. parlamento rinkimus Sakartvelas pasitiko turbūt prasčiausiai pasaulyje valdoma COVID–19 pandemija ir stagnuojančia ekonomika – visiškai priešinga būsena, nei rinkėjams buvo žadama prieš 2016 m. rinkimus. Atrodė, jog po dviejų nepertraukiamų viešpatavimo kadencijų, GS valdymui atėjo galas.
Visos apklausos, išskyrus tas, kurias atliko pati GS, rodė visuomenės nuomonės slinktį opozicinių partijų link ir prognozavo naują koalicinę Vyriausybę. Pavyzdžiui, Prancūzijos tyrimų bendrovė „Ipsos“ atliktoje (paskutinėje iš keturių priešrinkiminių) apklausoje, GS remiantys patikino 40 proc. respondentų, Jungtinės opozicijos bloką (kurio pagrindinė dedamoji – M. Saakašvilio JNA) – 33 proc., mažesnes opozicines partijas (Strategija Aghmashenebeli , Europos Gruzija, Lelo, Girchi ir Darbo) – dar 22 proc.
Priešrinkiminė kampanija pasižymėjo didele poliarizacija, kuriai trūko konstruktyvių diskusijų, tačiau tikrai nestigo prievartos prieš opozicijos kandidatus ir pilietinės visuomenės aktyvistus. Valdančioji partija atsisakė dalyvauti viešose diskusijose, o vietoje to sutelkė dėmesį į neigiamą kampaniją prieš jiems neįtinkančius asmenis.
Ypač intensyvi dezinformacijos kampanija buvo stebima socialinėje žiniasklaidoje, kur su GS siejamos netikros paskyros ir naujienų portalai išsijuosusios platino melagienas apie opozicijos lyderius. Rinkimų kampanijos metu vyko policijos ignoruojami fiziniai antpuoliai prieš opozicijos politikus, buvo siaubiamos jų partijų būstinės regionuose, naikinamas kampanijoje naudojamas turtas.
Ką galima pasakyti apie patį rinkimų procesą? Tiek žiniasklaida, tiek rinkimų stebėtojai (jų būta 133 tarptautiniai ir daugiau nei 4000 kartvelų) informavo apie organizuotą politinį smurtą, spaudimą, bauginimą, balsų pirkimą, dirbtinai išpučiamą balsuojančiųjų namuose skaičių, netinkamą administracinių išteklių naudojimą, nepriklausomų žurnalistų bauginimą bei jėgos struktūrų politizavimą.
Tarptautinių rinkimų stebėtojų ataskaitose pabrėžta, kad Vyriausioji rinkimų komisija nesilaikė 2019 m. ESBO rekomendacijų, dėl ko buvo padaryta pažeidimų atrenkant visų lygių rinkimų komisijų narius, kilo abejonių dėl rinkimų organų neutralumo bei nepriklausomumo. Rinkimų komisijų nariai ne tik konfliktavo su stebėtojais nuo opozicijos, bet ir be tinkamo pagrindo tiesiog šalindavo juos iš balsavimo patalpų.
Nustatyti ir sisteminiai balsavimo slaptumo pažeidimai, demaskuoti rinkėjus papirkinėję asmenys (beje, per šiuos rinkimus balso „kaina“ buvo gerokai didesnė nei per ankstesniuosius – maždaug 12 eurų). Įdomu pažymėti, jog rinkėjai buvo papirkinėjami ne tik grynais, bet ir pervedant sutartą atlygį į jų nurodytą banko sąskaitą, o kai kurie šios procedūros „koordinatoriai“ prie rinkimų apylinkių nesidrovėdami demonstravo rinkėjų sąrašus su juose nurodytomis sumokėtomis sumomis.
Taip pat buvo stebimas daugkartinis balsavimas (vienas asmuo balsuojantis keliose apylinkėse), iš anksto paruoštų balsalapių pluoštų mėtymas į urną bei taip vadinama „karuselė“ (kai rinkėjai vežiojami iš vienos balsavimo apylinkės į kitą ir balsuoja bent keliose iš jų).
Į Vyriausios rinkimų komisijos svetainę pradėjus kelti apylinkių komisijų protokolo rezultatus ir, po kurio laiko ėmus juos taisyti, paaiškėjo, kad mažiausiai 1000 iš 3700 komisijų visiškai arba iš dalies pakeitė pradinius rezultatus, kai kurios pateikė net kelis taisymo protokolus. Negana to, paaiškėjo, kad net 8 proc. apylinkėse suskaičiuotų biuletenių skaičius viršijo jose registruotų rinkėjų skaičių arba atiduotų balsų ir negaliojančių balsalapių skaičius buvo didesnis už rinkėjų parašų skaičių, o ir panaikintų biuletenių skaičius (3,5 proc.) buvo gerokai didesnis nei įprastai.
VRK ir teismams buvo pateikti šimtai skundų dėl minėtų pažeidimų, tačiau nei vienas iš jų nebuvo nagrinėtas iš esmės. Taigi, oficialiai buvo paskelbti tokie rinkimų rezultatai: Gruzijos svajonė – 48,22 proc., Jungtinė opozicija / UNM – 27,18 proc., Europos Gruzija – 3,79 proc., Strategija Aghmashenebeli – 3,15 proc., Lelo – 3,15 proc., Patriotų aljansas – 3,14 proc., Girchi – 2,89 proc., Piliečiai – 1,32 proc., Darbo – 1 proc.
Po trijų savaičių vykusiame antrajame rinkimų ture vienmandatėse apygardose GS taip pat buvo paskelbta užtikrintai nugalėjusi visose vienmandačių trisdešimtyje apygardų. Tokiu būdu GS parlamente buvo užtikrinta solidi 90 mandatų dauguma ir galimybė formuoti Vyriausybę.
Tad visai nenuostabu, kad visos kitos 1 proc. rinkimų slenkstį peržengusios politinės partijos vieningai pareiškė atmetančios rinkimų rezultatus ir nutarė boikotuoti parlamento posėdžius. Šį sprendimą palaikė daugiatūkstantiniai mitingai Tbilisyje ir mažesniuose Sakartvelo miestuose.
Dauguma Vakarų diplomatų ragino opoziciją nusileisti ir užimti parlamente iškovotas vietas. Tačiau opozicija, nepaisydama ideologinių skirtumų, pademonstravo precedento neturinčią vienybę ir šiam spaudimui nepasidavė. Nepatenkinus jų reikalavimų (pakartotiniai rinkimai, VRK reforma ir politinių kalinių paleidimas) visos opozicinės partijos atsisakė savo mandatų naujajame parlamente. Taip pat buvo panaikinti ir VRK registruoti 8 iš 9 partijų sąrašai, taigi, eliminuota net ir teorinė galimybė užimti parlamentarų vietas (vienintelis to nepadarė prorusiškas „Patriotų aljansas“: nors pirmi keturi sąrašo kandidatai atsisakė tapti parlamento nariais, tačiau valdančiai partijai pavyko įkalbėti jų vietą užimti 4 po jų ėjusius asmenis).
Vienpartinės įstatymų leidžiamoji valdžia bus tikrai žalinga ne tik Gruzijai ir jos euroatlantiniams siekiams, bet ir jos tarptautiniams partneriams. Tačiau dabar Sakartvelo opozicija, jos manymu, renkasi tarp tarptautinės bendruomenės ir GS raginimų priimti suklastotus rinkimų rezultatus ir posėdžiauti parlamente dar ketverius metus be jokių svertų daryti įtaką valstybės politikai ir galimybei mobilizuoti visuomenę, bei grąžinti Sakartvelą į demokratinį kelią. Todėl pasirinkimas neturėtų stebinti – artimiausius ketverius metus parlamente bus 56 tuščios vietos, o opozicijai bus visiškai neatstovaujama įstatymų leidžiamojoje valdžioje.
Viena vertus, tai reiškia dar didesnį jos marginalizavimą, tačiau tuo pačiu ir tai, jog dabartinė šalies Vyriausybė tampa vis mažiau legitimi. Neatsitiktinė tokios situacijos pasekmė – de facto šalies lyderio B. Ivanišvilio sprendimas atsistatydinti iš GS pirmininko posto. Esą, viską, ko norėjo, politikoje milijardierius jau pasiekė, netrukus jam sukaks šešiasdešimt penkeri, todėl daugiau dėmesio norėtų skirti sau ir šeimai. Ar šis jo pareiškimas tiesa ir ar jis padidins tikimybę Sakartvelo visuomenei pasiekti konsensusą?
Atkreiptinas dėmesys, jog B. Ivanišvilis „pasitraukia“ nebe pirmąjį kartą. Po 2012 m. parlamento rinkimų, po kurių jis buvo paskirtas premjeru, įstatymų vykdomąjai valdžiai jis tevadovavo vos 13 mėnesių, po to formaliai pasitraukė už užimamų pareigų. Tačiau niekam ne paslaptis, jog ir po to B. Ivanišvilis valdė šalį vienasmeniškai, periodiškai keisdamas premjerus ir neleisdamas jiems įgyti savarankiškumo bei sukurti Sakartvelui gana būdingų klientelinių ryšių.
Be to, dabartinis premjeras – anksčiau vidaus reikalų ministru buvęs Giorgi Gakharia, pasižymėjęs itin žiauriu taikių demonstrantų išvaikymu 2019 m. birželio mėnesį, tikrai nebus asmuo, siekiantis visuomenės konsolidacijos ir nepriklausomybės nuo B. Ivanišvilio.
Mums įdomios turėtų būti ir glaudžios sąsajos su Rusija. Devintojo dešimtmečio pradžioje B. Ivanišvilis gyveno ir dirbo Maskvoje. Ten valstybiniame universitete jis baigė aspirantūros studijas bei susipažino su Vitalijumi Malkinu (kuris vėliau dvi kadencijas buvo Rusijos Federacijos Tarybos nariu ir vadovavo Rusijos delegacijai, kuri bandė įtikinti JAV senatorius, jog Sergejus Magnickis mirė sava mirtimi), su kuriuo vertėsi kompiuterių, telefonų, metalurgijos ir bankų verslais, kol abu tapo milijonieriais.
1990 m. jiedu įkūrė įmonę „Rossiskyi kredit“, kuri iki šiol yra didžiausias Ivanišvilio holdingas kaimyninėje šalyje. Rusijoje jam taip pat priklauso vaistinių tinklas „Daktaras Stoletovas“, viešbučių tinklas „Hotel Lux“ keli stambūs nekilnojamojo turto objektai Maskvoje. Kadangi niekam ne paslaptis, kad tokio masto verslus vysto tik tie verslininkai, kurie yra glaudžiai susiję su Kremliaus vadovybe ir Rusijos saugumo struktūromis, B. Ivanišvilio politiniai krikštatėviai nesunkiai identifikuojami. Juolab, kad ir pats milijardierius Rusijos pilietybės ir rusiško vardo (Borisas) atsisakė tik 2011 m., kai buvo pradėtas „Gruzijos svajonės“ politinis projektas.
Kaip jau minėjau, B. Ivanišviliui atsistatydinus iš premjero pareigų, į jas kas metus–dvejus buvo skiriami kiti politiniai veikėjai iš GS. Nors nemažai jų charakteristikų skiriasi, visus juos vienija keli bruožai – Rusijoje pabaigtos studijos (Mamuka Bachtadzė, Giorgi Gakharia) ir darbas B. Ivanišviliui priklausančioje CARTU grupėje (Irakli Garibašvili, Giorgi Kvirikašvili).
Taigi, nuo pat M. Saakašvilio partijos pralaimėjimo 2012 m., kai valdžios Tbilisyje buvo nušalinti provakarietiški politikai, o jų vietą užėmė vienaip ar kitaip su Maskva susisaistę asmenys ar jų patikėtiniai. Tai negali nekelti nerimo Vakaruose, ypač Lietuvoje, kurie per pastaruosius tris dešimtmečius nemažai investavo į demokratizacijos stiprinimą Sakartvele.
Reikia suprasti, kad nors pastaruosius 8 metus Sakartvelo vadovybės naratyvas iš esmės nesikeičia (deklaruojamas siekis prisijungti prie ES ir NATO), tačiau praktinių darbų šioje srityje atliekama vis mažiau. Negana to, vis labiau degraduojant demokratinėms procedūroms, o valstybės valdymą perimant su Rusija susijusiems verslininkams ir politikams, kyla vis realesnis pavojus atsidurti Kremliaus įtakos sferoje.
Ar galima tikėti, kad šis B. Ivanišvilio pasitraukimas bus galutinis ir neatšaukiamas? Vargu. Nepaisant mesianistinės retorikos, panašu, jog kova su „tironu“ M. Saakašviliu, mecenato aureolė ir jo nesuskaičiuojamų turtų (jo turtas siekia maždaug 6 milijardus eurų – maždaug trečdalį viso Sakartvelo bendrojo vidaus produkto) naudojamas politinei įtakai įgyti ir išsaugoti, tebuvo būdas pelnyti rinkėjų palankumą – B. Ivanišvilis turėjo ne vieną progą ir pretekstą trauktis, tačiau jomis nepasinaudojo.
Dar daugiau – pikti liežuviai pliurpia, jog dabartinis milijonieriaus atsistatydinimas esą yra sąlygotas prieš jo CARTU verslo grupę (didžiausias verslo holdingas Sakartvele) pradedamo tarptautinio tyrimo. Kaip ten bebūtų, B. Ivanišvilio „pasitraukimas“ nėra istorijos pabaiga, po kurios visi ilgai ir laimingai gyvens. Sakartvelo pasakos laukia dar nemažai tęsinių…