L.Želigovskis yra kilęs iš senos gimines Ašmenos miesto Baltarusijoje. Jis gimė 1865m. Želigovskio tėvas Gustavas ir broliai Janas ir Juzefas dalyvavo 1863 m. sukilime. L.Želigovskis nustebino savo šeimą stodamas mokytis karinius mokslus Rygos junkerių mokykloje. Į kariuomenę jis patraukė, norėdamas išbrįsti iš skurdo. 1888 metais, baigęs mokslus, tęsė karinę tarnybą caro kariuomenėje pėstininkų pulke Novomoskovskio mieste. Karo mokykloje jis išmoko visko, kas reikalinga karininkui: išskyrus alkoholio gėrimą. Kada tarnybos vietoje jį sutinka draugai ir kelia tostą už šviesiausią poną Aleksandrą III , Želigovskis laiko taurę, bet alkoholio negeria. Pastatęs taurę, jis pasakė, kad niekad alkoholio negerė ir dabar negalėjo gerti. Vieni karininkai galvojo, kad jis negerbia caro, kiti, kad jis turi stiprų charakterį. Būdamas kapitonu, jis dalyvauja rusų- japonų kare. 1914m. vadovauja batalionui, o 1917m. vadovauja divizijai baltųjų pusėje Kryme. Didžiausias jo noras buvo vadovauti lenkų kariniam daliniui. Jis pasiekia savo tikslą. Pradeda vadovauti batalionui, pulkui ir divizijai. Po to su savo vadovaujama 4- tą šaulių divizija, suformuota iš abiejų tautų respublikos teritorijos karių, per Rumuniją 1919m. gegužės mėn. iš Odesos grįžta į Lenkiją. Tuo metu vyko Rusijos-Lenkijos karas. Lenkijoje 4 šaulių divizija pakeičia pavadinimą į 10-tą pėstininkų diviziją. 1920m.rugpjūčio 14d. lenkų generolas Juozapas Haleris duoda įsakymą L.Želigovskiui užimti Radzymino miestą ir išvyti rusus. L.Želigovskio dispozicijoje buvo trys divizijos 11, 10 ir 1- lietuvių – baltarusių. 10 divizija jam buvo gerai žinoma, nes su ja grįžo iš Krymo. Mažiau pažįstama buvo 11 divizija. Jis abejojo jos kovingumu. Želigovskis nutarė atakuoti ankstį rytą. 15 rugpjūčio lietuvių-baltarusių divizija atakavo Radzymino miestą ir sumušė sovietų kariuomenę. 1920m. rugpjūčio 30d. susitiko J.Pilsudskis ir L.Želigovskis . Jie aptarė Vilniaus užėmimo planą. Užgrobti Vilnių turėjo 1 lietuvių-baltarusių divizija. Kada L.Želigovskis su divizijos karininkais aptarė Vilniaus užgrobimo planą, kai kurie karininkai suabejojo tuo planu. Savo prisiminimuose l.Želigovskis rašė: ,, bemiegė naktis iš spalio 7d. į 8 d. buvo viena iš sunkiausių mano gyvenime. Atsakomybė prieš pasaulį padidino atsakomybę prieš savo kariuomenę“. 1920m. spalio 9d. L.Želigovskio kariauna sulaužė Suvalkų sutartį ir įsiveržė į Vilnių. L.Želigovskio kariuomenė vienintelį pasipriešinimą sutiko prie Merkio upės. Lietuvių kariuomenes nebuvo daug. Artėjant lenkams, lietuviai paliko Vilnių. Lietuvos valdžia Vilniaus miestą patikėjo Antantes atstovams. Vilniaus gubernatoriumi tapo prancūzų misijos atstovas pulkininkas Reboul. Jam buvo patikėta lietuvių policija. 1920m. spalio 9d. apie 14 val . Želigovskio kariauna įsiveržė į Vilnių. Tą pačią dieną L.Želigovskis susitiko su misijų atstovais ir liepė jiems palikti Vilnių. Kartu su misijų atstovais privalėjo išvykti lietuvių valdininkai ir policininkai. Generolas L.Želigovskis savo dekretu paskyrė laikiną komisiją su pirmininku Vitoldu Abramovičiumi. Komisija privalėjo sušaukti Vilniaus krašto seimą. Buvo įsteigtas Vilniaus krašto gynybos štabas ir įkurtas vidurio lietuvos kariuomenės pirmas korpusas. L.Želigovskio kariuomenė pergyveno didžiulę krizę. Prastas buvo kariuomenes aprūpinimas, prasidėjo dezertyravimas. Lietuviai nepripažino Vidurio Lietuvos valdžios.
1922m. Vilniaus seimas prijungė Vilniaus kraštą prie Lenkijos. 1925 m. rudenį L.Želigovskis tapo karo ministru. 1926-1927 metais buvo lenkų armijos inspektorius. 1927-1939 metais lenkų seimo narys. Prasidėjo jo nesutarimai su valdžia ir jis pasitraukė iš kariuomenes ir pradėjo šeimininkauti savo ūkyje. Jis sakė, žemė netapo pagrindiniu motoru ekonominiame gyvenime. Todėl ir žmonės bėga iš kaimo į miestą. Linai ,kuriuos augino generolas, turėjo pagal jo projektą pakelti Vilnijos gyvenimo lygį. Bet L.Želigovskis ir jo auginami linai pralaimėjo kovą dėl kaimo. 1907m. L.Želigovskis buvo vedęs Tatjaną Petrovą. Jiems gimę dvyniai Janina ir Tadeušas. L.Želigovskis parašė atsiminimų knygą ,,Karas 1920m. Atsiminimai ir apmąstymai“. Prasidėjus 1939m. karui, jis norėjo kariauti, bet dėl amžiaus nebuvo priimtas į kariuomenę. Jis su lenkų bėgliais per Rumuniją emigravo į užsienį. Jis buvo išrinktas į emigracines valdžios tarybą. L.Želigovskis suprato, kad Lenkijos priešas yra Vokietija. Jis tikino savę, kad slavų tautos turi jungtis prieš bendrą priešą. Kai 1939m. rugsėjo 17d. Rusija užpuolė Lenkiją, jis sakė, kad slavai padėjo vokiečiams sunaikinti slavus. Jis mirė 1947 metais liepos mėn. Londone. Jo palaikai buvo parvežti į Varšuvą ir palaiduoti Povozkų kapinėse. Paslapčia katafalke buvo atgabentas auksas, skirtas krašto gynybai.
Vytautas RUZGINAS
