2022 m. kovo 23 d. LR Seimo I-ųjų rūmų Vitražo galerijoje buvo atidaryta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus paroda „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, skirta sovietų priespaudos laikotarpiu pradėto leisti pogrindinio leidinio 50-mečiui paminėti. Parodos atidaryme dalyvavo LR Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ steigėjas, 1972–1983 m. vyriausiasis redaktorius ir leidėjas, politinis kalinys, Kauno arkivyskupas emeritas, kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbė išeivijoje Gintė Damušytė ir kiti garbingi svečiai. Renginyje skambėjo Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokinių atliekami muzikiniai kūriniai.
XX a. 7-ajame dešimt. okupuotoje Lietuvoje vyko kryptingas Katalikų bažnyčios pasipriešinimas sovietų režimo vykdomai politikai. To meto visuomenėje pradėjo formuotis tikinčiųjų teisių gynimo judėjimas. 1968 m. pabaigoje buvo parengta peticija dėl sovietų valdžios trukdymų rengiant naujus kunigus seminarijoje. Į kovą už tikinčiųjų teises stojo ir aktyvūs pasauliečiai. 1971 m. gruodžio mėn. buvo parengtas Lietuvos Romos katalikų memorandumas dėl Lietuvos katalikų bažnyčios padėties ir sąžinės laisvės varžymo sovietų okupuotoje Lietuvoje. Memorandumą pasirašė 17 tūkst. gyventojų. Šis dokumentas pasiekė Vakarus ir atkreipė pasaulio visuomenės dėmesį į tikinčiųjų padėtį Sovietų Sąjungoje.
Poreikis kuo plačiau viešinti Bažnyčios persekiojimo faktus, žadinti tautinį, religinį sąmoningumą, skleisti tikrąją tiesą apie žmogaus ir tikinčiųjų teisių padėtį okupuotoje Lietuvoje paskatino atsirasti pogrindinę katalikišką periodinę spaudą. Ši iniciatyva užgimė Vilkaviškio vyskupijos kunigų ratelyje. Pirmasis Kronikos numeris išėjo 1972 m. kovo 19-ąją Simno klebonijoje, kun. Sigito Tamkevičiaus kambarėlyje. Iki pat Lietuvos Nepriklausomybės pradžios slapta leidžiamas pogrindinis leidinys tapo sovietų režimo vykdyto Katalikų bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimo faktus viešinančiu dokumentu. Kronikos turinio tematiką didele dalimi sudarė kolektyviniai ir individualūs kreipimaisi bei pareiškimai dėl tikinčiųjų teisių ir laisvių suvaržymo, pranešimai apie padėtį mokyklose – moksleivių ateizavimą ir diskriminavimą, pranešimai apie sovietų valdžios kovą su Kronikos leidėjais ir talkininkais, žinios iš vyskupijų, kuriose fiksuoti konkretūs faktai apie tikinčiųjų teisių ir laisvių pažeidimus. Pogrindinio leidinio leidyba buvo sudėtingas, itin didelės konspiracijos reikalaujantis darbas. Jame aktyviai dalyvavo gausus būrys atsidavusių kunigų, vienuolių ir pasauliečių. Kronikos leidėjai ir platintojai nuolat rizikuodavo patekti į sovietų saugumo akiratį, būti suimti ir nuteisti.
Vienas iš esminių Kronikos leidėjų tikslų buvo perduoti leidinį į Vakarus tam, kad žinia apie SSRS vykdomus tikinčiųjų teisių pažeidimus pasklistų visame pasaulyje. Iš pradžių pogrindinis leidinys Vakarus pasiekdavo per Maskvoje veikiančius disidentus. Prasidėjus Maskvos disidentų areštams, reikėjo ieškoti naujų Kronikos perdavimo būdų į Vakarus. Buvo nuspręsta pasitelkti į Lietuvą atvykstančius užsienio turistus. Ką tik išleistas Kronikos numeris būdavo nufotografuojamas, o fotojuostos ritinėlis saugiai paslepiamas. Taip išmaniai paslėptas slaptas siuntinys pasiekdavo Vakarus. Pirmiesiems Kronikos numeriams slapta pasiekus laisvąjį pasaulį, lietuviškoms išeivių organizacijoms atsivėrė naujos galimybės kovoti dėl tikinčiųjų ir žmogaus teisių okupuotoje Lietuvoje. To buvo siekiama leidžiant ir platinant Kroniką pasaulyje lietuvių ir užsienio kalbomis, jos turinį transliuojant per tam tikras radijo stotis Vakaruose, kurių skleidžiama informacija pasiekdavo ir SSRS okupuotas šalis.
Per visą Kronikos leidybos laikotarpį jos leidėjai, platintojai ir talkininkai buvo persekiojami sovietų represinių institucijų. Teisiamųjų suole atsidūrę kunigai, vienuolės ir pasauliečiai buvo baudžiami laisvės atėmimo bausmėmis, siunčiami kalėti į kalėjimus ar griežto režimo lagerius. Kunigams ir tikintiesiems sekti naudotas platus agentūrinis tinklas.
Nepaisant sudėtingų darbo sąlygų, leidinio bendradarbių, talkininkų ir platintojų suėmimų, šiai veiklai pasišventusių asmenų dėka Kronikos leidyba nenutrūko. Per 17 metų išėjo 81 Kronikos numeris. Tai buvo ilgiausiai be pertraukos ėjęs pogrindžio leidinys SSRS. 2021 m. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija pripažino Kroniką regioninės-europinės reikšmės dokumentu ir įrašė į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atimtis“.
Ši paroda skirta Kronikos 50-osioms sukakties metinėms pažymėti. Parodą sudaro dvylika stendų, kuriuose atskleistos šešios temos: „Ištakos“, „Turinys“, „Leidyba ir platinimas“, „Kelias į Vakarus“, „Sekimas ir represijos“, „Vakarų žiniasklaidoje ir politikoje“. Parodoje atskleistos temos pasakoja apie Kronikos leidybos gimimą, pasiaukojantį kunigų, vienuolių ir pasauliečių darbą, slaptą leidinio kelią į Vakarus, sklaidą Vakarų žiniasklaidoje ir vaidmenį kovoje už tikinčiųjų ir žmogaus teisių suvaržymus Sovietų Sąjungoje, KGB bandymus susidoroti su pogrindinio leidinio leidėjais ir platintojais. Temoms atskleisti naudotos nuotraukos, raštija, sovietų represinių struktūrų tarnybų dokumentai, originalių daiktų skaitmeniniai vaizdai. Vizualiniam parodos dizainui kurti naudoti užsienyje perleistų Kronikų iliustraciniai piešiniai. Paroda parengta lietuvių ir anglų kalbomis.
Kelios nuotraukos iš renginio.
Pagarbiai
Raimundas Kaminskas
