1920 metų rugsėjo 30 d. Suvalkuose prasidėjo Lietuvos- Lenkijos delegacijų derybos. Pagrindinis derybų tikslas buvo nutraukti tarpusavio kovas ir nustatyti demarkacijos liniją. Bolševikams vejant lenkus iš jų užgrobtų teritorijų, Lietuva 1920 m. liepos 12 d. sudarė su Sovietų Rusiją sutartį, pagal kurią buvo nustatytą pietryčių Lietuvos sieną su Rusiją. Kai lenkų kariuomenė perėjo į kontrpuolimą ir baigė vyti bolševikus iš savo krašto, šie pasitraukė iš Vilniaus. Rugpjūčio 26d. Lietuvos valstybinės įstaigos iš Kauno ėmė keltis į Vilnių. Rugpjūčio 27 d. lenkų kariuomenė suėjo į sąlytį su lietuvių kariuomenė. Tą pačią dieną Kaune prasidėjo derybos su lenkais. Lenkai reikalavo, kad lietuviai atsitrauktų iki Fošo linijos. Dar nepasibaigus deryboms, lenkai puolė lietuvių kariuomenę ir užėmė Augustavą, Suvalkus, Seinus ir Varėnos stotį. Lietuviai protestavo ir tada lenkai pasiūlė derybas Suvalkuose. Deryboms į Suvalkus buvo pasiųsta Lietuvos delegacija. Lietuvai atstovavo : užsienio reikalų ministerijos politikos departamento vadovas Bronius Kazys Balutis, fronto vadas generolas Maksimas Katchė, generalinio štabo operacinio skyriaus viršininkas majoras Aleksandras Šumskis, diplomatas Voldemaras Vytautas Černeckis, laikinojo Vilniaus komiteto pirmininkas prof. Mykolas Biržižka. Lenkijai atstovavo: Lenkijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės atstovas pulkininkas Mieczyslaw Mackievicz, rotmistras Adam Romar,užsienio reikalų ministerijos atstovai Juliusz Lukasziewicz ir Waclaw Przemycki.
Santarvės šalių atstovai : JAV atstovas Baltijos šalims M.Kelly, Didžiosios Britanijos majorai Dellahye ir Padgitteris, Italijos karo misijos atstovas kapitonas Humberto Sala. Vėliau prie misijos prisijungė Prancūzijos, Japonijos, Ispanijos ir Serbijos atstovai. Derybos vyko rusų kalba, o protokolai buvo rašomi lietuvių ir lenkų kalbomis. Abi delegacijos susirinko Kosciuškos gatvėje , teismo salėje. Nedideliame kambaryje ant sienos kabojo Lenkijos erelis ir Pilsudskio portretas. Pirmas posėdis prasidėjo pasikeičiant delegacijų vadovų pasakytomis prakalbomis. Atstovai sedėjo prie vieno stalo priešpriešiais. Prie atskyro stalo sedėjo karinių misijų atstovai. Pokalbiai buvo vedami rusų kalba. Pasitarimų kalbos nebuvo protokoluojamos, nes visą laiką buvo kalbama stiprių ginčų forma. Visokie nutarimai, pasiūlymai, neaiškumai buvo rašomi notose, kurias įteikdavo viena ir kita puse prancūzų kalboje. Posėdžiams paeiliui pirmininkaudavo Lietuvos ir Lenkijos delegacijų pirmininkai: Lietuvos generolas M. Katche ir Lenkijos pulkininkas M. Mackiewicz. Posėdžiaujant kildavo smarkūs ginčai ir atrodė, kad nepavyks susitarti. Lenkai ginčydavosi dėl mažiausio kaimo sklypelio ar miško gabalėlio. Posėdžių metu misijų atstovai nesikišdavo. Kada delegacijos posėdžius nutraukdavo, tada misijų atstovai suvesdavo delegacijas vėl tartis. Lenkijos delegacijos vadovas J. Lukasiewicz keldavęs didžiausius ginčus ir vedęs visos delegacijos politiką. Daug darbo buvo nustatant sieną ties Seinais ir Vištyčiu. Delegatai kartu pietaudavo ir vakarieniaudavo geriausiame Suvalkų restorane ,, Europa‘‘. Lietuvių delegatai gyveno antrame viešbučio aukšte. Čia buvo kitokia nuotaika. Lenkijos delegacijos vadovas pulkininkas M. Mackievicz mokėjo gerai lietuviškai kalbėti ir laikė save lietuviu. Prie lenkų delegacijos buvo prikomandiruotas lenkų kapitonas šiauliškis Gurčinas. Jis gyveno tame pačiame viešbutyje, kuriame buvo lietuviai. Jis su lietuviais kalbėjo lietuviškai. Lietuviai kvietė jį vykti Lietuvon, bet jis atsakydavo, kad ten sunku padaryti karjerą. Laike pietų ar vakarienių ,, Europos“ restorane grodavo specialiai delegatams kapela. Jai vadovavo M.Hofmekleris iš Kauno. Jis buvo mobilizuotas į lenkų kariuomenę Vilniuje ir atsiųstas į Suvalkus. Muzikantai buvo keturi žydai aprengti lenkų kareivių uniforma. M. Hofmekleris pasakojo, kad jam patiko lietuviai delegatai. Jis grieždamas vis žiūrėjo į juos ir panorėjo bėgti Lietuvon. Svajonė jam išsipildė po sutarties pasirašymo. Grįžęs į Vilnių, jis su broliu pabėgo į Kauną. Pačiuose Suvalkuose lenkų žvalgyba, vadovaujama kapitono Gurčino, atidžiai sekė Lietuvos delegatus. Suvalkų žmonės domėjosi derybomis ir užkalbindavo lietuvius. Suvalkų žydeliai atstovą Černeckį laikę savo tautiečiu ir tuo didžiavosi. Kada kildavo nesusipratimai, lietuvių delegatams tekdavo keliauti į Kalvariją arba Vilnių ir tartis su vyriausybe. Baigiant redaguoti sutartį, į Suvalkus atvyko du asmenys iš Varšuvos. Atrodo, kad tai buvo aukšti ir artimi Pilsudskio bendradarbiai.Jie atskyrai kalbėjosi su lenkų delegatais. Po jų pasikalbėjimų, lenkų delegatai pradėjo su lietuviais kalbėtis atlaidžiau. Spalio 7 d. lenkų delegatai lengvai pasirašė po sutartimi. Matyt , kad Suvalkų sutarties likimas buvo iš anksto nulemtas. Spalio 9d. Želigovskio kariauna įsiveržė į Lietuvą ir Vilnių. Lietuvos delegacija buvo apgauta ir tai buvo skaudus smūgis. Lietuvos delegatai kartu su misijų atstovais pro Seinus ir Varėną grįžo į Kauną. Delegacijos narys prof. Biržižka sakė, kad vienintelis Suvalkų sutarties vaisius buvo muzikantai broliai Hofmeleriai, kurie grįžo į Kauną. Suvalkuose , Kosciuškos gatvėje išliko sveikas pastatas, kur posėdžiavo lenkai ir lietuviai. Ten dabar yra archyvas.
Vytautas RUZGINAS
